Jūs žiūrite televizijos laidas, „YouTube“ kanalo vaizdo įrašus, kuriuose elegantiški džentelmenai ir rafinuotos damos su šunimis vaikšto pievose ir medžioja paukščius. Tačiau vaizdo įrašuose viskas atrodo tūkstančius kartų lengviau, nei yra iš tikrųjų. Laukinių fazanų medžioklė Lenkijoje – reta proga pamatyti realią lauko paukščių medžioklę.
Užlietos pievos, tankūs bebravietės, dygliuotų krūmų sąžalynai, erškėtrožės, gervuogynai ir brūzgynai – tai vietos, kuriose fazanai slepiasi dienos metu. Visa tai ir dar daugiau teko įveikti žurnalo „Medžioklė“ vyriausiajai redaktorei Lindai Dombrovskai ir korespondentei Katei Šternai, kurios yra aistringos paukštinių šunų dresūros entuziastės ir medžioklės ambasadorės.
Žiūrėk reportažą apie laukinių fazanų medžioklę Lenkijoje ir sužinok, kiek šių paukščių yra laukinėje gamtoje, kaip vyksta tokia medžioklė, susipažink su Lenkijos medžioklės tradicijomis ir palaikyk mūsų medžiotojas!
800 km dėl paukščių! Sunkiau, nei galite įsivaizduoti! Medžiotojos dienoraštis #26
Trys dienos prabėgo kaip sapnas. Įspūdžiai, patirtys ir išvados dar tik rikiuojasi atminties lentynose, bet jau dabar aišku, kad norėčiau tęsti draugiškus santykius su Lenkijos medžiotojais, dar ir dar kartą ir ne viena – vien medžioti laukinius fazanus, padėti kolegoms populiarinti paukščių medžioklę ir mokytis pati. Bet dabar apie viską iš eilės!
Draugai padeda
Viskas prasidėjo Lietuvoje, o ne Lenkijoje ar internete. Praėjusį rudenį Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, vienijanti kilmingų šeimų žmones ir besirūpinanti tradicijų išsaugojimu, kartu su dviem medžiotojų kolektyvais surengė medžioklę, kurioje dalyvavo ir mūsų žurnalo vyriausioji redaktorė Linda Dombrovska bei šio straipsnio autorė. Pridursime, kad šioje medžioklėje buvo pasiektas Lietuvos rekordas – dalyvavo 255 medžiotojai ir 17 šunų vedlių, o tai yra neregėtas skaičius.
Šios medžioklės metu man pasisekė susitikti su lenkų medžiotoju ir žinomu veterinaru Leszeku Czokajło, su kuriuo neformalioje aplinkoje kalbėjomės apie medžioklę, sudėtingą situaciją ir žaliųjų spaudimą Lenkijoje, galimus sprendimus ir poveikio svertus. Be kita ko, aptarėme medžioklę mūsų šalyje, tradicijas, problemas. Mums kaip paukštšunių savininkams rūpi galimybė mokyti ir naudoti šunis lauko paukščių medžioklėje, apie tai ir kalbėjomės su lenkų kolega.
Iš paukščių rūšių, įtrauktų į medžiojamųjų rūšių sąrašą Lietuvoje, tik trys tinka klasikinei medžioklei su paukštšuniu: fazanas, slanka ir perkūno oželis. Žinoma, šių veislių šunys naudojami ir visiems kitiems paukščiams medžioti, tačiau paukštinio šuns paieška ir tilktimi (angl. pointing) galima mėgautis tik medžiojant šias tris rūšis. Ir nors slanka yra visiškai laukinis paukštis, fazanai ankščiau mūsų šalyje buvo veisiami ir paleidžiami tik prieš konkrečią medžioklę. O dabar ir tai uždrausta…
Lenkijoje ir kitose Pietų Europos šalyse, taip pat Balkanų respublikose fazanai gyvena laisvėje. Kai kur jie atkeliavo iš Azijos, o kitur buvo paleisti į laisvę prieš daugelį metų ir tapo natūralia vietos ekosistemos dalimi. Lenkijoje fazanai gyvena ir veisiasi laukinėje gamtoje. Medžiotojų klubai kasmet arba kas dvejus metus paleidžia papildomų paukščių, kad papildytų genofondą.
