Tekstas: mag. Darius Koklevičius, dr. Rasa Koklevičienė, dr. Evelina Juozaitytė-Ngugu, dr. Petras Prakas
Miškinių kiaunių (lot. Martes martes) įtaka platinant sarkocistų (lot. Sarcocystis) parazitus Latvijoje
Miškinė kiaunė (lot. Martes martes, Linnaeus, 1758) (1 pav.) priklauso žinduolių (lot. Mammalia) klasei, plėšriųjų (lot. Carnivora) būriui ir kiauninių (lot. Mustelidae) šeimai, kuriai taip pat priskiriami šeškai, ūdros, barsukai ir kiti vidutinio dydžio plėšrūnai. Latvijoje aptinkamos devynios kiauninių šeimos rūšys: šeškai (lot. Mustela erminea), akmeninės kiaunės (lot. Martes foina), europinės audinės (lot. Mustela lutreola), miškinės kiaunės (lot. Martes martes), žebenkštys (lot. Mustela nivalis), barsukai (lot. Meles meles), šeškai (lot. Mustela putorius), kanadinės audinės (lot. Mustela vison) ir ūdros (lot. Lutra lutra). Istoriškai šie gyvūnai žmonėms buvo svarbūs, ypač dėl kailių prekybos ir graužikų populiacijų kontrolės.
Miškinė kiaunė yra vidutinio dydžio plėšrūnas, kurio kūno ilgis siekia 40–55 cm, uodega – 20–28 cm, o svoris paprastai svyruoja nuo 0,8 iki 1,8 kg, nors stambesni patinai gali pasiekti iki 2,2 kg. Kailis tankus, rudas, su gelsva ar oranžine krūtinės dėme, kuri yra vienas svarbiausių rūšies atpažinimo bruožų. Ši rūšis yra itin gerai prisitaikiusi laipioti ir gyvena daugiausia brandžiuose spygliuočių bei mišriuose miškuose, kuriuose gausu drevių ir slėptuvių. Reprodukciniai ypatumai rodo gana lėtą šios rūšies dauginimąsi. Lytinę brandą miškinės kiaunės pasiekia antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais. Laukinėje gamtoje jos vidutiniškai gyvena 8–10 metų, o nelaisvėje gali sulaukti dar ilgesnio amžiaus. Ši rūšis yra teritorinė: patinų gyvenamosios teritorijos gali siekti 5–25 km², o patelių – 2–10 km².
Miškinė kiaunė yra paplitusi visose Baltijos šalyse. Nors Latvijos oficialios statistikos duomenys rodo šiek tiek sumažėjusį sumedžiotų gyvūnų skaičių nuo 2018 m. iki 2025 m. (nuo 23 tūkst. iki 22 tūkst.), tačiau tikslaus miškinės kiaunės populiacijos dydžio įvertinimo Latvijoje vis dar nėra. Šį neapibrėžtumą dar labiau sustiprina tai, kad, nepaisant bendro sumedžiotų gyvūnų skaičiaus mažėjimo, kiaunių populiacija iš tiesų auga – tikėtina, kad tai vyksta dėl sumažėjusios medžioklės, kurią lėmė smarkus kailių kainų kritimas.
Miškinė kiaunė pasižymi bendro tipo ir oportunistine mityba, savo racioną pritaikydama pagal sezoninį ir vietinį maisto prieinamumą. Tikėtina, ji užima plačiausią mitybos nišą tarp visų kiauninių šeimos rūšių. Jos mityba labai skiriasi geografiškai ir sezoniškai, tačiau dažniausiai apima įvairius žinduolius, paukščius, vaisius, bestuburius, varliagyvius ir roplius.
Miškinė kiaunė kontaktuoja su įvairiais maisto šaltiniais, dėl to susiduria su daugybe skirtingų parazitų įvairiose ekologinėse nišose. Atsižvelgiant į jos įvairiapusę mitybą ir ekologinį vaidmenį, yra duomenų, rodančių, kad miškinė kiaunė gali būti kelių patogenų vektorius ir potencialus rezervuaras. Iki šiol nustatyta, kad miškinės kiaunės gali būti įvairių patogenų nešiotojos, įskaitant bakterijas (lot. Escherichia spp., Helicobacter spp., Yersinia spp., Leptospira spp., Salmonella spp. Staphylococcus spp., Streptococcus spp.), pirmuonis (lot. Hepatozoon spp., Isospora spp., Neospora caninum, Sarcocystis spp., Toxoplasma), gyvūnų ektoparazitus (lot. Demodex spp., Ixodes spp., Paraceras spp., Sarcoptes scabiei) ir helmintus, tokius kaip siurbikės (lot. Alaria spp., Euryhelmis squamula), kaspinuočiai (lot. Mesocestoides spp., Taenia martis) bei nematodai (lot. Baylisascaris columnaris, Capillaria spp., Crenosoma spp., Molineus patens, Toxocara spp., Trichinella spp., Uncinaria spp.).
Plačiau skaitykite Lapkričio žurnalo numerije!
VIDEO! Draudžiama sėlinti su termiku? Komentuotojų teiginiai kelia papildomų klausimų
Prenumeruokite čia!
