Botsvana dar kartą patvirtino, kad ir toliau leis trofėjinę dramblių medžioklę, nors vietinės ir tarptautinės gamtosaugos organizacijos ragina šią veiklą apriboti arba visiškai nutraukti. CITES konferencijoje aplinkos ir turizmo ministras Wynter Mmolotsi pabrėžė, kad šalies laukinės gamtos ištekliai yra neatsiejama nacionalinės plėtros dalis, o tiek vartojamasis, tiek nevartojamasis gamtos panaudojimas turi likti suderinami ir vienas kitą papildantys. Pasak jo, Botsvanos siekis yra suderinti bendruomenių poreikius ir valstybės ekonominės raidos interesus.
Botsvana yra viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, kuriose leidžiama trofėjinė dramblių medžioklė. Metinė kvota šiuo metu siekia iki 400 patinų. Vyriausybė teigia, kad ši kvota padeda užtikrinti vietos gyventojams paramą, skatina finansinius srautus į kaimo projektus ir palaiko nacionalinę gamtos išteklių valdymo sistemą. Tačiau Tourism Update analizė rodo, kad žadamų rezultatų dažnai nepasiekiama, o vietos bendruomenėms tenkanti nauda yra kur kas mažesnė, nei deklaruojama.
Elephant Protection Society vadovas Oaitse Nawa kritiškai vertina oficialius argumentus ir pabrėžia, kad trofėjinė medžioklė nesumažina konflikto tarp žmonių ir dramblių. Jis sako, jog reali pagalba bendruomenėms negali būti matuojama vienkartine mėsa ar pavienėmis išmokomis, kurios tik trumpam sušvelnina socialinę įtampą. Jo teigimu, norint vertinti medžioklės tvarumą, būtina turėti atvirus duomenis apie sumedžiotų dramblių amžių, ilčių dydžius ir medžioklės zonas, tačiau šių duomenų trūksta, o tai kelia abejonių dėl kvotų pagrįstumo. Nawa taip pat teigia, kad dramblių elgsena kai kuriose teritorijose tampa agresyvesnė, nes pašalinami vyresni patinai, kurie paprastai palaiko kaimenės stabilumą ir perduoda elgesio modelius jaunimui.
Mokslininkai pabrėžia, kad trofėjinė medžioklė gali stipriai paveikti dramblių populiacijos struktūrą. Didžiausios iltys paprastai priklauso vyresniems patinams, kurie yra svarbiausi kaimenės socialinės tvarkos palaikytojai. Kai tokie patinai nušaunami, kaimenėje kyla ilgesnį laiką trunkantis chaosas, o jaunesni patinai tampa impulsyvesni ir agresyvesni. Tourism Update teigia, kad tokie elgesio pokyčiai jau dabar pastebimi kai kuriuose Botsvanos regionuose ir apie juos praneša patys turistai. Ši situacija gali sukelti rimtų pasekmių šalies ekoturizmui, kuris yra vienas pagrindinių Botsvanos ekonomikos ramsčių.
Botsvanos vyriausybė argumentuoja, kad trofėjinė medžioklė padeda kontroliuoti dramblių skaičių vietovėse, kuriose gyvūnai daro didelę žalą pasėliams ir gyventojų turtui. Tačiau kritikai atkerta, kad tokia logika ignoruoja alternatyvias priemones, kurios leistų sušvelninti žmogaus ir dramblių konfliktą nepakenkiant patinų populiacijai. Tourism Update analitikai primena, kad dramblys per savo gyvenimą šaliai gali atnešti daug didesnę ekonominę vertę per ekoturizmą nei vienkartinė trofėjinės medžioklės nauda.
Botsvanos sprendimas išlaikyti iki 400 dramblių patinų metinę kvotą išlieka vienu labiausiai ginčijamų gamtos politikos klausimų regione. Vyriausybė tvirtina, kad ši sistema padeda įgyvendinti nacionalinius tikslus ir palaikyti bendruomenių gerovę, tačiau dalis mokslininkų ir nevyriausybinių organizacijų mano, kad politika gali destabilizuoti kaimenes, mažinti ekoturizmo patrauklumą ir ilgainiui pakenkti tiek gamtai, tiek ekonomikai. Kol nėra skaidrių duomenų, aiškaus finansinių srautų paskirstymo ir ilgalaikės strategijos, ši medžioklė išlieka prieštaringa, o diskusijos dėl jos poveikio tik stiprėja.
