Atrodo, kad šį žmogų pažįsta visa Lietuva, nors pats jis principingai vengia minėti savo vardą įvairių renginių organizatorių, iniciatyvų ir idėjų autorių sąrašuose. Daugeliui medžiotojų – taip pat kaip ir šio straipsnio autorei – būtų sunku prisiminti, kur ir kaip įvyko pažintis su Žilvinu Jonu Giedraičiu. Jis taip natūraliai įsilieja į medžioklės aplinką, tiek daug yra nuveikę populiarinant klasikines medžioklės vertybes bei šviečiant ne tik medžiotojus, bet ir visuomenę.
Vystydamas medžioklės kinologiją, pristatydamas dabar formuojamą naują šunų veislę, mokydamas medžiotojus, kaip svarbu paruošti šunį sužeistų gyvūnų paieškai ir taikyti šias žinias kasdienybėje, atkuriant bajorų laikų medžioklės tradicijas ir kultūrą, supažindinant visuomenę su medžiokle per plačią ir itin reikšmingą labdaringą veiklą – tai darbai ir užduotys, kuriomis pasižymi šis medžiotojas.
Sekmadieniais šeimoje kalbėta eilėmis
Abu Žilvino tėvai yra senųjų bajorų giminių palikuonys, kurių tiesioginės šaknys siekia XVl a. Pats Žilvinas Jonas Giedraitis yra Grzymala herbo atstovas. „Mano mama ištekėjo labai jauna. Aš gimiau, kai jai buvo devyniolika metų, tačiau jau po devynių mėnesių jie išsiskyrė. Mane užaugino seneliai iš mamos pusės, su kuriais gyvenome Kaune. Turiu pasakyti, kad tai buvo labai religinga, kultūringa ir inteligentiška šeima. Sekmadieniais visi eidavome į bažnyčią, o grįžę po mišių visuomet pietaudavome prie balta staltiese nukloto ir šventiniais indais paserviruoto stalo. Sekmą dieną visa šeima tarpusavyje bendraudavome eilėmis. Net mums, mažiems vaikams, reikėjo reikštis rimuotais posmais. Prisimenu, kai pritrūkdavo žodžių, močiutė ar senelis perimdavo mintį ir padėdavo ją užbaigti. Šiais laikais vargu ar kam taip pavyktų. Senelis buvo buvęs Lietuvos kariškis, o visa šeima – aristokratiškos kilmės“, – prisimindamas vaikystę pasakojo Žilvinas, pripažindamas, kad iš dalies dėl to jo auklėjimas yra toks senoviškas.
Laikydamiesi aristokratiško auklėjimo tradicijų, seneliai Žilviną, greta įprastos mokyklos, siuntė mokytis į dailės mokyklą. „Negalėčiau pasakyti, kad man ten labai patiko ar kad pasižymėjau kokiais nors ypatingais talentais, veikiau priešingai. Vėliau turėjau lankyti pramoginius šokius, kurie man taip pat ne itin patiko, tačiau pasirinkimo nebuvo“, – pasakojo Žilvinas apie savo kiek kitokio stiliaus auklėjimą.
Tokioje aplinkoje prabėgo Žilvino vaikystė. Pabaigus pradines klases ir po truputį bręstant, viskas šiek tiek pasikeitė ir teko prisitaikyti prie visuomenės. „Kalbėjimas eilėmis ir gyvenimas aristokratiškų šeimos tradicijų pasaulyje atrodė savaime suprantamas iki tol, kol atsidūriau vidurinėje mokykloje ir pradėjau susidurti su realiu gyvenimu. Kai iš tavęs pradeda juoktis kaip iš keistuolio, imi natūraliai priešintis. Paauglystėje protestas prieš tokias šeimos vertybes tapo ypač ryškus, nes už durų laukė gatvė su visiškai kitokiu gyvenimu. Tačiau galima sakyti, kad būtent ši auklėjimo patirtis tapo mano asmeninių vertybių pamatu ir paskatino mane supažindinti medžioklės bendruomenę su tuo, kas man svarbu ir kas, manau, yra paveldėta iš protėvių“, – sakė mūsų pašnekovas.
