Kartais medžioklės literatūroje ar užsienio medžioklės reportažuose galima sutikti gana neįprastą elninių šeimos gyvūną. Jis neturi ragų, tačiau turi iltis kaip mažas vampyras. Jo siluetas primena stirną, o elgsena kartais labiau panaši į kiškio nei į elnio. Tai Hydropotes inermis, vadinamoji vandeninė stirna.
Ši rūšis daugeliui Europos medžiotojų vis dar atrodo egzotiška, tačiau kai kuriose vietose ji jau seniai tapo įprasta laukinės faunos dalimi.
Kilmė ir natūralus paplitimas
Vandeninė stirna kilusi iš Rytų Azijos. Natūralus jos arealas apima rytinę Kinijos dalį ir Korėjos pusiasalį. Ten šie gyvūnai gyvena upių slėniuose, pelkėtose pievose, nendrynuose ir tankiuose pakrančių krūmynuose.
Pavadinimas vandeninė stirna atsirado neatsitiktinai. Šie gyvūnai labai dažnai laikosi drėgnose vietose, puikiai plaukia ir lengvai juda pelkėtame reljefe. Tankūs nendrynai ir aukšta žolė jiems suteikia saugią slėptuvę nuo plėšrūnų.
Gamtoje vandeninių stirnų populiacijos Kinijoje kai kuriose vietose sumažėjo dėl buveinių nykimo ir medžioklės, tačiau Korėjoje jos vis dar gana gausios.
Išvaizda. Elninis be ragų
Pirmas dalykas, kuris nustebina pamačius vandeninę stirną, yra ragų nebuvimas. Skirtingai nuo visų kitų elninių, šios rūšies patinai jų neturi.
Vietoj ragų patinai turi ilgas viršutinių ilčių poras. Jos gali išaugti iki kelių centimetrų ir kyšo žemyn iš burnos. Būtent dėl šių ilčių vandeninės stirnos kartais vadinamos vampyrinėmis stirnomis.
Gyvūnas yra nedidelis. Suaugusi vandeninė stirna savo dydžiu primena stirną arba kiek stambesnį šunį. Jos kūnas gana kompaktiškas, kojos santykinai trumpos, o galva siaura. Kailis rusvai pilkas arba gelsvai rudas, žiemą tampa tankesnis ir pilkesnis.
Įdomu tai, kad vandeninės stirnos labai judrios ir šoklios. Pabėgdamos jos dažnai daro aukštus šuolius, primenančius kiškių bėgimą.
Kodėl evoliucijos metu vandeninė stirna neteko ragų
Mokslininkai mano, kad ragų nebuvimas vandeninėms stirnoms yra evoliucinės specializacijos rezultatas. Šie gyvūnai gyvena tankiuose nendrynuose, aukštoje žolėje ir krūmynuose, kur dideli ragai galėtų trukdyti judėti ir didintų riziką įsipainioti augmenijoje. Tokiose buveinėse svarbesnis tampa judrumas, gebėjimas greitai pasislėpti ir tyliai judėti tarp augalų. Todėl evoliucijos metu patinams išsivystė kitas ginklas. Ilgi viršutiniai iltiniai dantys. Jie naudojami kovose su kitais patinais ir teritorijos gynimui, atlikdami panašią funkciją, kokią kitose elninių rūšyse atlieka ragai.
Iltiniai dantys kartais pasitaiko ir europinėms stirnoms
Įdomu tai, kad iltiniai dantys nėra visiškai svetimi ir kitoms elninių rūšims. Kartais nedideli viršutiniai iltiniai dantys aptinkami ir europinės stirnos patinams. Tai laikoma evoliuciniu reliktu, primenančiu senesnius elninių protėvius. Ankstyvieji elniniai neturėjo ragų, tačiau turėjo ryškesnius iltinius dantis, kurie buvo naudojami tarpusavio kovose. Vėliau daugumoje rūšių ragai tapo pagrindiniu ginklu ir demonstracine struktūra, o iltiniai dantys sumažėjo arba visai išnyko. Stirnose jie kartais vis dar išsivysto kaip nedidelė anatominė anomalija, primenanti seną evoliucinį paveldą.
Kelias į Europą
Europoje vandeninės stirnos atsirado ne natūraliai, o žmonių dėka. XIX amžiaus pabaigoje jos buvo atvežtos į Didžiąją Britaniją kaip egzotiniai parkų gyvūnai.
Pirmieji individai buvo laikomi aristokratų dvaruose ir zoologiniuose soduose. Viena žinomiausių tokių vietų buvo Woburn Abbey dvaras Anglijoje, kur daugelis egzotinių gyvūnų buvo laikomi pusiau laukinėmis sąlygomis.
Ilgainiui dalis vandeninių stirnų pabėgo arba buvo paleistos į laisvę. Gyvūnai sėkmingai prisitaikė prie vietinių sąlygų ir pradėjo daugintis.
Šiandien didžiausios laukinės vandeninių stirnų populiacijos Europoje gyvena Anglijoje. Ypač daug jų aptinkama rytinėje šalies dalyje. Jos paplitusios Norfolk, Suffolk, Cambridgeshire ir Bedfordshire regionuose.
Be Didžiosios Britanijos, nedidelės populiacijos yra susiformavusios ir kai kuriose Prancūzijos vietose.
Gyvenimo būdas
Vandeninės stirnos paprastai gyvena pavieniui arba mažomis grupėmis. Jos aktyviausios ankstyvą rytą ir vakare. Dieną dažniausiai slepiasi tankioje augmenijoje.
Minta įvairiais augalais. Tai žolės, ūgliai, vandens augalai, jaunų krūmų lapai. Dėl tokios mitybos jos gali gyventi tiek pievose, tiek drėgnose pakrantėse.
Patinai savo teritoriją gina gana agresyviai. Kovose naudojamos iltys, kurios gali būti pavojingas ginklas.
Egzotiška, bet jau europietiška rūšis
Nors vandeninė stirna kilusi iš Azijos, šiandien ji tapo įdomia Europos faunos dalimi. Anglijoje ši rūšis jau seniai laikoma medžiojamąja ir yra įtraukta į vietos medžioklės tradicijas.
Tai vienas iš pavyzdžių, kaip žmogaus atvežtas gyvūnas gali sėkmingai prisitaikyti prie naujos aplinkos ir suformuoti stabilias laukines populiacijas.
Vandeninė stirna išlieka vienu neįprasčiausių elninių pasaulyje. Gyvūnas be ragų, su iltimis ir paslaptingu gyvenimo būdu pelkėtose pievose vis dar kelia smalsumą tiek biologams, tiek medžiotojams.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
