Patirtis

Asmenybė. Justinas Kulbis – žmogus, svajojantis apie kalnus0


Justinas Kulbis
Justinas Kulbis
Nuotrauka: iš archyvo

Iš žurnalo „Medžioklė“ didelio interviu archyvo.

Justinas Kulbis medžiotojo pažymėjimą gavo neseniai, bet šiuo užsiėmimu domėjosi dar nuo šešerių. Bėgo nuo šernų, ėjo varovu, paskui užsiėmė su medžiokle nesusijusia veikla, bet neseniai vėl grįžo prie ištakų – senos geros medžioklės. Dabar Justinas ne tik medžioja, bet ir aprūpina medžiotojus viskuo, ko reikia, – jis atstovauja baskų įmonei HART.

Mokytojas

Gimiau Biržuose, ten augau ir mokiausi. Baigęs Biržų Saulės gimnaziją įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Pagal specialybę esu fizikos mokytojas, bet baigęs universitetą niekada juo nedirbau. Atlikau praktiką ir supratau, kad tai nėra mano pašaukimas.

Tada laikai nebuvo labai dėkingi mokytojams. Jeigu neturi kvalifikacijos, o jaunam mokytojui ją įgyti sunku, gali dirbti tik ne visu etatu ir neįmanoma pakankamai užsidirbti. Atlyginimai irgi buvo labai maži, reikėjo dirbti 3–4 metus ir tik tada būčiau galėjęs tikėtis viso etato atlyginimo. Manau, kaip tik todėl tais metais buvo mažai mokytojų. Dabar tai irgi jaučiama. Yra pensinio amžiaus mokytojų ir visiškai jaunų, o vidutinio amžiaus mokytojų nedaug.

Turiu pripažinti, kad neturiu ir pašaukimo dirbti su vaikais. Įstojau kartu su bendraklasiais, daugelis jų irgi negalvojo baigę universitetą dirbti mokykloje. Tuo metu visose vidurinėse buvo reformos, o universitetuose stagnacija. Diskutuodavome ir tarpusavyje, ir su mokytojais, kad reikia permainų. Mokykloje fizika man labai gerai sekėsi, dalyvaudavau olimpiadose. Vis dėlto paskutiniame kurse, per praktiką, susidūriau su problema: pačiam buvo sunku suprasti tas vidurinės mokyklos užduotis, kurias būčiau turėjęs aiškinti moksleiviams.

Justinas Kulbis

Baigęs universitetą likau Vilniuje. Kalbėdamas apie medžioklę turiu pasakyti, kad vaikystėje ir jaunystėje aplink mane buvo daug medžiotojų. Studijuodamas universitete ėmiau lankyti ir medžiotojų kursus. Tada buvau devyniolikos, kursų tąkart nebaigiau.
Šeimoje buvo vienas medžiotojas – mano senelis. Prisimenu, eidavau su juo kartu, turbūt nuo to ir prasidėjo mano domėjimasis medžiokle.

Turiu vyresnį brolį. Senelis iš pradžių jį imdavo drauge į mišką, bet jam nepatiko. Ilgainiui jis tapo aistringu, profesionaliu žveju, o šiuo metu jis yra Lietuvos žvejų rinktinės narys, aktyviai dalyvauja varžybose. Pats irgi kartais žvejoju, bet medžioklė patinka daug labiau.

Būdamas mažytis, labai daug laiko praleidau su seneliu. Užmiestyje, kur jis gyveno, buvo labai geri kiškių medžioklės plotai – laukai, krūmynai. Tada būdavo tikros žiemos! Galima sakyti, kad medžioti pradėjau labai anksti. Mūsų medžiotojų būrelio namelyje ant sienos kabo briedžio ragai. Prisimenu, kaip tas briedis buvo sumedžiotas ir kaip tie ragai paruošti. Dalyvavau toje medžioklėje – ant lentelės parašyta „1992 metai“. Tais metais man buvo devyneri, bet į medžioklę pradėjau eiti dar prieš 2–3 metus. Taip prasidėjo mano medžioklės gyvenimas.

Susitikimas su šernais

Mano senelis kolūkyje buvo bitininkas. Jis buvo gamtos žmogus: ištisą dieną galėdavo praleisti laukuose ir miške. Mane visada imdavo ir mokydavo, pasakodavo apie gyvūnus ir aiškindavo, kas yra medžioklė. Žiemą, kai sniegas būdavo storas ir gyvūnams sunku prasimaitinti, veždavome į mišką burokų, šieno, statydavome ėdžias.