Lietuvos bajorai rusų armijoje netarnauja
Nuo ankstyvos vaikystės Žilvinas gavo daugialypį išsilavinimą ir buvo visiškai aišku, kad jam teks baigti vidurinę mokyklą, o paskui bandyti įgyti ir aukštąjį išsilavinimą. „Anksčiau buvo toks posakis, kad Lietuvos bajorai rusų armijoje netarnauja. Kad išvengčiau tarnybos sovietų armijoje, įstojau į tuometę Klaipėdos jūreivystės mokyklą, kuri dabar vadinasi Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla“, – po kurios baigimo įgijo šturmano diplomą, atskleidė Žilvinas.
Jis prisimena, kad jau nuo septintos klasės nutraukė ryšius su visais menais ir šokiais ir pradėjo sportuoti. Užsiėmė imtynėmis, gerai žaidė futbolą ir apskritai užsiėmė visomis prieinamomis sporto šakomis, todėl papildomai lankė sporto krypties klasę. Didžioji dalis sportininkų nėra sutverti mokslams, o geriausias jų išsilavinimas ir mokslinis pasiekimas būtų tuometinio Kūno kultūros instituto diplomas. O tai reikštų, kad tektų ateityje dirbti kūno kultūros mokytoju arba treneriu. Kadangi tokios perspektyvos Žilvino nežavėjo, jis paskutinėje klasėje metė sportą ir daug laiko skyrė papildomoms pamokoms, kad pagerintų savo pažymius, kurie, kaip pats pripažįsta, visą mokyklos laiką nebuvo itin geri.
Žilvinas pasakoja, kad jo matematikos ir fizikos korepetitorius buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Anglų kalbos neformaliojo ugdymo mokytoja buvo nusipelniusi Lietuvos mokytoja Audronė Venslovienė, o lietuvių kalbą Žilvinui dėstė lietuvių kalbos vadovėlių autorius, nusipelnęs Lietuvos mokytojas Titas Dėjus. Visa tai buvo daroma dėl vieno tikslo – gauti vidurinio išsilavinimo atestatą aukštesniu nei vidutiniu vidurkiu.
„Kodėl nusprendžiau stoti į jūreivystės mokyklą? Tikriausiai mane įkvėpė romantika, galimybė keliauti į užsienį, pamatyti pasaulį ir patirti tai, ką suteikia jūrininko profesija“, – pasakojo mūsų pašnekovas, tačiau tuoj pat pridūrė, kad iškart po jūreivystės mokyklos įstojo į Kauno politechnikos institutoį ekonomikos fakultetą: „Man buvo aišku, kad greta jūrininko išsilavinimo reikalingos papildomos žinios teisės ar ekonomikos srityje, kad visą gyvenimą nereikėtų užsiimti vien tik laivyba kaip tokia.“
Baigęs mokslus, Žilvinas šešerius metus dirbo laivyne. Tuo metu apkeliavo didžiąją pasaulio dalį – pašnekovui teko būti Antarktidoje, Lotynų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, na ir, žinoma, Europoje. Tuomet jaunystėje neteko jam aplankyti tiktai Australijos.
Pirmasis ginklas jau dešimties!
Žilvino senelių šeimoje buvo labai stiprios bendrystės ir giminystės tradicijos, todėl jie dažnai lankydavo gimines ir taip pat patys priimdavo svečius. „Prisimenu tokį dėdę Gaižauską, pas kurį su seneliu važiuodavome į svečius. Jis man padovanojo mano pirmąjį medžioklinį ginklą! Dabar jau nepamenu, ar tai buvo 28 ar 36 kalibras. Bet tai buvo tikras, specialiai vaikams pagamintas perlaužiamas dvivamzdis medžioklinis šautuvas!“ – pasakojo Žilvinas.