Tai žinodamos, paklausėme lenkų medžiotojo apie galimybę vykti į medžioklę su šunimis arba padėti vietos medžiotojams medžioti fazanus laukinėje gamtoje. Kalbėjomės ir nieko nesitikėjome. Kaip paaiškėjo, be reikalo. Praėjus maždaug trims savaitėms po medžioklės Lietuvoje, suskambo telefonas. „Suorganizavome jums trijų dienų medžioklę Lenkijoje“, – pasigirdo šventi žodžiai telefono ragelyje. Tai buvo mūsų naujasis draugas Leszekas, kuris kartu su kitu medžiotoju Krzysztofu Kuszewskiu surado mums galimybę medžioti fazanus Lenkijoje!
Natūralus fazanų paplitimo arealas yra centriniai ir pietryčių Azijos regionai, taip pat palyginti nedidelės Pietų Europos teritorijos: Graikija, Bulgarija ir Kaukazas. Šiandien jis kaip medžiojamasis paukštis introdukuotas daugelyje Europos, Amerikos ir Australijos dalių, esančių už jo istorinio arealo ribų. Lietuvoje bandymai introdukuoti fazanus į laukinę gamtą buvo nesėkmingi. Čia populiacija nesugeba įsitvirtinti. Tai iš dalies lemia drėgni pavasariai, dėl kurių drėgmei jautriems paukščiukams sunku išgyventi. O daug didesnį neigiamą poveikį daro smulkieji plėšrūnai ir plėšrieji paukščiai, įskaitant varninius.
Fazanai į Lenkiją buvo įvežti maždaug prieš du dešimtmečius ir nuo to laiko įsitvirtino daugelyje šalies regionų. Medžiotojų klubai laukines populiacijas papildo paleistais paukščiais ir aktyviai medžioja plėšrūnus. Pagal medžioklės taisykles, Lenkijoje galima medžioti tik fazanų patinus, tausojant pateles, kurios geromis sąlygomis gali išperėti ir užauginti iki penkiolikos jauniklių.
Kelias
Medžioklė buvo suplanuota Kelcų apylinkėse, nuo Rygos nutolusiose apie 800 km. Su visais sustojimais ir šunų pavedžiojimais kelionė truko kiek ilgiau nei dvylika valandų.
Apgyvendinimas
Pirmoji susitikimo vieta buvo Krzysztofo namai, kur buvome pavaišintos lengva vakariene ir mums buvo maloniai pasiūlyta, kaip sakė namų šeimininkas, geriausio lenkiško alaus. Palaukusios paskirto laiko, dvidešimt minučių važiavome į vietą, kuri ateinančias keturias dienas taps mūsų namais. Pasirodo, tai buvo medžioklės viešbutis, priklausantis Valstybinei miškų organizacijai, kuriame taip pat yra medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo vieta ir apygardos vyriausiojo medžiotojo namai. Jis atsakingas už medžioklės organizavimą, žvėrių šėrimą, medžioklės organizavimą ir žvėrių apdirbimą.
Atvykusios į namelį džiaugėmės ir buvome dėkingos, kad turime atskirus kambarius šiltame ir šviesiame name su didele virtuve ir visais patogumais. Mūsų draugai lenkai net pasirūpino, kad mums netrūktų maisto. Šaldytuve ir ant virtuvės stalo buvo visko – nuo sausainių ir vaisių iki rūkytos mėsos ir pieno.
Medžioklė! Pirmoji diena
Medžioklė vyko trijuose skirtinguose klubuose, o aplinka kiekvieną dieną buvo vis kitokia. Vieninteliai pastovūs dalykai buvo oras – oro temperatūra šiek tiek virš nulio, saulė ir lengvas vėjelis – ir lenkų medžiotojų rūpestis.