Prisimenu, daug laiko praleisdavome su senelio draugais – kalbėdami, dirbdami, medžiodami. Man jie visi tada atrodė visiškai seni. Senelis mokė, kad medžioklėje svarbiausia kartu praleistas laikas. Aišku, būdavo visokių linksmų nutikimų. Kartą ėjome kitų medžiotojų link, bet sutikome šernų kaimenę. Jie ėjo tiesiai į mus. Senelio draugas tik po kelerių metų prisipažino, kad labai išsigando.

Labiausiai jis jaudinosi dėl manęs, nes tada buvau visiškai mažytis. Medžiotojai pradėjo šaudyti į orą, bet šernai nė nemanė pasitraukti. Jie bėgo ant mūsų visi kartu, petys į petį, ir buvo labai baisu. Iki mūsų tebuvo likę vos dešimt metrų, kai visa kaimenė staiga pasisuko ir puolė į kitą pusę. Pats to įvykio neatsimenu, po daug metų man pasakojo senelis.

Lietuvoje HART medžioklės drabužius, avalynę ir aksesuarus galima įsigyti arba užsisakyti medzioklis.com svetainėje ir šios įmonės parduotuvėse.

Pamažu į mišką

Dabar esu medžiotojas

Kai baigiau mokyklą ir išvažiavau mokytis į Vilnių, medžioklei laiko liko vis mažiau. Aišku, draugai niekur nedingo. Mano bendraklasis vadovavo būreliui, kuriame šiuo metu medžioju, ir visą laiką palaikėme kontaktą. Per studijas ir vėliau mane kviesdavo į medžioklę, bet dalyvavau jose tik kaip varovas. 2015 metais, kai man buvo 32 metai, susiėmiau ir išlaikiau medžiotojo egzaminą.

Verslas ir darbas

Tais laikais, kai buvo madinga steigti įmones ir visi tai darė, kartu su draugais turėjome nekilnojamojo turto agentūrą. Dirbome, darėme sandorius, sekėsi daugmaž neblogai. Paskui mano brolis, kaip žvejybos entuziastas, nusprendė atidaryti parduotuvę. Man tas nekilnojamasis turtas jau buvo nusibodęs, tad nutariau prisijungti prie jo. Mūsų įmonė gyvavo kelerius metus, bet dar prieš likviduojant įsidarbinau įmonėje Kotas, kuri užsiima didmenine ir mažmenine žvejybos reikmenų prekyba.

Tuo metu tai buvo naujas verslas ir aktyviai dirbome, kad pakeltume apyvartą. Paskui viena Danijos įmonė, mūsų tiekėja, pakvietė mane tapti Rytų Europos regiono tiekimo vadybininku. Išdirbau ten porą metų. Pagrindiniai klientai buvo Rusijoje ir Ukrainoje. Paskui prasidėjo krizė ir apyvarta gerokai sumažėjo.

Kai darbo santykiai su Danijos kompanija artėjo prie pabaigos, turėjau kelis darbo pasiūlymus Vokietijoje, Švedijoje ir Ispanijoje. Tai buvo 2014 metai. Pasirinkau baskų kompaniją HART. Aišku, visur rašoma, kad tai Ispanijos įmonė, bet savininkai baskai pabrėžia, kad Ispanijos šiaurėje esanti gamykla priklauso baskų šeimai.

Įdomu, kad baskai gerai žino Baltijos šalis ir jų istoriją. Kai iškeliama baskų regiono nepriklausomybės tema, Ispanijos valdžia kaip argumentą naudoja mažo regiono negebėjimą gyvuoti savarankiškai, bet baskai visada duoda Lietuvos, Latvijos ir Estijos pavyzdį, sakydami, kad šios mažos šalys sugebėjo išsilaisvinti iš „didžiojo brolio“, išgyveno ir net stipriai vystosi.

HART yra 1950 metais įsteigta vienai šeimai priklausanti įmonė. Viduržemio jūros regione ir ispaniškai kalbančiose šalyse ji visada buvo labai stiprus žaidėjas. Prieš kelerius metus įmonės valdžia nusprendė padidinti eksporto apimtis ir įsitvirtinti naujose rinkose, tad man patikėta Vidurio ir Rytų Europos rinka. Buvo nuostabu! Dvi kryptys – žvejyba ir medžioklė, daug šalių ir galimybių. Būtent tada nusprendžiau, kad privalau išklausyti medžiotojo kursus, ir labai sėkmingai tai padariau.

