Visada įdomu medžioti svečiuose. Šį kartą svečiavausi Lietuvoje, klubo Žvelsa teritorijoje, ir tai buvo ne šiaip medžioklė, o atminimo renginys patyrusio medžiotojo Vaido Skuodo garbei – jis daug laiko ir pastangų skyrė medžioklei populiarinti, medžiotojo įvaizdžiui gerinti ir visuomenei informuoti. Šių metų vasarį patyręs medžiotojas išėjo Anapilin. Trys jo sūnūs yra sukūrę populiariausią medžiotojų ansamblį Lietuvoje Medžiotojų trio. Pats V. Skuodas pernai tapo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės medžiotoju. O kasdieniame gyvenime jis buvo labai įdomus, nuoširdus ir atviras žmogus, kurį gerbė ir mylėjo daugelis. Būtent todėl kelios organizacijos ir žinomi medžiotojų bendruomenės nariai nusprendė organizuoti atminimo renginį, kuriame buvo atstovaujama ir žurnalui Medžioklė.
Pirmoje renginio dalyje, žinoma, buvo kalbų ir apdovanojimų: buvo skirtas garbės medžiotojo titulas ir Medeinos medaliai. Po to 26 medžiotojai ir įvairių draugijų bei organizacijų atstovai pasodino po ąžuoliuką, kurie toliau augs V. Skuodo gimtųjų namų vietoje. Pačios sodybos jau nebėra, bet dabar ten stiebsis V. Skuodo ąžuolynas, o kiekvieną medelį puoš atminimo lentelė su dovanotojo vardu ar pavadinimu.
Medžiotojui Vaidui Skuodui atminti ąžuolų giraitė ir iškilminga medžioklė
Antroji renginio dalis buvo medžioklė, kurioje dalyvavo beveik trisdešimt žmonių.
Lietuvos medžioklės sistema gerokai skiriasi nuo Latvijos medžioklės ūkio tvarkos ir joje yra daug niuansų, prie kurių mes, latviai, nepripratę. Pavyzdžiui, svečiams medžiotojams už leidimą medžioti šalyje mokėti nereikia. Tiesiog važiuok ir medžiok! Selekcinės medžioklės principai įrašyti Medžioklės taisyklėse, ir nors dabar jie yra rekomendacinio pobūdžio, vis tiek išlieka reikalavimas kiekvieną raguoto kanopinio žvėries trofėjų, taip pat ir vilko kaukolę sezonui pasibaigus, t. y. pavasarį, nuvežti į apžiūrą, kur trofėjų ekspertai įvertina, ar gyvūnas sumedžiotas tinkamai. Taigi, jei pavyksta ką nors sumedžioti, trofėjus lieka Lietuvoje iki pavasario. Šį keistą jausmą teko patirti ir man.
Atėjus laikui vykti į medžioklę, svečiai pasiskirstė į ekipažus ir kartu su vietos medžiotojais išvyko į savo vietas medžioklės plotuose. Man krito gana įdomūs burtai – medžioti kartu su konkuruojančios laidos Tauro ragas operatoriumi, jaunuoliu Hubertu.
Vieta buvo nerealiai gera. Važiavome laukais, žemės ūkio technikos keliukais, kol kelią pastojo galvijų aptvaras. Iš abiejų pusių jis driekėsi iki pat miško, o už aptvaro – medžių apsupta didelė pieva su atolu ir šieno ritiniais.
Bokštelis
Medžioklės bokštelį, kuriame man teko laimė sėdėti tą vakarą, savo jėgomis statė vyresnės kartos medžiotojas. Kojos ir laiptai metaliniai, kas užtikrina ilgaamžiškumą. Viršus – stora fanera apkalta būda su trimis langais. Viduje viskas apmušta apmušalais triukšmui mažinti, nes penkiasdešimt metrų nuo bokštelio yra šėrykla.
Man labiausiai patiko tai, kad šio bokštelio langinės yra tokios pat plačios, kaip bokšto siena, todėl jas atidarius matomumas kaip atvirame bokštelyje. Vis dėlto, pagrindinis šio bokštelio patogumas yra pneumatiniai langinių keltuvai, kurie atidaro langines į išorę ir laiko jas tokioje padėtyje. Labai patogu!
Du kvietimai – du stirninai
Medžioklė vyko pačiame stirnų rujos įkarštyje, liepos pabaigoje, todėl su džiaugsmu ir azartu naudojau savo vilbynes – Kristofferio Clauseno mažą stirnų vilioklį ir klasikinį Buttolo.
Užlipusi į bokštelį palaukiau apie dešimt minučių, kad visi, kas galėjo mane matyti, spėtų nurimti. Ir pradėjau kviesti mėgdžiodama stirną, kurią persekioja visiškai negražus svetimas patinas, – t. y. mėgdžiodama įtampos perkreiptą balsą. Išgirdęs šį šauksmą vietinis pagrindinis stirninas paprastai skuba žiūrėti, kas įsiveržė į jo teritoriją ir bando paimti jo žmonas.
Po pirmosios kvietimų serijos ramiame kraštovaizdyje niekas nepasikeitė. Palaukiau dar dešimt minučių ir vėl pradėjau pypsėti. Tik padėjau vilioklį ant lentynėlės, kai iš krūmų iššoko stirna, o jai iš paskos atlapatojo stirninas. Adrenalinas šovė, tad penkias sekundes sugaišau nervams nuraminti ir suvokti, kad niekas nesprunka ir skubėti nereikia.
Pradėjau tyrinėti stirniną. Kuo daugiau žiūrėjau į jį, tuo labiau augo įsitikinimas, kad toks kavalierius vietinėms damoms nereikalingas. Reikia pasiimti sau! Sėkmingai sumedžiojau stirniną, padėjau šautuvą į šalį ir nuėjau vėdinti laimikio. Greitai nutempiau jį iki ritinio, norėdama už jo pasislėpti, kad neišgąsdinčiau kito potencialaus laimikio, galinčio išlįsti prie mano kaimyno medžioklės bokštelio, mat jis buvo kitame didžiosios pievos gale.
Grįžau į bokštelį ir beveik iškart iš krūmų išlindo dar vienas stirninas. Dar labiau selekcinis nei ankstesnysis! Tyliai stebėjau, kaip jis uostinėja žemę, ieškodamas stirnos pėdsakų. Už šimto metrų nuo manęs… Vis dėlto paskambinusi Hubertui tyliai pasiūliau jam nusileisti iš savo bokštelio ir eiti artyn, slepiantis už šieno ritinių. Pievose tai vienas šauniausių privalumų!
Stirninas ėjo medžiotojo link, vaikinas ieškojo geresnės pozicijos šūviui, o aš viską stebėjau iš savo bokštelio. Šūvis ir stirninas krito! Paaiškėjo, kad Huberto karjeroje tai tik antrasis stirninas, nes Tauro rago operatorius daugiausia medžioja kamera, o ne ginklu!
!PRENUMERUOKITE žurnalą Medžioklė 2025 metams!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