Kaip sužinojome, Lenkijoje bebrus medžioti draudžiama. Tai leidžiama tik labai nedaugelyje vietų ir tik retkarčiais – gavus leidimą. Suprantama, dėl žalos.
Pirmąją dieną teko patirti visas tokio atlaidumo bebrams pasekmes. Medžiojome klube, kuris organizuoja komercines medžiokles. Du mūsų gidai buvo gerai pasiruošę, suplanavę maršrutus. Prie pirmojo varymo, kuriame buvo ir nendrių, ir gluosnių giraičių, buvo ir pirmoji bebravietė, į kurią, žinoma, turėjome įlūžti. Paprastai pirmiausia paplaukioti tenka Lindai, tačiau šį kartą tai nutiko straipsnio autorei… Kartu ėjęs medžiotojas labai susirūpino, kai paaiškėjo, kad neturiu atsarginių batų, bet atsakiau, kad medžiojant, judant kojos nesušąla, be to, šlapios buvo tik kelnės.
Beje, fazanai maitinami kukurūzais ir morkomis, tačiau sumedžiotų paukščių gūžiuose buvo ir sveikų gilių bei šiek tiek sėklų.
Lindos šuo išvijo stirną ir rado vieną fazaną. Šeimininkė šunį nuo stirnos atitraukė švilpuku, o tai sukėlė didelę medžiotojų nuostabą: jie vis klausinėjo, ar šunys turi GPS, ir atkreipė dėmesį, kad toje vietovėje yra namų ir kelių. Buvo galima suprasti, kad lenkai įpratę prie toli bėgančių savųjų lenkų skalikų, o ne prie paklusnių ir gerai dresuotų paukštinių šunų.
Buvo sumedžioti trys fazanų patinai (lenkai sako – kalakutai), rastos ir pakeltos kelios vištos.
Jokais
Lenkų medžiotojai fazanų patinus nuolat vadino kalakutais. Atsakiau, kad tai lietuviškas žodis, reiškiantis visai kitą paukštį. Lenkų medžiotojai paaiškino, kad šis žodis jiems atrodo labai juokingas, nes antrasis jo dėmuo – kutas – reiškia vyrišką pasididžiavimą…
Pirmoji diena baigėsi gardžia vakariene vietinio medžiotojo ir gydytojo namuose: skaidri sriuba iš porcelianinio indo ir 24 valandas duonkepėje krosnyje keptas šernas. Tačiau geriausia buvo įdomūs pokalbiai su naujais draugais.
Antroji diena
Susitikome 8 val. ryto ir išvykome į kitą medžiotojų klubą, kur aplinka ir sniego sąlygos buvo visiškai kitokios. Įsivaizduokite dirbamą žemę, kur arti žemės ruožai ne platesni nei 100–150 metrų, o tarp jų – keliolikos metrų pločio žolėtos krūmų ir medžių juostos, slėniuose – vaismedžių sodai ir keletas erškėtrožių krūmų grupelių. Tai atrodo labai geras biologinės įvairovės išsaugojimo modelis.
Sniego beveik nebuvo, bebraviečių irgi. Tačiau medžioklės požiūriu buvo labai sunku, nes vieta plika, o paukščių rega labai gera! Jie viską mato spalvotai ir labai toli, todėl surasti ir sumedžioti fazanus buvo daug sunkiau.
Fazanas yra višta ir, jei tik įmanoma, pabėga. Jis iš labai toli pastebi pavojų ir pabėga per krūmus gerokai anksčiau, nei šuo jį užuodžia. Tai turėjo įtakos šunų darbui. Abu mūsų šunys yra jauni, tačiau dratharas Dratinis turi metais ilgesnę patirtį ir keletą komercinių fazanų medžioklių savo biografijoje. Vis dėlto abiem šunims reikėjo laiko suprasti, kaip tokiomis sąlygomis surasti paukščius. Šunys parodė gerą pėdsekystę ir abu sugebėjo susekti pabėgusius paukščius bei pakelti juos ant sparno. Nereikia nė sakyti, kad šis šunų darbas buvo nauja patirtis ir mums. Po medžioklės analizavome, kuris šuo ką ir kaip darė, kad ateityje geriau suprastume jų darbą ir kūno kalbą.