Žmogaus ir dramblių konfliktas reikalauja neatidėliotino sprendimo
Botsvanoje žmogaus ir dramblių konfliktas per pastaruosius metus tapo vienu pavojingiausių socialinių ir ekologinių iššūkių. Šalyje gyvenančios bendruomenės vis dažniau susiduria su situacijomis, kai drambliai įžengia į kaimus, griauna namus, suniokoja derlių ir kartais tiesiogiai puola žmones. Tokie incidentai neretai baigiasi mirtimis arba sunkiais sužeidimais. Vietos gyventojų liudijimai rodo, kad daugelis susidūrimų įvyksta netoli gyvenviečių, kur drambliai ieško vandens ar lengvai prieinamo maisto. Kai kuriuose regionuose gyventojai pasakoja apie atvejus, kai žmonės žuvo bandydami apsaugoti laukus arba mėgindami atbaidyti į kaimus įžengusius gyvūnus.
Šis konfliktas ypač ryškus šiaurinėje Botsvanoje, Okavango deltos pakraštyje, kur drambliai masiškai juda žemės ūkio naudmenų link. Iš dalies tai lemia ilgėjantys sausros periodai, verčiantys gyvūnus ieškoti vandens ten, kur jis lieka prieinamas, neretai arti žmonių gyvenamųjų teritorijų. Drambliai čia sunaikina ne tik maistinius augalus, bet ir pagrindinius subsistencinės žemdirbystės pasėlius, kurie vietinėms šeimoms yra vienintelis maisto ir pajamų šaltinis. Kaimo gyventojai pasakoja, kad vienos nakties išpuolis gali sunaikinti visus metų darbus, paliekant šeimas be jokios galimybės išgyventi iki kito derliaus.
Vietos bendruomenių atstovai pabrėžia, kad drambliai daro ne tik ekonominę, bet ir emocinę žalą. Žmonės gyvena nuolatinėje įtampoje, saugodami savo vaikus, gyvulius ir būstus, o po kiekvieno incidento grėsmė atrodo dar artimesnė. Gyventojai pasakoja, kad naktimis dažnai negali miegoti, klausydamiesi, ar drambliai neartėja prie jų namų. Kai kurie kaimai, patyrę didelius nuostolius, patys prašo valdžios pagalbos ir aiškesnių apsaugos priemonių, tačiau realios pagalbos jiems dažnai pritrūksta.
Botsvanos organizacijos, dirbančios su laukinės gamtos apsauga, pripažįsta, kad žmogaus ir dramblių konfliktas yra tiesioginė būtinybė, reikalaujanti ilgalaikių sprendimų. Tačiau jos taip pat pabrėžia, kad drambliai yra itin sudėtingos socialinės struktūros gyvūnai, o netinkamai valdoma medžioklė gali dar labiau sustiprinti agresyvų jų elgesį. Ekspertai aiškina, jog pašalinus vyresnius patinus, kurie paprastai kontroliuoja jaunų dramblių elgesį, kaimenės tampa išsibalansavusios, o jauni patinai – labiau linkę rizikuoti ir artintis prie gyvenviečių.
Dėl šių priežasčių žmogaus ir dramblių konfliktas Botsvanoje tampa ne tik ekologine, bet ir humanitarine problema. Kai kaimams sunaikinamas derlius, šeimos lieka be maisto, be pajamų ir be galimybės susidoroti su savo kasdieniais poreikiais. Dalis gyventojų atvirai teigia, kad būtent dėl dramblių jie patiria bado grėsmę, o prarastas derlius kartais reiškia, kad visai bendruomenei teks priklausyti nuo išorinės pagalbos. Nors drambliai Botsvanoje yra nacionalinis turtas, o jų apsauga – svarbi valstybės strategijos dalis, vietos žmonių patiriama realybė rodo, kad ši apsauga turi būti derinama su veiksmingomis priemonėmis užtikrinti jų saugumą ir pragyvenimą.
Prenumeruokite čia!
Vilkai prie šunų ateina ne draugauti, šernai veja du vilkus ir Anykščių meška. Miško naujienos #17
