Po tragiško vilkų išpuolio prieš medžioklės šunis Aknīstės apylinkėse Latvijoje šalies medžiotojų organizacijos viešai kreipėsi į valstybės institucijas, ragindamos iš esmės peržiūrėti iki šiol taikytą vilkų keliamų rizikų valdymo praktiką. Medžiotojų teigimu, šis atvejis nėra atsitiktinė nelaimė ar pavienis incidentas. Jis atskleidžia pavojingą elgesio modelį, kuris ateityje gali turėti dar rimtesnių pasekmių.
2026 metų sausio 4 dieną Latvijoje, Jėkabpilio savivaldybėje, Aknīstės valsčiuje, medžioklės metu vilkų gauja užpuolė du medžioklinius šunis. Viena iš jų, dešimties metų amžiaus, itin patyrusi medžioklinė kalė, žuvo, kitas šuo buvo sunkiai sužalotas. Įvykis sukėlė didelį atgarsį Latvijos medžiotojų bendruomenėje ir tapo rimtu signalu apie realią, o ne teorinę didžiųjų plėšrūnų keliamą grėsmę.
Sudraskyta gyva. Tragedija Aknystėje. Keturi vilkai sudrasko medžioklinę kalę, leidimų neišduoda
Reaguodama į šį atvejį, Latvijos medžiotojų asociacija išsiuntė atvirą laišką Latvijos Žemės ūkio ministerijai ir Valstybinei miškų tarnybai, ragindama skubiai išduoti leidimus sumedžioti vilkus konkrečiuose medžioklės plotuose ir gretimose teritorijose.
Latvijos medžiotojai ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad egzistuoja pagrįstos baimės dėl konkrečios vilkų gaujos įgytos patirties. Šiuo atveju vilkai ne tik užpuolė medžioklinį šunį, bet ir jį iš dalies suėdė. Tai, pasak medžiotojų, rodo, kad vilkų gauja medžioklinį šunį pradėjo vertinti kaip lengvai pasiekiamą grobį. Tokios patirties įsitvirtinimas reiškia, jog tokie išpuoliai ateityje gali kartotis.
Pasak Latvijos medžiotojų organizacijų, tai kelia kelias aiškias grėsmes. Visų pirma, išpuoliai prieš medžioklinius šunis gali tapti pasikartojančiu reiškiniu. Antra, didėja pavojus kiemo ir naminiams šunims. Trečia, vilkai, praradę baimę žmogaus buvimui, gali vis dažniau artėti prie gyvenviečių, ieškodami lengvai pasiekiamo maisto.
Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad minėtose teritorijose tampa beveik neįmanoma vykdyti pilnavertę medžiojamųjų gyvūnų populiacijų apskaitą ir reguliavimą. Dėl objektyvių saugumo priežasčių medžiotojai vengia naudoti savo medžioklinius šunis. Tai daro įtaką ne tik vienam medžioklės klubui, bet ir aplinkinių medžioklės plotų naudotojams. Varyminės medžioklės be šunų tampa gerokai mažiau efektyvios, o kai kuriais atvejais praktiškai neįmanomos.
Latvijos medžiotojai taip pat pabrėžia, kad tokia situacija tiesiogiai trukdo įgyvendinti valstybės nustatytus laukinės faunos valdymo tikslus, įskaitant kanopinių gyvūnų populiacijų reguliavimą. Be efektyvių varyminių medžioklių šių tikslų pasiekti neįmanoma, todėl vilkų keliamas pavojus netiesiogiai veikia ir platesnę gamtos apsaugos bei faunos valdymo politiką.
Atskiras dėmesys laiške skiriamas ir emociniam aspektui, kuris dažnai lieka už oficialių ataskaitų ribų. Medžioklinis šuo nėra vien funkcija ar priemonė. Tai ilgamečio darbo, nuoseklaus dresavimo, laiko ir emocinio ryšio rezultatas. Jo praradimas ar sunkus sužalojimas reiškia ne tik asmeninę tragediją, bet ir realų profesionalaus partnerio netekimą.
Latvijos medžiotojų organizacijos pabrėžia, kad sugyvenimas su vilkais negali būti grindžiamas vien deklaracijomis. Jei vilkų apsauga vykdoma ignoruojant realius pavojus ir praktinę patirtį, konfliktai tik gilės. Šiuo atveju kalbama ne apie teorinę grėsmę, o apie vilkų gaują, kuri jau įgijo patirties ir nebebijo žmogaus. Medžiotojų teigimu, tokiose situacijose būtini savalaikiai ir prevenciniai sprendimai, kol dar neįvyko kita tragedija.
Drąsūs vietos gyventojai skuba į pagalbą. 10 šernų išgelbėti nuo baisios žūties!
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
