Tapus kalytės šeimininku, ateina metas, kai turite ne tik rūpintis tuo, kad ji būtų paėdusi ir sveika, bet ir žinoti, kada ateina metas kergti, jeigu norite mažų šuniukų.
Kalė negali poruotis ištisus metus, o tik tada, kai rujoja. Tai vyksta du kartus per metus, ir ruja trunka nuo 21 iki 28 dienų. Vaisingų dienų yra tik 5–7, paprastai ciklo viduryje, taigi nuo 11 iki 15 dienos. Klasikiniai rujos požymiai yra paburkę išoriniai lytiniai organai, kruvinos išskyros iš makšties, kurios palaipsniui tampa vis šviesesnės.
Per rują labai keičiasi kalės elgesys, ji tampa neprognozuojama, pradeda neklausyti šeimininko, gali bėgti iš namų, krėsti visokias šunybes, kurių anksčiau nedarydavo. Ypač ryškūs medžioklinių veislių kalių elgesio pokyčiai, nes jų stiprūs instinktai.
Veterinarai kviečia kalės šeimininkus tokiu metu būti atidžius. Labai dažnai šeimininkai nepastebi pirmosios kalės rujojimo dienos. Tai – pirmoji klaida. Antroji daroma tada, kai gimdos išskyros pašviesėja, ir žmonės galvoja, kad ruja baigėsi. Iš tiesų tada ir yra vaisingosios dienos. Jeigu kalės šeimininkas nepasitiki savo pastabumu, kartu su gyvūnu galima nuvykti pas veterinarą, kuris sugebės tiksliai nustatyti vaisingas šunytės dienas: atliks citologinį (iš gimdos imamas gleivinės epitelio tepinėlis) ir hormoninį tyrimą (nustatomas vieno ar kelių hormonų lygis kraujyje).
Jeigu kalė turi kilmės dokumentus, reikia kreiptis į konkrečios veislės klubą ir sužinoti, kokie yra reikalavimai, kad kalę būtų galima kergti. Kiekviename klube jie skirtingi, pavyzdžiui, skiriasi minimalus poravimosi amžius, reikia atlikti tam tikrus sveikatos tyrimus, gauti kergimo leidimą ir kt. Pirmą kartą rujojant nė vienas rimtas šeimininkas savo kalės neporuos, nes ji nebaigė augti, dar nesubrendo ir yra tam visiškai nepasiruošusi. Optimalu galėtų būti trečioji ar ketvirtoji ruja.
Šunys poruojami pagal veislės standartus, t. y. surandamas toks kavalierius, kuris kalytei tinka pagal svorį, yra nepriekaištingo eksterjero, gero charakterio ir turi veislei būdingas savybes, nes kiekviena nauja karta turi būti geresnė už ankstesnę. Žinoma, būtų idealu, jeigu prieš poravimąsi šunys galėtų susipažinti, eiti kartu pasivaikščioti. Tačiau tai nėra privaloma, nes dažnai kalytė, pavyzdžiui, gyvena vienoje šalyje, o išrinktasis – visai kitoje.
Paprastai šeimininkas kalę turi vesti pas patiną, nes jis savo teritorijoje labiau savimi pasitiki. Greičiausiai daugumai šunų būtų visiškai nesvarbu, kur poruotis, ir jie gali tai daryti bet kur, bet tiesiog įprasta, kad kalės vedamos pas patinus.
Prieš poravimąsi kalei turi būti duota vaistų nuo kirminų ir ji turi būti tinkamai vakcinuota, o visa kita priklauso nuo veislės klubo reikalavimų. Pavyzdžiui, kai kurios veislės šunims atliekami klubo sąnario displazijos, kitų – specialūs genetiniai tyrimai.
Pirmoji kalės nėštumo pusė fiziologiškai praktiškai niekuo nesiskiria nuo įprastos gyvenimo tvarkos – ji gali eiti medžioti ir dirbti. Tačiau nuo penktosios nėštumo savaitės jai reikia duoti ramybę, laikyti namuose, nebegalima duoti darbo. Reikia pradėti šerti jauniklių ėdalu arba duoti specialių vitaminų ir mineralinių medžiagų papildų.
Nėštumas paprastai būna be komplikacijų, tačiau kartais pasitaiko spontaniškų abortų ar paaiškėja, kad nėštumas netikras. Šeimininkams atrodo, kad tuoj bus šuniukų, bet vieną dieną kalytės pilvas staiga dingsta. Ir tada galima tik spėti, kodėl taip buvo – ar buvo netikrasis nėštumas, ar persileidimas.
Kalytės charakteris pasikeičia ne tik rujojant, bet ir laukiantis. Ji pradeda save saugoti, gali ryškiau saugoti savo teritoriją, tapti nejudri ir lėtesnė. Net nesilaukiančios kalės po rujos tampa kiek atsargesnės ir vangesnės.
Veterinarai kviečia šeimininkus labai atsakingai žiūrėti į šunų poravimąsi, antraip tik padaugės prieglaudose gyvenančių šuniukų. Kai kuriose šalyse kalei leidžiama vesti du ar tris kartus iš eilės ir tada ji sterilizuojama. Prieš vesdamas kalę pas patiną, šeimininkas jau turėtų žinoti, ar bus kam atiduoti šuniukus, nes dabar gyvūnų prieglaudos pilnos medžioklinių veislių mažylių ir suaugusių šunų.
Ne visi moka susitvarkyti su medžiokliniais šunimis, kuriems būdingi labai stiprūs instinktai ir reikia didelio fizinio krūvio. Vos medžioklinės veislės šuo prideda snukį prie žemės ir suuodžia miško žvėries kvapą, jis pamiršta apie viską aplink, dažnai tiesiog pradingsta.
Kai kurie medžiotojai mano, kad kalytę sterilizavus dingsta medžioklės instinktas. Veterinarai šiuo klausimu mini policijos ir sienų apsaugoje dirbančias sterilizuotas pateles: šioje tarnyboje reikalingi rimti darbiniai šunys, o ne retkarčiais pamedžiojantys mėgėjai, nes tarnybiniai šunys dirba kiekvieną dieną. Sterilizuotos policininkės nepraranda darbo įgūdžių, ir apskritai sterilizacija neatsiliepia šunų darbo instinktams. Greičiau kalė taps dar ištikimesnė ir uolesnė, nes negalvos apie palikuonis. Vienintelė galima problema – padidėjęs svoris, bet fiziškai aktyvioms medžiotojoms tai neturėtų būti problema.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