HART biuras yra Eibare – visoje Europoje garsiame mieste, kuris žinomas kaip ginklų gamybos centras. Čia labai daug ginklų meistrų dirbtuvių, čia kuriami unikalūs, daugiausia lygiavamzdžiai šautuvai.

Pietūs ir Šiaurė

Žinoma, pradžia buvo labai sunki. Kai tik atėjau į HART, mano pagrindinė problema buvo produkcijos netinkamumas Rytų Europos, Baltijos ir Skandinavijos šalių medžiotojų ir žvejų reikmėms. Šioje šeimos įmonėje manoma, kad gamintojas turi prisitaikyti prie kliento poreikių. Dėl tokio elastingo požiūrio pavyko labai greitai pritaikyti technologijas, ir buvo sukurta pasiūla šaltesnėms klimato zonoms.

Labai daug pastangų įdėta į klientų apklausas. Į jų patarimus dėl vieno ar kito drabužio ar avalynės atsižvelgiame vystydami gamybą. Kasmet HART siūlo vis daugiau diferencijuotų produktų, pritaikytų konkrečiai Skandinavijai, Balkanų ir Rytų Europos šalims. Dėl to darbas man teikia didelį malonumą – galiu patenkinti bet kurio kliento reikalavimus.

Malonu ir naudinga

Kai dirbi tokioje įmonėje, tave supa vien medžiotojai. Puiku atvažiuoti pas kokį nors klientą su savo pasiūlymu ir sužinoti, kad jis irgi medžiotojas. Visada yra tema pokalbiui ir reikalai einasi sėkmingiau. Praktiškai visi šioje srityje dirbantys vienas kitą pažįsta ir palaiko asmeninius kontaktus, dažnai tenka medžioti kartu ar pasikviesti klientus pas save. Tik didelės, pavyzdžiui, Vokietijos kompanijos verslą vykdo grynai oficialiai: mes atsiunčiame kainoraštį, jie – užsakymą, o dokumentus patvirtiname elektroniškai.

Rytų Europoje viskas paremta asmeniniais santykiais ir turi suprasti, ką parduodi. Kai kurie klientai sako: „Taip taip, tu viską pats supranti ir žinai, ko mums reikia. Atsiųsk užsakymą už konkrečią sumą, ir viskas.“

Pirmas laimikis

Toks darbas suteikia man progą keliauti, pažinti naujų žmonių, medžiotojų ir medžioti pačiam. Savo pirmąjį trofėjų sumedžiojau Slovėnijoje – mane pakvietė vienas klientas. Medžioklė vyko gegužę ir, aišku, medžiojome stirninus. Daug važinėjome ir daug gyvūnų matėme. Buvo labai įdomi medžioklė, nes Slovėnijos gamta itin graži. Ieškojome trofėjaus anksti ryte ir vakare. Labai daug gražių stirninų matėme, bet per visas dienas taip nė vieno ir nesumedžiojome. Pernelyg dėl to neišgyvenome, nes daug įdomiau už trofėjų buvo sužinoti, kaip slovėnai medžioja, kokie jų medžiotojų nameliai, kokios tradicijos ir medžioklės plotų tvarkymo būdai.

Mūsų šeimininkas, mano klientas, labai nerimavo, kad nieko nesumedžiojome. Paskutinę dieną radome kelis labai gražius ožiukus. Pasirinkome vieną, pagal slovėnų kriterijus gražų egzempliorių. Aišku, susijaudinau, bet iššauti pavyko tiksliai ir sumedžiojau savo pirmąjį stirniną. Lietuvoje jis būtų buvęs vidutiniškas – maždaug septynerių metų, gyveno kalnuotoje apylinkėje, kur maisto ištekliai ne itin gausūs, dėl to jo ragai nebuvo labai dideli ir gražūs. Vis dėlto tai buvo mano pirmasis trofėjus, užėmęs garbingą vietą ant sienos. Dabar manau, kad Lietuvoje tokio nebūčiau medžiojęs, nes būčiau pagalvojęs, kad gyvūnas per jaunas.