Didelę įtaką jo medžiotojo pasamonei padarė senelio brolis Povilas, kuris buvo veterinarijos gydytojas ir gyveno Pasvalyje. „Man labai patikdavo pas jį važiuoti, nes jis buvo medžiotojas ir ten jau vykdavo tikros medžioklės. Rudenį medžiodavome antis, o žiemą kiškius. Jis turėjo medžioklinį šunį. Tuo metu retą veislę – mažąjį vokiečių spanielį Lordą, kuris buvo nuostabus medžioklinis šuo! Man atrodo, kad tai buvo protingiausias šuo iš visų, kuriuos esu matęs.“
Su medžiokle Žilvinas susipažino dar anksčiau, nes jo teta daugelį metų buvo Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktorė Nijolė Giedraitytė-Gulbinienė. Mūsų pašnekovas prisimena, kad dar lankydamas darželį kartais patekdavo į muziejuje vykusius medžiotojų susibūrimus: „Tai buvo senoji medžiotojų visuomenės inteligentija. Tokie smetoniški medžiotojai. Jie rengdavo nedideles vaišes su arbata ir medžioklės istorijomis. Prisimenu, kad mane labai traukė iškamšų dirbtuvės ir jose buvę dalykai, bet taip pat prisimenu ir siaubingą kvapą, kuris man tikrai nepatiko. Mes, vaikai, irgi dalyvaudavome tuose susibūrimuose, bet kai tik paklausdavome kokio nepatogesnio klausimo, visa kompanija akimirksniu pereidavo prie prancūzų, vokiečių ar lenkų kalbos. Tiesa, aš lenkų kalbą mokėjau nuo vaikystės, tad senelis tik mirktelėdavo savo pašnekovams ir lenkiškai daugiau niekas nekalbėdavo.“
Kinologija ir žvejyba
Kaip jau minėjome, Žilvino pažintis su medžiokle ir medžiokliniais šunimis prasidėjo labai anksti ir net dabar, duodamas interviu, jis su didžiuliu entuziazmu prisimena Lordą. Galbūt būtent tie pirmieji vaikystės įspūdžiai tapo motyvacija susidomėti šunų dresūra.
Sovietmečiu pagrindinė organizacija, kur galima buvo rimtai užsiimti kinologija, buvo Savanoriška pagalbos armijai, aviacijai ir laivynui draugija (DOSAAF), į kurią galėjai stoti nuo keturiolikos metų. Ten ir prasidėjo mūsų pašnekovo pažintis su šunų dresūra. Žinoma, pirmiausia tai buvo tarnybiniai šunys.
„Buvo toks kinologas Karolis Misiukonis, kuris vedė kursus vaikams, ir taip susipažinau su tarnybine kinologija ir šunų mokymu. Tačiau tai netapo mano kelio į medžioklę pradžia. Tuo laikotarpiu medžioklėse nedalyvaudavau, bet labai rimtai užsiėmiau žvejyba ir ši aistra lydėjo mane daugelį metų.“
Kai nepavyksta atsikratyti bebrų
„Kai man buvo dvidešimt penkeri, nusipirkome sodybą netoli Ariogalos ir Dubysos upės. Šalia buvo tvenkinys, kuriame nuolat galėjau žvejoti“, – pasakojo Žilvinas, o toliau tęsdamas istoriją atskleidė, kad anuomet atgavo dalį iš senelių paveldėtos žemės ir ją atsikėlė prie savo sodybos: „Tais laikais Lietuvos įstatymai leido perkelti nuosavybės teises pagal paveldėtos žemės plotą iš vienos Lietuvos vietos į kitą, arčiau deklaruotos gyvenamosios vietos.“
Įsigytame sklype prie tvenkinio laikui bėgant apsigyveno bebrai ir būtent šių graužikų atsiradimas tapo priežastimi, dėl kurios į Žilvino gyvenimą sugrįžo medžioklė. Bebrų daroma žala buvo didelė ir jokiais būdais nepavyko jų atsikratyti, kol vienas kaimynas nepriminė Žilvinui, kad jis juk turi medžiotojo bilietą ir tereikia įsigyti ginklą bei sumedžioti šiuos išdaigininkus. Paklausęs kaimyno patarimo, mūsų pašnekovas taip ir padarė – bebrus sumedžiojo. Šiandien jis pripažįsta, kad nuo to laiko ir visą savo medžiotojo karjerą bebrų medžioklę jis laiko mieliausiu ir įdomiausiu medžioklės būdu.
