Žiema miške yra laikotarpis, kai judėjimą lemia praktiniai veiksniai. Tiek žmonės, tiek gyvūnai renkasi maršrutus, kurie leidžia pasiekti tikslą sunaudojant kuo mažiau energijos. Gilaus sniego ir žemos temperatūros sąlygomis kiekvienas papildomas žingsnis reikalauja didesnių fizinių pastangų, todėl pirmenybė teikiama lengviausiai įveikiamiems keliams. Dėl šios priežasties žiemą miške, kaip ir žmogaus kasdienėje aplinkoje, judama ten, kur sąlygos yra paprasčiausios ir efektyviausios.
Žvėrys žiemą aiškiai renkasi miško stigas, jau pramintas takas, keliukus, kirtimų pakraščius, griovių viršų ir net pačius kelius. Ne todėl, kad jie staiga pamėgtų žmogaus infrastruktūrą, o todėl, kad sniegas čia būna suplūktas, danga lygesnė, o kiekvienas žingsnis kainuoja mažiau energijos.
Šaltuoju metų laiku organizmo šilumos palaikymas reikalauja milžiniško kalorijų kiekio. Maisto mažiau, jis sunkiau pasiekiamas, o bet koks bereikalingas braidymas per pusnis reiškia tiesioginius nuostolius. Todėl taupoma visur, kur tik įmanoma. Jei galima apeiti griovį, jis bus apeitas. Jei galima nebristi per upelį, žvėris rinksis lanką. Net ir stambūs gyvūnai elgiasi labai racionaliai.
Vis dėlto gamta mėgsta išbandymus. Yra vietų, kur net ir didžiausią žiemą ledas išlieka pavojingai plonas. Tvenkiniai ar ežerai su versmėmis, upių išplatėjimai, senos melioracijos žiotys. Kartais nelaiminga atsitiktinybė baigiasi tuo, kad gyvūnas įlūžta ir žūsta. Tai nėra neatsargumas, tai rizika, kurią žvėrys dažniausiai stengiasi apeiti, bet ne visada gali numatyti.
Drąsūs vietos gyventojai skuba į pagalbą. 10 šernų išgelbėti nuo baisios žūties!
Šiltuoju metų laiku judėjimo laisvė gerokai didesnė. Nėra gilaus sniego, nėra fizinio pasipriešinimo kiekvienam žingsniui, todėl pasirinkimų daugiau. Tačiau net ir tada gyvūnai išlieka stebėtinai konservatyvūs. Jei miške susiformavo patogi perėja, ji bus naudojama metų metus. Net jei aplink krūmai, nuvirtę medžiai ar kitos, žmogui ne itin patrauklios vietos. Žvėrims svarbu ne estetika, o įprotis ir saugumas.
Būtent todėl senos žvėrių takos dažnai eina ne pačiose švariausiose vietose, o ten, kur jos eina jau seniai. Medžiotojai tai žino. Tokia informacija leidžia suprasti gyvūnų judėjimą, jų įpročius ir prognozuoti, kur jie pasirodys. Ne per stebuklą, o per nuoseklų gamtos skaitymą.
Žvėrių takas lengviausia pastebimas atviroje žemėje, sniege ar smėlyje, tačiau ir žolėtose vietose jis išduoda save. Truputį nuspirta augmenija, nuolat ta pačia kryptimi palinkę stiebai, suspausta žemė. O žiemą viską dar aiškiau pasako pėdsakai. Jie ne tik parodo, kas čia ėjo, bet ir kur ėjo nuolat.
Europos gyvūnai šiuo požiūriu labai panašūs vieni į kitus. Stirnos renkasi kirtimų pakraščius ir stigas, šernų banda mielai juda senais miško keliukais, elniai laikosi perėjų tarp masyvų, vilkai dažnai eina tiesiai keliu, nes tai pats ekonomiškiausias maršrutas. Visi jie skaičiuoja energiją, nors niekada neskaitė kalorijų lentelių.
Žiema miške nėra romantikos metas. Tai išlikimo sezonas. Ir kai kitą kartą pamatysi žvėries pėdsakus miško keliuke, prisimink jis ėjo ne todėl, kad norėjo būti matomas. Jis tiesiog pasirinko lengviausią kelią. Kaip ir mes visi per Kalėdas.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
