Neseniai kalbėdama su pažįstamu medžiotoju apie įvairias situacijas, kurios visai netikėtai duodą pagrindą įdomioms medžiotojų istorijoms, išgirdau apie vieną praeitos vasaros įvykį, kuris norom nenorom privertė susimąstyti apie iš pažiūros lankstų ir skirtingai interpretuojamą klausimą: kada iš tiesų baigiasi medžioklė?
Įprasta stirninų medžioklė. Pavakary, per medžioklę tykant kartu su mažuoju krikštasūniu, po taiklaus šūvio vietoje krito stirniukas – puiki proga jaunajai kartai parodyti medžioklės esmę ir eigą. Kaip tokiais kartais pridera, laimikis buvo pagerbtas „paskutiniu valgiu“, apsuktas, apžiūrėtas ir galų gale padėtas gražesne poza nuotraukai, o paskui gali prasidėti antra pamoka. Sėkmingas ir sumanus laimikio apdorojimas yra labai subtilus menas, kurio iš tiesų galima išmokti tik praktiškai, todėl šį kartą peilį patikėjau jaunajam medžiotojui, kol jo krikšto tėvas palaikė gyvūno užpakalinę koją, kad berniukui būtų patogiau.
Staiga, peiliui dar nepalietus gyvūno, pagerbtasis, kelis kartus sukiotas ir fotografuotas stirninas… netikėtai sukruto, staigiai atsistojo ant kojų ir nuklibinkščiavo! Vis dėlto pirmas pataikymas iš tiesų buvo tikslus, ir čia tebuvo paskutiniai raumenų refleksai, nes po poros žingsnių jis susmuko, palikdamas mums labai įdomią medžioklės istoriją.
Nors tai galime minėti kaip labai netikėtą atvejį, turbūt kiekvienas medžiotojas galėtų papasakoti apie kokią nors patirtą ar girdėtą situaciją, kai, regis, iš tiesų kritęs gyvūnas atsigauna nuo šoko ir dingsta be pėdsakų, kol pats medžiotojas su kolegomis būna nuėjęs iš automobilio pasiimti virvės. Be to, daugumoje tokių situacijų gyvūnas nerandamas, nes sužeidimas pernelyg menkas ar trūksta tinkamai dresuotų šunų, kurie šioje situacijoje galėtų padėti.
Teko girdėti ir situacijų, kai šaulys, įsitikinęs mirtinu šūviu, kone bėgte bėga prie laimikio be ginklo ar bent jau peilio kišenėje, tačiau įsitikinimas pasirodo klaidingas – gyvūnas atsistoja ir nubėga taip greitai, kad belieka pamoti rankomis.
Be abejo, džiaugsmas dėl sėkmingos medžioklės yra neapsakomas, ypač kai sumedžiotas ilgai stebėtas ir pagaliau sulauktas laimikis. Vis dėlto iš tiesų medžioklė baigiasi tada, kai galime susėsti prie stalo su kepsniu lėkštėje ir su pasitenkinimu žiūrėti į trofėjų ant sienos, kuris primena ne tik apie emocinį nuotykį, bet ir naujas žinias, kurių suteikia kiekviena medžioklė, bei padeda mums tapti atsakingesniais ir sumanesniais medžiotojais.
PRENUMERUOKITE Žurnalą kovo 1 d. iki 2023 metų pabaigos!