Kaip galima tiesiog praleisti du auksinių ragų tauriųjų elnių patinus
Tęsiant temą apie mėgstamiausius medžioklės būdus, Žilvinas pabrėžė, kad bebrų medžioklė ir įvairių smulkiųjų plėšrūnų medžioklės jam yra artimiausios. „Aš nesigainioju trofėjų. Nėra taip, kad naktimis negalėčiau užmigti, nes mačiau gražų elnią ar vis galvočiau, kaip sumedžioti medalinį egzempliorių. Trofėjų medžioklė ir apskritai didžiųjų žvėrių medžioklė nėra mano pašaukimas,“ – pripažino medžiotojas, kuris kartu yra vienas aktyviausių sužeistų gyvūnų paieškos entuziastų ir šios veiklos populiarintojų Lietuvoje.
Kad iliustruotų savo požiūrį, jis papasakojo vieną nutikimą medžioklėje. Kartą medžiodamas savame būrelyje medžioklės su varovais metu, būrelio pirmininkas Liudas Kavaliauskas Žilvinui paskyrė numerį medžiotojų linijoje tarp šieno ritinių. „Prasidėjo varymas ir kažkuriuo momentu išgirdau, kad iš už nugaros mano kryptimi bėga du elnių patinai. Pažvelgiau ir supratau, kad abiejų ragai verti medalių. Matyt, tai, kad stovėjau tarp šieno ritinių, leido man likti nepastebėtam, ir žvėrys praėjo maždaug už dešimties metrų. Pakėliau ginklą, sekiau juos taikiklyje, bet taip ir neiššoviau,“ – pasakojo medžiotojas ir tęsė: „Vėliau medžioklės vadovas priėjo ir paklausė, kodėl nešoviau. Išklausęs mano pasakojimą, kad elniai man labiau patinka gyvi nei sumedžioti, jis tik skėstelėjo rankomis ir pasakė, jog tokių patinų su tokiais ragais savo gyvenime greičiausiai daugiau nebepamatysiu.“
Šyptelėjęs Žilvinas pasakė, kad Liudas buvo neteisus. „Vėliau per savo medžiotojo karjerjerą, kuomet su šunimis pradėjau ieškoti žeistus žvėris, tų medaliniais ragais elnių suradau ne vieną dešimtį.“
Klausimas apie limitus ir mokėjimus
Kalbėdama apie elnių medžioklę negalėjau nepaklausti, kokia yra mūsų pašnekovo pozicija dėl didžiųjų kanopinių, pirmiausia elnių, limitų panaikinimo. „Mano nuomonė yra labai neigiama. Aš manau, kad visi didieji kanopiniai turi būti medžiojami pagal limitus. Apskritai, manau, kad medžiotojai turėtų mokėti už konkrečius sumedžiotus stambiuosius kanopinius gyvūnus, o ne už bonitetą. Tokios sistemos, kokia yra Lietuvoje, nėra nė vienoje kitoje Europos valstybėje. O aš esu medžiojęs beveik visur, neskaitant Olandijos, Liuksemburgo, Andoros ir Vatikano. Visur, kur lankiausi, visuomet domėjausi medžioklės teisiniu reguliavimu. Galiu pasakyti, kad niekur Europoje nėra tokios sistemos, kur mokesčiai už medžiojamąją fauną būtų skaičiuojami pagal bonitetą. Lietuvos sistema yra visiška nesąmonė,“ – sakė medžiotojas ir paklausė: „Skaičiuojame, kiek konkrečiame žemės ploto vienete, kuriame yra laukų, miškų, pelkių, galėtų gyventi gyvūnų ir pagal šį hipotetinį skaičiavimą mokame savo rinkliavas. Tai kodėl negalėtume mokėti už sumedžiotus gyvūnus?“
Tęsiant mokėjimų temą, medžiotojas nurodė, kad reikėtų įvesti arba veikiau sugrąžinti mokestį už teisę medžioti konkrečiu sezonu. Daugelyje valstybių, pavyzdžiui, Skandinavijoje ar Latvijoje, medžiotojai kasmet sumoka mokestį už teisę medžioti tą sezoną. Toks mokestis ne tik suteiktų papildomų pajamų asociacijoms ar valstybei, bet ir leistų aiškiai žinoti, kiek iš tikrųjų yra aktyvių medžiotojų. Pasak jo, daugumoje Europos valstybių šis sezoninis mokestis siekia apie 100–150 eurų. „Tai yra tiek pat, kiek aš moku savo klube už plotus. Tai kodėl mes negalėtume kiekvienas mokėti šios fiksuotos sumos už sezoną, plius už sumedžiotus gyvūnus? Tokia sistema būtų daug suprantamesnė ir suteiktų realios informacijos apie situaciją,“ – sakė Žilvinas.