Teko medžioti ir Ispanijoje, bet retai, nes vadybininkų susirinkimai vyksta kur nors Vidurio Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje. Ispanijoje medžiojame tik tada, kai rengiame pristatymus ar susitikimus su klientais.

Dar esu medžiojęs Slovakijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Kroatijoje. Labai retai tenka pamedžioti šiaip sau, paprastai tai susitikimai su klientais.

Medžiotojų kursai

Kadangi medžiotojų kursus lankiau du kartus, galiu palyginti, kaip buvo tada ir dabar. Anksčiau viskas būdavo be galo paprasta: temos lengvos, o egzaminai dar paprastesni. Kai kurie kurso nariai gavo medžiotojo bilietą net neišlaikę praktinio šaudymo. Nuėjo porą kartų į mokymus, pasiėmė knygelę su medžiaga ir kažkaip išlaikė teoriją, o šaudymą vietoj jų išlaikė kas nors kitas. Dabar tokių dalykų pasitaiko daug rečiau.

Šiais laikais mokymai tęsiasi beveik pusę metų. Lankiau užsiėmimus praktiškai visada, kai tik turėjau laisvo laiko, nes mokymosi medžiaga labai įdomi ir sužinojau daug ką įdomaus. Jeigu žmogus nori, medžioklės kursuose gali įgyti labai daug įdomios informacijos apie ginklus, medžioklę, etiką ir tradicijas. Dėstytojai papasakodavo ne tik apie mūsų laikų medžioklės būdus ir įstatymus, bet ir apie tai, kaip buvo seniau – medžioklės būdai ir papročiai, medžioklės ūkio ypatybės.

Aišku, jeigu turi medžioklės egzamino bilietus, kursų gali nelankyti ir vis tiek išlaikysi egzaminą, tačiau, mano galva, taip netenki daug vertingų žinių, ypač kalbant apie medžiojamuosius gyvūnus, paukščius, ypač antis. Jas juk taip sunku atskirti! Tikrai reikia patarimų ir informacijos apie kiekvieną rūšį. Vieno kojos geltonos, kito pilkos – medžioklėje to nematai. Šerną nuo bokštelio sumedžioti paprasta, bet yra labai daug įdomių medžioklės būdų ir gyvūnų rūšių ypatybių.

Apie vėją, kanopinių požymius, kaip privilioti briedį ar taurųjį elnią net nekalbu. Buvo labai įdomu sužinoti, kaip gyvūnas elgiasi po šūvio, kaip toli jis gali nueiti, jeigu pataikai vienaip ar kitaip.

Visų šių žinių gali gauti praktikoje, bet tam reikia labai daug laiko, daugiau nei praleidi kursuose, atidžiai klausydamasis dėstytojo.

Nuotrauka: iš archyvo

Medžiotojai ten ir medžiotojai čia

Požiūris į medžiotojus užsienyje ir pas mus labai skiriasi. Manau, kad mūsų visuomenės neigiamas požiūris į medžioklę susiformavo tarybiniais laikais. Tada visi galvojo, kad medžiotojas – tai aukštai stovintis pareigūnas, komunistas, kuriam viskas leidžiama. Manyta, kad medžiotojų būreliai – kažkokia uždara organizacija, į kurią patekti labai sunku.

Ši problema Lietuvoje vis dar yra, būreliai labai uždari. Žmogui, kurio su kokiu nors nariu nesieja giminystės ar draugystės ryšiai, patekti į būrelį galimybių nėra. Kontaktai su vietos gyventojais riboti, o didžiausių problemų kyla, kai medžiotojai konfliktuoja su vietos ūkininkais. Sprendimas – normalių kontaktų mezgimas, bendradarbiavimas.

Pavyzdžiui, gruodį Lazdijų rajone Giraitės medžiotojų būrelis rengia didelę kalėdinę medžioklę – su šunimis, arkliais, dalyvauja daug medžiotojų ir varovų. Kviečiami ir žurnalistai. Užmokestis – simbolinis, tik tam, kad būtų apmokėta arklių nuoma ir visokie ūkiniai reikalai. Tuo pat metu medžioklės dalyviai kviečiami aukoti, o pinigus paskui būrelis dovanoja vietos vaikų namams.

