Kai pernai rudenį turėjau progą pamedžioti Belgijoje, nustebino vienas esminis dalykas. Po varymo sumedžiota lapė buvo tiesiog palikta pamiškėje – nei užkasta, nei išskrosta, tiesiog palikta. Viduje man tai sukėlė nemalonų pojūtį, nes laikausi principo, kad beprasmiškai nužudyti gyvą būtybę labai neetiška. Belgai teisinosi, kad tokiu būdu kontroliuojamas lapių skaičius, plėšrūnai padarys mažiau žalos stirnų populiacijai, platins mažiau ligų. Pasak jų, lapę apdoroti labai brangu, todėl sumedžiotas gyvūnas ir paliekamas.
Tiesą sakant, kai norisi lapės kailį išrauginti, tikrai kyla daug problemų. Dar didesnių problemų būna sumedžiojus niežuotą lapę, kai neaišku, ką su tokia daryti. Palikti negali, sudeginti sunku, užkasti žiemą neįmanoma… Bet jeigu nusprendei iš lapės pasidaryti gražų kailiuką, reikės skirti laiko ir lėšų. Pirmiausia lapę reikia nudirti. Šiemet pirmą kartą tai pradėjau daryti pati, ir po 14 lapės procesas jau klostėsi greitai ir gražiai.
Iš pradžių sunku suprasti – kur geriau pjauti, kaip traukti. Įpratus lupti bebrą, reikia turėti omenyje, kad lapena daug minkštesnė ir trapesnė, todėl pirmąsias lapes siaubingai supjausčiau. Kai ateina laikas tai daryti, kailį galima užšaldyti ar tiesiog sūdyti. Aišku, vežti vienos lapės į raugyklą neverta, todėl reikėtų sukaupti daugiau, bet tada dar viena problema – kur jas laikyti? Sūdant odas reikia prisiminti, kad druskos reikia berti ir ant letenų, ausų, o visus kraštus reikia iškočioti ir taip pat pasūdyti, kad odos negestų.
Paskui reikia galvoti, ką daryti su lapių kūnais – kebabų juk nekepsi. Galima užkasti, sudeginti. Lapės platina įvairias ligas, įskaitant echinokokozę, niežus, trichineliozę, todėl šiaip sau palikti miške būtų neprotinga – vien dėl savo ir savo šunų sveikatos. Nors Lietuvoje pasiutligė seniai nenustatyta, Baltarusijoje tai vis dar didelė problema – pernai konstatuota apie 1000 atvejų, todėl kiekvienas medžiotojas turėtų būti labai atsargus ir stebėti lapės elgesį.
Kol kas vienintelės sąnaudos – laikas ir druska. Tinka rupi druska – vienai lapei užteks pusės kilogramo, galbūt šiek tiek daugiau. Rauginti irgi kainuoja, o jeigu lapių daug, iš viso gali susidaryti nemaža sumelė. Jeigu nusprendėte odas rauginti, ką su jomis paskui daryti? Galima daryti kepures, apyrankes, apykakles, bet kiek tokių vienam žmogui reikia?
Galima apdovanoti visas savo giminaites, bet vis tiek – kuo daugiau odų, tuo didesnė problema. Paprastai apykakles, apyrankes ir kepures galima pagaminti iš kailio likučių. Jeigu širdies dama nori turėti lapenos kailį, Šiauliuose siūlomas labai įdomus sprendimas – lapena supjaustoma juostelėmis ir pasiuvamas pledas. Tai, aišku, irgi kainuoja, bet iš tokios medžiagos pasiūtas kailiukas labai lengvas, gražus ir elegantiškas. Vienam tokiam apklotui reikės septynių lapių. Iš lapenų galima pasiūti užklotą sofai ar lovai.
Lapės kailis ar užklotas yra labai gražus ir elegantiškas, atkreipia dėmesį ir išsiskiria. Kaskart, kai kur nors išeinu su savo kailiuku, pavyzdžiui, į redakciją, kolegos tuoj aplimpa ir nori jį pačiupinėti. Nors žmonės nenori viešai pripažinti, kad jiems patinka kailiniai, negali nesutikti, kad jie malonūs ir šilti, o ši medžiaga yra draugiška gamtai ir aplinkai.
Sumedžioję lapę sumažiname įvairių ligų plitimo galimybes, taip pat išsaugome stirniukus ir galų gale gauname fantastiško grožio kailį. Aišku, norint pasiūti kailinius, striukę ar liemenę, už paslaugą reikės mokėti raugintojui ir siuvėjui, nieko nepadarysi, bet vis tiek galiausiai išeis pigiau negu parduotuvėje pirkti ūkiuose augintų audinių kailinius.
Dar viena galimybė – lapenas parduoti. Norinčių pirkti nėra daug, bet tai variantas, kad namuose be reikalo nesimėtytų krūva kailių. Iš to neuždirbsi, bet bent atsipirks rauginimo išlaidos.
Su lapėmis keblu, bet kvaila ir sumedžiotą palikti, nepanaudoti. Lai būna tai kiekvieno sąžinės reikalas.
PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo vasario 2 d iki 2023 metų pabaigos!