Žemės savininko teisės
Vienas dažniausių ginčų šiuolaikiniame medžioklės ūkyje – žemės savininko teisė medžioti savo žemėje. Šiuo metu tokia teisė suteikiama tiems, kuriems priklauso ne mažiau kaip 15 ha žemės. Pasirašius sutartį su medžiotojų klubu, savininkas gali medžioti savo žemėje. Bendradarbiavimas su klubu ir leidimai medžioti vienas ar kitas rūšis yra derybų klausimas. Dažnai dėl žmogiškųjų emocijų ar nesutarimų tokios sutartys neįgyvendinamos ir yra niekinės, o tai verčia manyti, kad sistema turi būti keičiama.
„Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žemės savininkas turi turėti galimybę medžioti savo žemėje, o taip pat kiekvienam žmogui, gyvenančiam medžioklės plotų teritorijoje, turėtų būti suteikta galimybė medžioti tuose plotuose. Panaši sistema buvo senais laikais, kai dvaras su jam priklausančiais žemės plotais buvo kaip vienas medžioklės vienetas. Dvarininkas ir jo šeimos nariai galėjo medžioti patys arba suteikti teisę medžioti kitiems. Su ypatinga malone paprastiems žmonėms buvo leidžiama laisvai medžioti smulkiąją fauną ar net dalyvauti bendrose varyminėse medžioklėse. Ir, manau, kad panaši sistema būtų labai teisinga ir galėtų būti taikoma esamu metu,“ – sakė Žilvinas Jonas Giedraitis ir pridūrė: „Dabar gaunasi taip, kad pašaliečiai valstybei priklausantį žvėrį gali medžioti mano ar kitų savininkų žemėje be jokio atsiklausimo, nors mokesčiai iš medžiotojų kolektyvų yra renkami už žemės ar miško plotą. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad medžioklė yra ūkinė veikla, tad, mąstant logiškai, privalėtų būti sutartys tarp atskirų ūkinių subjektų.“
Medžiokliniai šunys
Grįžtant prie Žilvino gyvenimo istorijos, būtina atkreipti dėmesį į medžioklinių šunų temą, nes be jų Žilvinas apskritai neįsivaizduojamas. Jo gyvenime šunys visada turėjo ypatingą reikšmę. Dabar daugelis jį pažįsta kaip heideterjerų veislės puoselėtoją. Tačiau pradėdamas medžioklės kelią jis apie šią veislę nieko nežinojo – jam tiesiog pasisekė sutikti kelis žmones, kurie padėjo išmokti medžioti su šunimis.
„Viename mano gyvenimo tarpe atsirado toks Ramūnas Noreika ir Egidijus Jakštas, kurie mane išmokė medžioti su šunimis. Tai buvo laikos, foksterjerai ir jagdterjerai. Anuomet tai buvo pirmieji šunys, su kuriais išmokau medžioti“, – pasakojo medžiotojas ir pridūrė, kad nuo to laiko, kai paliko darbą laivyne, nebebuvo nė vieno momento, kai jo namuose nebūtų buvę šuns.