Buvau šioje medžioklėje pernai. Giraitės būrelis visus metus tausoja vieną savo plotų apylinkę ir niekada ten nerengia medžioklių, kad galėtų šiuos kvartalus panaudoti per Kalėdas. Pernai šiuose plotuose matėme tris didžiules šernų kaimenes – kiekvienoje po trisdešimt gyvūnų. Medžioklė buvo puiki. Kaip ir dera šventei, vyksta apdovanojimai ir kitos pramogos. Manau, kad tokie geri darbai ir tradicijos keičia požiūrį į medžiotojus, o tokie būreliai neturi problemų su vietos gyventojais. Dar geriau tai, kad taip organizuotą medžioklę savo straipsniuose aprašo su mūsų užsiėmimu nesusiję laikraščiai ir žurnalai, priešingai nei neigiamos publikacijos apie nelaimingus nutikimus ir brakonierius…

Mano ginklai

Mano pirmasis šautuvas buvo Iž. Nusipirkau ne šiais laikais gamintą, o gana seną lygiavamzdį. Pasirinkau tokį, nes mano senelis medžiojo šios įmonės lygiavamzdžiu. Prisimenu, buvo dilema, kai senelis nebegalėjo medžioti, o aš pats dar neturėjau medžiotojo leidimo, tad teko ginklą parduoti.

Paskui įsigijau graižtvinį šautuvą Haenel .30-06. Supratau, kad man trūksta ginklo smulkių gyvūnų medžioklei, tad įsigijau Sako .243.
Ten, kur medžioju, yra daug nedidelių miškelių, pievelių, tad medžioklėje praverčia ir lygiavamzdis, ir mažo kalibro graižtvinis ginklas. Kadangi du vienu metu nešiotis nepatogu, nusipirkau Sauer drilingą. Vienas draugas Vokietijoje rado man gerą ginklą, bet čia privatūs asmenys negali parduoti ginklo, tad teko pirkti parduotuvėje.

Turiu unikalų gamyklos Zabala lygiavamzdį iš Eibaro miesto. Ginklas pagamintas 1964 metais, juo medžioju palyginti retai. Paprastai jį imu, kai vykstu medžioti su klientais. Su tokiu šautuvu rankose geriau rišasi pokalbiai, nes jis iš Eibaro, kur ir yra HART gamykla. Galima papasakoti apie ginklų meistrus, medžioklę Ispanijoje, įvairių medžioklės istorijų. Be to, man pačiam labai patinka seni, istoriją turintys ginklai.

Jeigu būčiau šaudymo sportininkas, tikriausiai įsigyčiau naują, modernų ginklą. Kadangi esu medžiotojas, didesnį malonumą man teikia ginklai su istorija.

Nuotrauka: iš archyvo

Šiuolaikinė optika

Su draugais turėjome plačių ir kartais aštrių diskusijų apie naktinių taikiklių ir termovizorių naudojimą medžioklėje. Esu už! Iš principo už, bet prieš tai, kad žmonės dabar bando naudoti termovizorius ir naktinius taikiklius. Yra įstatymas ir jo reikia laikytis. Jeigu būtų kalbama apie įstatymo pataisas ir šių prietaisų draudimo atšaukimą, būčiau šimtu procentų už.

Naktiniai taikikliai mažina klaidos galimybę. Su tokia optika prieblandoje ir naktį gali užtikrintai pasirinkti taikinį, įvertinti jį ir galų gale geriau pataikyti. Pavyzdžiui, elniai ar briedžiai – medžioklėje su varovais trofėjinio patino medžioti negalima. Šios taisyklės įvestos tam, kad sėkmingiau vyktų selekcinė medžioklė. Tačiau visi žino, kad šių rūšių gyvūnai pasirodo anksti ryte ar vėlai vakare, kai šviesos jau nebėra. Apie kokią selekciją tada kalbėti, jeigu stiprioje prieblandoje nieko nebematyti?

Būtų daug geriau, jeigu būtų leista naudoti naktinius taikiklius. Šernų medžioklėje naktinis taikiklis sumažintų galimybę gyvūną sužeisti, leistų geriau, tiksliau iššauti.

Nuogąstavimai, kad legalizavus tokią optiką pagausės brakonierių, visiškai nepagrįsti – jie jau vis tiek seniai turi termovizorius ir naktinius taikiklius. Brakonieriai ginkluoti geriau nei daugelis medžiotojų, ir sugauti juos labai sunku.

