Vilkai sugrįžo į Vokietijos gamtą, o sugrįžus plėšrūnams, atgimė ir su jais susijusios problemos ir konfliktai. Daug diskusijų kyla dėl vilkų medžioklės, tačiau vienas klausimas dažnai lieka nepastebėtas. Būtent šis klausimas Vokietijoje vilkams yra mirtiniausias: eismo įvykiai keliuose.
Nuo 2000 m. iki 2024 m. gruodžio Vokietijoje iš viso rasta 1160 negyvų vilkų – 877 iš jų žuvo dėl eismo įvykių. Tai sudaro daugiau nei 75 proc. populiacijos.
Ir vis dėlto, kai vilkas patenka į eismo įvykį, visada išlieka neaiškumų. Ypač sudėtinga, kai plėšrūnai žūsta ne iš karto po susidūrimo, o išgyvena, kartais sunkiai sužeisti. Tokią situaciją su elniu ar šernu gali aiškiai įvertinti atsakingi medžiotojai. Visai kitokia situacija yra su vilkais. Aukštas vilko apsaugos statusas ir bendrųjų medžioklės teisių klausimas neleidžia imtis greitų ir savarankiškų veiksmų.
Taigi kaip turėtų elgtis medžiotojai, kai pareigūnai juos iškviečia į tokį įvykį? Kokios yra teisinės kliūtys ir kokios yra neteisingų veiksmų pasekmės? Paklausėme įmonės teisininko ir medžioklės teisių eksperto Manuelio Neufeldto.
Vokietijoje didžiausią pavojų vilkams kelia keliai.
Ar gali medžiotojas paimti partrenktą ir sužeistą vilką, kad palengvintų gyvūno kančias?
Pagal Federalinį gamtos apsaugos įstatymą vilkas yra „griežtai saugoma rūšis“. Todėl jį žudyti draudžiama. Federalinio medžioklės įstatymo (BJagdG) 22a straipsnyje numatytas leidimas nedelsiant nužudyti sunkiai sergantį medžiojamąjį gyvūną, kad būtų išvengta išvengiamo skausmo ar kančių, netaikomas, nes vilkui (išskyrus Saksoniją, kurioje šiuo klausimu galioja atskiros taisyklės) netaikomas medžioklės įstatymas, todėl jis nėra medžiojamasis gyvūnas.
Iš esmės kančias mažinančios priemonės gali būti pateisinamos sunkiai sužeistiems griežtai saugomų rūšių gyvūnams, kai nėra galimybės juos „slaugyti“. Tačiau sprendimą dėl to priima valdžios institucijos (oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas ir kt.).
Paprastai kalbant, tai reiškia, kad medžiotojas neturi teisės imtis priemonių kančioms sumažinti be (oficialaus) veterinarijos gydytojo ir (arba) policijos dalyvavimo ir (arba) pavedimo.
Remiantis vyraujančia teisininkų nuomone, netaikomi ir kiti galimi pateisinimo pagrindai: pavyzdžiui, „pateisinama nepaprastoji padėtis“, nes gyvūnų gerovė nėra individuali teisinė teisė, todėl jai netaikomas StGB 34 straipsnis. Galiausiai, valdymo be įgaliojimų principai (BGB 677 ir tolesni straipsniai) nėra taikomi kaip pateisinimo pagrindas. Taip yra todėl, kad medžioklės plotų savininkas negali manyti, jog jis būtų nušovęs sužeistą vilką „už“ gamtos apsaugos instituciją, o pastaroji nebūtų galėjusi iš anksto pasirūpinti veterinarijos gydytojo apžiūra.
Kokių teisinių pasekmių tai galėtų sukelti medžiotojui, ypač atsižvelgiant į saugomo vilko statusą?
Jeigu nėra pateisinamų priežasčių:
Už griežtai saugomos rūšies laukinio gyvūno nužudymą gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal 71 straipsnio 1 dalies 1 punktą kartu su. § Federalinio gamtos apsaugos įstatymo (BNatSchG) 69 straipsnio 2 dalies 1 nr. 1 dalį baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų arba bauda. Be to, patikimumas pagal medžioklės ir ginklų įstatymą gali nebeegzistuoti, o tai sukelia gerai žinomas neigiamas pasekmes medžioklės licencijai ir WBK.
Ar yra kokių nors specialių taisyklių, kurių reikia laikytis tokioje situacijoje, pavyzdžiui, ar turi dalyvauti oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas ar kita institucija?
Pagal TierSchG 15 straipsnio 2 dalį kompetentingos institucijos, įgyvendindamos įstatymą ar jo pagrindu išleistus potvarkius, turėtų pasitelkti oficialiai paskirtą veterinarijos gydytoją kaip ekspertą.
Visų pirma turi būti laikomasi atitinkamų valstybinių medžioklės įstatymų ir atitinkamų (vilkų) potvarkių.
Sunkiai sergančio vilko nušovimo prielaida yra arba policijos įstatyme numatytas reikalavimas kaip asmeniui, privalančiam veikti ekstremalioje situacijoje, kad būtų pašalintas visuomenei iškilęs pavojus, arba išimtinis kompetentingos institucijos leidimas konkrečiu atveju, arba apskritai vilko įsakymas. Daugeliu atvejų tokią galimybę turėtų turėti tik medžioklės plotų savininkai ir (arba) įgalioti medžiotojai ir tik retais atvejais atsitiktinai šalia esantys medžiotojai.
Todėl įgalioti medžiotojai, prieš imdamiesi bet kokių veiksmų, turėtų kreiptis į policiją arba rajoną, kaip žemesnę veterinarijos ir gamtos apsaugos instituciją. Tuomet atitinkama institucija nuspręs, ar išduoti įsakymą ir (arba) leidimą, remdamasi medžiotojo pateikta informacija, ar siųsti veterinarijos ir (arba) gamtos apsaugos institucijos atstovus į nelaimingo atsitikimo vietą, kad jie patys atliktų vertinimą.
Siekiant išvengti vėlesnių ginčų ir (arba) diskusijų dėl pavedimo, pavedimas ir (arba) įsakymas turėtų būti pateikiamas raštu, pavyzdžiui, elektroniniu paštu, pasiuntiniu ar pan.
Kuriais atvejais – jei iš viso yra – teisiškai neprieštaraujama tokiam veiksmui, kaip medžiotojo sužeisto vilko paleidimas?
Nepriklausomai nuo jau aprašytų atvejų (policijos leidimas ir oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas), galiu prisiminti tik vieną atvejį: Jei sužeistas vilkas puola medžiotoją (arba jo medžioklinį šunį) ir vis dar gali jį rimtai sužeisti. Šioje klasikinėje kritinėje situacijoje mirtinas šūvis savigynos tikslais tikriausiai taip pat būtų pateisinamas. Net ir tokiu atveju bus pradėtas baudžiamasis tyrimas.
Iš atsakymų aiškiai matyti, kad neapgalvoti veiksmai gali sukelti rimtų pasekmių atsakingiems medžiotojams, kurie savanoriškai elgiasi su sužeistais laukiniais gyvūnais. Kiekvienas, iškviestas į eismo įvykį, kuriame buvo sužeistas vilkas, turėtų aiškiai žinoti teisinę situaciją. Net jei tai reiškia, kad gyvūno gelbėjimo teks laukti ilgiau. Dar neaišku, kaip tokios taisyklės bus plėtojamos atsižvelgiant į apsaugos statuso sumažinimą pagal Berno konvenciją.
Kategorijos
Nauji galvos skausmai. Kaip šiemet medžiosime vilkus?
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