Iš pradžių tai buvo dobermanai ir rotveileriai, taip pat kitos tarnybinės veislės, o vėliau medžiokliniai šunys.
Heide terjeras – šuo paieškai krauju ir varymui. Ekstra Video #26
Heideterjerai
Žilvinas yra aistringas medžiotojas ir labai daug medžiojo įvairiose Lietuvos vietose, dalyvaudamas kaip kviečiamas pagalbininkas su šunimis ieškant sužeisto žvėries ir, žinoma, kaip medžioklės dalyvis. Vienoje medžioklėje Suvalkijoje jis pamatė tuo metu vieną iš nedaugelio Lietuvoje buvusių heideterjerų ir tiesiog įsimylėjo juos: „Tai fantastiški medžiokliniai šunys, idealiai pritaikyti darbui mūsų gamtos sąlygomis. Labai azartiški ir tuo pačiu labai paklusnūs, su puikiu charakteriu.“
Reikia pridurti, kad heideterjerai yra šiuo metu formuojama universali medžioklinių šunų veislė. Jie panašūs į jagdterjerus, tačiau didesni. Šunys puikiai dirba grupėje ir po vieną. Labai tinka medžioklėms su varovais, bet tuo pat metu puikiai eina kraujo pėdsaku ir dirba individualiose medžioklėse, taip pat urvuose.
Žilvinas pasakoja, kad pusantrų metų rašė vokiečių veisėjams, bandydamas įsigyti heideterjerus Vokietijoje, bet, kaip dažnai nutinka, vokiečiai neskuba parduoti šunų į užsienį. Galima sakyti, kad nelaimingų aplinkybių dėka medžiotojui vis dėlto pasisekė gauti savo pirmąjį šios veislės šunį.
Algirdas Maknickas, vienas iš pirmųjų heideterjerų savininkų Lietuvoje, žuvo autoavarijoje. Vos sužinojęs apie šią nelaimę, mūsų pašnekovas susisiekė su medžiotojo našle ir įsigijo heideterjerų kalytę. Reikia paminėti ir tai, kad ši veislė vis dar yra formuojama. Šunų eksterjeras skiriasi, o jų skaičius nepakankamas, kad veislė būtų oficialiai pripažinta pagal Tarptautinės kinologų federacijos reglamentą.
„Netrukus suradau patiną ir sukergiau šunis. Mano naujoji kalytė atsivedė keturis šuniukus – tai buvo antra heideterjerų vada šalyje,“ – atskleidė Žilvinas.
Norėdamas savo šuniukams gauti dokumentus ir apskritai įsitraukti į veislinį darbą, Žilvinas susisiekė su Vokietijos kinologais. Kad įrodytų, jog jo šunys tikrai dirba, jam teko siųsti vaizdo įrašus ir aprašyti savo medžioklės patirtį: „Tuo pačiu viską rašiau ir lietuviškai bei skelbiau socialiniuose tinkluose. Žmonės pradėjo mane kviesti į medžiokles ir prašyti padėti ieškoti sužeistų gyvūnų. Prieš pandemiją per metus turėjome 97 sėkmingas žeistų žvėrių paieškas.”
Atsižvelgiant į tai, kad FCI kol kas šios veislės nepripažįsta, remiantis Vokietijos veislės klubo informacija ir esamais duomenimis, kilmės dokumentai buvo įregistruoti kitoje kinologinėje organizacijoje. Be to, Žilvinas kartu su bendraminčiais įkūrė heideterjerų augintojų klubą Lietuvoje, kuris glaudžiai bendradarbiauja su Vokietijos kolegomis.
Hobiai
O ar dar turi kokių hobių, nes medžiotojų bendruomenė tave pažįsta tik kaip medžiotoją–šunininką?