Sportas

Mėgstu sportuoti ir keliauti. Kadangi anksčiau daug progų keliauti neturėjau, užsiėmiau sportu. Ir dabar žaidžiu mėgėjų krepšinio komandoje. Treniruojamės, dalyvaujame vietinės reikšmės varžybose. Užsiimu ir krosfitu, bet labiau dėl sveikatos.

Kelionės

Man labai patinka keliauti, daugiausia su šeima. Du tris kartus per metus važiuojame apžiūrėti kokią šalį ar kelias. Dažnai tenka prisitaikyti prie vaikų, jų atostogų, bet kartais išvažiuojame ir dviese su žmona. Šiemet apsilankėme Šiaurės ir Pietų Korėjoje bei Pekine. Pernai buvome Kuboje, Jamaikoje, Haityje ir Meksikoje. Balkanų šalyse pavažinėjome kartu su vaikais. Dabar keliauti gerai, net atostogų nereikia imti – internetas yra visur, tad į kelionę gali pasiimti kompiuterį ir dirbti.

Trofėjai

Kol kas neturiu ypatingų, didelių trofėjų. Neturėjau ir ypatingo polinkio specialiai važiuoti kur nors į kalnus ir sumedžioti ką nors egzotiško. Lietuvoje dar yra daug ką medžioti. Pavyzdžiui, jeigu kam nors Europoje pasakai, kad pas mus galima medžioti bebrus, visi labai nustemba. Lietuvoje galima medžioti ir briedžius! Europiečiai gali tik pasvajoti apie tokią galimybę, kuri mūsų medžiotojams beveik nieko nekainuoja. Lietuva – paskutinė šalis į pietus, kur galima medžioti briedžius. Lenkijoje jų irgi yra, bet medžioti jau draudžiama.
Kol kas medžioklė man yra labiau galimybė susitikti su žmonėmis, senais draugais ir naujais pažįstamais.

Jeigu paklaustumėte, kokie trofėjai man labiau patinka, pasakyčiau – ragai. Pavyzdžiui, šiemet nusprendėme, kad medžiosime tik selekcinius egzempliorius, ir man pavyko rasti stirniną vienu ragu – antras nulaužtas, be to, ne ragas, o pats pagrindas. Kai šį stirniną dorojome, paaiškėjo, kad jis turi daug parazitų: širdyje, plaučiuose, kepenyse. Kitas medžiotojas sumedžiojo stirną irgi užsikrėtusią parazitine infekcija, dėl to ji buvo praradusi raumenų masę. Karbonado beveik nebuvo! Manau, tokius egzempliorius medžioti daug vertingiau nei siekti didelių trofėjų.

Nuotrauka: iš archyvo

Kiaulių maras

Žinau, kad Ispanijoje yra afrikinis kiaulių maras, bet baskų krašte, šalies šiaurėje, šios problemos bent kol kas nėra. Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Mano būrelio plotuose jau apie trejus metus šernų praktiškai nėra. Užtat per šį laiką iš naujo atradome tiek daug skirtingų medžioklės būdų! Elniai sėlinant, bebrai, paukščiai, lapės ir kiškiai – tai buvo beveik užmiršti medžiojamieji gyvūnai. Vyresni medžiotojai mums apie juos pasakojo, bet tik netekę šernų pradėjome praktikuoti įdomius medžioklės būdus. Jaunimas mokosi, klausia, kaip kiškį medžioti, kaip lapes ar stirnas.

Seni medžiotojai kartais tik užsimena apie kokią nors ypatingą medžioklę, ir viskas. Mes, jaunimas, turime organizuotis ir idėją įgyvendinti.

Elniai ir danieliai

Kiaulių maro pasekmė yra elnių pagausėjimas. Užsienio mokslininkai aiškina, kad taurieji elniai ir šernai gyvena viename areale. Dabar, kai šernų daug mažiau, platesnę erdvę gyventi turi elniai.
Taip pat daugėja danielių. Medžiotojai vis daugiau kalba, kad juos introdukuoti reikėtų visoje šalyje, o ne kaip dabar vieno kito būrelio plotuose. Šiuo metu ir mūsų būrelio nariai planuoja statyti aptvarą ir įsigyti danielių, kuriuos po poros metų bus galima paleisti į laisvę.

