Žinoma, laukiniai gyvūnai serga. Galbūt net daugiau nei žmonės. Tik jų negalavimai ir bėdos dažniausiai visuomenės lieka nepastebėti. Medžiotojai, ypač tie, kurie rūpinasi savo ir artimųjų saugumu, yra išimtis. Stebint gyvūną prieš jį sumedžiojant, atidžiai apžiūrint jau sumedžiotą laimikį, galima pastebėti gana daug ligų ir parazitų. Praėjusi vasara ir ruduo ir man šiuo požiūriu nebuvo išimtis.
Kaspinuočio cistos stirnoje
Vasaros antroje pusėje sumedžiotos stirnos raumeniniame audinyje pastebėjau darinį, kuris savo išvaizda priminė didoką ryžio grūdą, bet buvo minkštas. Vėliau dar vieną kapsulės formos darinį pastebėjau ir nugaros raumenyse.
Padedamas Latvijos instituto BIOR parazitologijos grupės vyriausiosios mokslininkės Gunitos Deksnės išsiaiškinau, kad stirnos raumenyse buvo Taenia krebbei cistų. Taenia krebbei cistose kaspinuočio lervos būna mažos (2–4 mm), apvalios ar ovalios formos ir geltonos arba baltos spalvos. Suaugę kaspinuočiai gyvena ir auga plėšrūnų – lapių ir vilkų – žarnyne. Plėšrūnai užsikrečia užėdę užkrėstos mėsos. Suaugę kaspinuočiai deda kiaušinėlius, kurie iš šeimininko organizmo pasišalina su išmatomis. Tarpiniai šeimininkai užsikrečia suėdę augalų, ant kurių yra kaspinuočio kiaušinėlių. Ir stirna šiuo atveju yra tarpinis šeimininkas.
Nors žmonės šiuo kaspinuočiu užsikrėsti negali ir jo lervos žūva mėsą kepant ar užšaldant, vien mintis, kad tokių svečių yra mėsoje, apetito nekelia. Vis dėlto šunims tokios mėsos nerekomenduojama sušerti, nes parazitas potencialiai galėtų išsivystyti ir šunų žarnyne.
Šunims užkrėstos mėsos nerekomenduojama sušerti, nes parazitas potencialiai galėtų išsivystyti ir šunų žarnyne.
Nors sumedžiotą žvėrį teko sunaikinti, bet naudos vis tiek buvo – įsipareigota mažinti smulkiųjų plėšrūnų, ypač lapių, populiaciją. Žinoma, sumedžiotos lapės kūno negalima palikti gamtoje, jį reikia sunaikinti, o kailį galima saugiai naudoti. Mažiau sergančių plėšrūnų – mažesnė tikimybė užsikrėsti stirnoms.
Elnių papilomos virusas
Taip pat rudenį dėmesį patraukė didoki, keistos formos guzai ant kolegos sumedžioto elnio užpakalinių kojų. Mano įtarimus, kad tai papilomos viruso sukelti dariniai, patvirtino veterinarijos gydytojas Ivaras Koloda. Ši liga taip pat dar vadinama odos fibroma, fibromatoze arba elnių karpomis.
Informacijos apie šią elnių ligą bent jau latvių kalba nėra itin daug. Interneto svetainėje www.maine.gov (JAV) rašoma, kad į karpas panašius darinius dažniausiai sukelia infekcija su rūšiai būdingu papilomos virusu. Darinių dydis gali skirtis. Paprastai jie būna tamsios spalvos ir be plaukų, o jų paviršius atrodo gruoblėtas ir sutrūkinėjęs.
Daugeliu atvejų liga nedaro neigiamos įtakos užsikrėtusių elnių sveikatai. Nežinoma, ar tai reikšmingas elnių mirtingumo veiksnys. Sunkiais atvejais fibromos aplink akis ar burną gali veikti elnio gebėjimą matyti ir ėsti, o labai didelės fibromos ant viso kūno gali trukdyti judėti. Taip pat nėra žinoma, kad virusu, kuris sukelia elnių fibrozes, galėtų užsikrėsti žmonės. Tačiau saugiau diriant infekuoto gyvūno kailį mūvėti vienkartinės pirštinės. Patį kailį būtina sunaikinti. Jo negalima palikti gamtoje, kad virusas neplistų. Mėsą galima naudoti maistui.
Briedžių jauniklių kepenyse – kaspinuočio pūslės
Rudenį sumedžiotų briedžių jauniklių kepenyse pastebėjau kaspinuočių pūsles. Neatlikus nuodugnesnių tyrimų tikslios rūšies nustatyti neįmanoma, tačiau G. Deksnė daro prielaidą, kad pūslelėse yra arba Echinococcus, arba Taenia hydatigena tam tikros vystymosi stadijos kaspinuočių. Tiek vienu, tiek kitu atveju kepenų negalima šerti šunims, tačiau termiškai apdorotą mėsą galima vartoti maistui.
Echinococcus sukelia echinokokozę. Tai lėtinė ir sunkiai gydoma liga. Lytiškai subrendę echinokokai parazituoja šunų, kačių ir laukinių mėsėdžių žarnyne. Iš užsikrėtusių gyvūnų į aplinką jie patenka su ekskrementais ir užkrečia tarpinius šeimininkus – kitus gyvūnus arba žmones. Tarpinio šeimininko organizme iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios nukeliauja į kepenis, plaučius, smegenis ir kitus organus. Lervos formuoja įvairaus dydžio ir formos cistas. Taenia hydatigena lervos stadijos kaspinuočiai parazituoja kepenų paviršiuje ir prie žarnų. Galutiniai kaspinuočių šeimininkai taip pat yra šunys ir lapės.
Siekiant užkirsti kelią tolesniam parazitų plitimui, visi vidaus organai turi būti sunaikinti, net jei pastebėta vos viena cista. Geriausia juos sudeginti. Užkasti neužteks, nes echinokokai kiaušinėlių ir lervų pavidalu yra labai atsparūs.
Dėmės ant šerno kepenų
Vieno mano sumedžioto šerno kepenys buvo padengtos smulkiomis šviesesnėmis dėmelėmis. G. Deksnė aiškina, kad tokį poveikį sukelia Ascaris, arba stambi kiaulių apvalioji kirmėlė. Tai parazitinis nematodas. Ascaris summ gyvena žarnyne, o lervos keliauja per kepenis, palikdamos tokius uždegimus. Nė viena iš stadijų nėra patogeniška žmogui.
Literatūroje galima rasti, kad kiaulės užsikrečia Ascaris suum prarydamos infekcinio parazito kiaušinėlių, esančių aplinkoje. Lervos išsirita iš kiaušinio kiaulės žarnyne ir tada pradeda migraciją po kūną. Jos prasiskverbia pro aklosios arba storosios žarnos venų sieneles ir migruoja į kepenis. Prasiskverbusios pro kepenų audinį vėl per kraujotaką patenka į plaučius. Ten jos įstringa plaučius supančiuose kapiliaruose ir patenka į plaučių alveoles.
Plaučiams pasiekti lervoms reikia apytikriai septynių dienų. Patekusios į plaučius lervos migruoja aukštyn kvėpavimo takais ir galiausiai šeimininkas jas atkosėja ir nuryja. Lervų vystymasis tęsiasi tol, kol šios pradeda dėti kiaušinėlius, kurie iš organizmo pasišalina su išmatomis. Po inkubacinio laikotarpio kiaušinėliai išsivysto į infekcinės stadijos lervas, pasirengusias sukelti infekciją naujo šeimininko organizme…