„Akvariumistika. Esu vienas iš Akvariumistų klubo steigėjų, bet nuo šios veiklos esu kiek nutolęs, nors namie turiu du akvariumus: vieną 500 l, kitą – 2500 l. Turiu aistrą seniems automobiliams. Taip pat aviacijai. Nuo 2012 m. esu įgijęs piloto licenciją, tad dalį savo laisvo laiko mėgstu praleisti danguje. Na ir, žinoma, žvejyba. Tad tiek su tais mano hobiais.“
Labdara ir kultūra
Žilvinas yra vienas iš Lietuvos Heideterjerų klubo steigėjų ir daugelis jį pažįsta būtent dėl pastangų populiarinti šią veislę. Kita medžiotojų ir visuomenės dalis jį žino dėl veiklos puoselėjant medžioklės kultūrą.
Praėjusiais metais jis suorganizavo nuo pirmosios nepriklausomybės laikų didžiausias medžiokles su varovais, kurios net buvo užregistruotos kaip valstybinis rekordas: 255 medžiotojai ir 17 šunų vedlių. Po savaitės vyko bajorų medžioklė, kurioje senosios tradicijos persipynė su šiuolaikine medžioklės praktika, o renginio pagrindas buvo noras atgaivinti senąją medžioklės kultūrą ir supratimą apie labdarą.
Šiemet, lapkričio 22 dieną, Kaunas ir Kauno rajonas trumpam sugrįžo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei vėlesnius laikus, kai medžioklė buvo ne tik dvaro aprūpinimo maistu būdas, bet ir sudėtinga kultūrinė sistema su aiškiai apibrėžtomis apeigomis, pareigybių hierarchija ir iškilmingomis ceremonijomis. Kauno krašto bajorų sąjungos surengtas visuomeninis edukacinis renginys Didžioji bajoriška medžioklė 2025 tapo proga dar kartą pažvelgti į iš protėvių paveldėtą nematerialųjį paveldą ir iš naujo jį išgyventi šių dienų sąlygomis.
Vienas svarbiausių visų šių renginių akcentų buvo medžiotojų ir visuomenės ryšys per atjautą ir paramą. Dalis laimikio buvo perduota Maltos ordino atstovams Lietuvoje, kurie su dėkingumu jį priėmė, kad vėliau paverstų gardžiais patiekalais ir pagalbos paketais skurstantiems gyventojams.
„Taip medžiotojai elgėsi visais laikais ir šiandien daugelis medžiotojų klubų bei organizacijų aukoja medžioklės produkciją mažiausiai aprūpintiems ir stokojantiems, taip pat teikia didžiulę paramą Ukrainos kovotojams, dovanodami ne tik konservus, bet ir medžioklinę įrangą, drabužius ir net automobilius. Medžiotojai visada stengėsi padėti kitiems ir tai yra dalis kultūros, dalis medžioklės sielos ir esmės,“ – sakė Žilvinas Jonas Giedraitis, medžiotojas, kinologas, šunininkas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys ir tiesiog nuostabus žmogus.
P. S. Žilvinas yra žmogus, kurio patirtis ir darbų sąrašas gali būti lyginamas tik su jo žiniomis apie medžioklės istoriją ir kultūrą. Tai milžiniška patirtis, tačiau tikrai dar nebaigta. Kaip neįmanoma iki galo išsemti praeities tyrinėjimų, sukaupti visų senųjų fotografijų ir pasakojimų apie medžiokles, kultūrą ir žmones, taip neįmanoma sustabdyti mokymosi ir naujų patirčių kaupimo. Tokiems žmonėms kaip Žilvinas nėra būdinga sustoti ar leisti aplinkiniams nugrimzti į tuščią neveiklumą. Ir ačiū Dianai bei Šv. Hubertui, kad pasaulyje yra tokių entuziastų. Aš didžiuojuosi pažįstanti vieną iš jų.
Greičiausiai viena geriausių miško kamerų. Kaip įrengti ir naudoti Huntera LiveCam 4.0 Pro 2
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