Medžioklės ateitis

Sunku pasakyti, kaip ateityje medžiosime. Kiekviena šalis eina savo keliu: kai kurios nori medžioklės ūkį pritaikyti pasiturinčių žmonių galimybėms ir norams, kitos, priešingai, liberalizuojasi. Ta pati Baltarusija – irgi buvusi TSRS respublika. Ten medžioklė jau dabar yra turtuolių privilegija. Socialiniai ir finansiniai sluoksniai Baltarusijoje labai ryškūs, todėl ten jau dabar paprastų žmonių požiūris į medžiotojus labai neigiamas.

Vokietija pasirinko visiškai kitokį būdą – liberalizacija ir jaunų medžiotojų pritraukimo politika. Vokietija – didelė šalis, bet ten tik 300 000 medžiotojų. Šiuo metu pagrindinė šalies rinkodaros užduotis – pritraukti į medžioklę moterų ir jaunimo. Rengiami dideli renginiai plačiajai publikai, rodant, kad medžioklė yra graži, teisinga ir naudinga.

Man kol kas neaišku, kuria kryptimi eina Lietuva. Svarbiausia – vos kas nors ką nors pasiūlo, tuoj atsiranda daugybė oponentų, kiekvienas su savo argumentais. Medžioklė šiuo metu finansiškai gana prieinama, tačiau jauni medžiotojai turi problemų rasti būrelį, kuris juos priimtų.

Daugelyje valstybių klubai nuomoja plotus 10–20 metų. Terminui pasibaigus plotai atiduodami iš varžytynių ir klubas gali keisti ar išplėsti savo apylinkę. Pas mus, jeigu medžiotojų būrelis gauna plotus, jis laikosi jų amžinai. Viena vertus, tai gerai, bet yra ir neigiamų niuansų, pavyzdžiui, nereikia kankintis ir investuoti pinigų ar darbo į klubo infrastruktūrą. Šalyse, kur klubai žemę nuomoja, jie turi motyvaciją investuoti, nes pinigai, išleisti medžiotojų namelio statybai ar danielių populiacijai kurti, užskaitomi kaip įmoka būsimose varžytynėse.

Daugelis šalių turi teigiamos patirties, kurią reikėtų perimti. Lietuvoje kol kas neaišku – kažkas keičiasi, bet nežinia, į kurią pusę.
Medžioklės mokestis

Daugelis protestuoja, bet manau, kad didinti medžioklės mokestį yra teisingas sprendimas. Nerimtas argumentas, kad keliant mokestį dauguma senųjų medžiotojų nebegalės medžioti. Kiekviename būrelyje yra senjorų, pas mus irgi. Manau, jeigu medžiotojas atsakingas, gerai pasiruošęs, moka šaudyti, bet atvyksta į medžioklę kartą ar du per metus, būrelis gali sau leisti iš jo kasmetinio mokesčio neimti.

Taip pat yra medžiotojų, kurie atvyksta tik dėl mėsos, jiems niekas nepatinka, viskas blogai, dirbti noro neturi, tik išgerti – štai tokie turi mokėti. Jeigu negali ar nenori mokėti, sprendimas aiškus. Pakėlus medžioklės mokestį tokių nepageidaujamų bus lengva atsikratyti. Tikrieji medžiotojai negalvoja, kiek pinigų įdeda į medžioklę, nes pagrindinė mintis tikrai nėra mėsos kiekis, kurį pavyks įgyti.
Medžiotojų būrelyje atsiradus vietos, bus galima priimti naujų, progresyvių medžiotojų, kurie padės būreliui vystytis.

Nuotrauka: iš archyvo

Komercinė medžioklė

Komercinė medžioklė yra galimybė įdomiai praleisti laiką su draugais, o būreliams – papildomos pajamos, vadinasi, plėtros galimybė. Komercinė medžioklė yra kaip turizmas – juk muziejai irgi parduoda bilietus. Ta pati Zimbabvė kasmet varžytynėse parduoda medžioklės leidimus. Sumedžiojami pavojingi ar pasėlius žalojantys gyvūnai, o pinigai patenka į valstybės kasą. Taip pat ir Lietuvoje – atvažiavęs koks užsienio medžiotojas atsiveža pinigų, ir mums tai tik į naudą.

Medžioklė kalnuose

Turiu klientų Kazachstane, jie visada kviečia mane pamedžioti kalnuose. Satelitinis telefonas, ant arklio su visa manta – štai tokios medžioklės noriu! Tikiuosi, man pavyks ateityje pamedžioti kalnuose.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.