Viena linksmiausių akimirkų buvo, kai Brego, mano jaunasis veimaraneris, rado kiškį. Gyvūnėlis slėpėsi žolėje prie kelio pylimo. Kiek galėjau spręsti iš šuns elgesio, pylimo kryptimi pučiantis vėjas nešė kvapus. Šuo nebuvo visiškai nusitaikęs, bet pusiau laikė tilktį ir buvo pasiruošęs šokti, nes jautė, kad gyvūnėlis labai arti, bet negalėjo pagauti kvapo srauto. Galiausiai kiškio nervai neišlaikė ir jis pabėgo. Švilpuku sustabdžiau šunį ir mes toliau ėjome ieškoti skraidančio grobio.
Įdomu tai, kad fazanai buvo susitelkę arčiau kaimo ir sodų, kur jiems grėsmę galėjo kelti ne tik laukiniai žvėrys, bet ir katės bei šunys. Medžiotojai pasakojo, kad paukščiams patinka ir obuolių skonis. Beje, Lenkijoje matėme seniai pamirštą reginį: kasdien matydavome bent po keturis ar penkis vietinius šernus, vaikštinėjančius savo gyvenamojoje aplinkoje palei gatvių ir kelių, namų ir sodų pakraščius. Atrodė, kad nė vienas iš jų neturėjo antkaklės.
Antrąją dieną šunys surado ir susekė dvi fazanų vištas ir pakėlė kelis patinus, tačiau pavyko sumedžioti tik vieną. Kažkur sutrukdė medžiai ir krūmai, kažkur šunims pritrūko kantrybės, o kažkur buvo medžiotojų klaidų.
Antroji diena baigėsi Krzysztofo vadovaujamo medžiotojų klubo metiniu vakarėliu restorane. Muzika, šokiai, uniformuoti lenkų medžiotojai ir gardus visos stirnos kepsnys, iškeptas, regis, ant šašlykinės.
Lenkų medžiotojai turi vyrų ir moterų uniformas ir jas pagarbiai dėvi visuomeniniuose ir oficialiuose renginiuose.
Trečioji diena
Trečioji diena buvo pati sunkiausia. Nors saulė mus vis dar lepino, sąlygos buvo kitokios. Nuo savo gyvenamosios vietos iki šio medžiotojų klubo važiavome ilgiau nei valandą į šiaurę. Ar dėl to, o gal dėl atsitiktinumo rytas buvo šaltesnis, o žemę dengė maždaug 20 cm storio sniegas su slidžia pluta. Šunys vaikščiojo ant jo išskėtę pirštus ir letenas, tarsi keistos varlės.
Dar eidamas pirmuosius šimtą metrų Dratinis užuodė paukštį ir sustingo. Tada supratome, kad paukštis ten buvo, bet pamatęs artėjančius žmones, pabėgo. Manau, kad snieguotoje aplinkoje medžiotojai turėtų dėvėti baltus maskuojamuosius drabužius, jei taip gerai mato paukščiai.
Rāmītī
5 faktai apie paukščių regėjimą
Labai aštrus regėjimas – paukščiai turi daugiau regos ląstelių nei žmonės, todėl gali matyti detales ir judesius.
Platus regėjimo laukas – daugumos paukščių akys yra šonuose, todėl jie mato beveik 360° kampu.
Spalvų suvokimas – paukščiai mato daugiau spalvų nei žmonės, įskaitant ultravioletinę šviesą.
Greitas regos apdorojimas – paukščiai gali pastebėti greitai judančius objektus, pavyzdžiui, vabzdžius ar plėšrūnus.
Geriau mato tamsoje – naktiniai plėšrūnai, pavyzdžiui, pelėdos, yra prisitaikę matyti esant silpnam apšvietimui.
Dratinis kaip visureigis, nepaisydamas nieko, dirbo nepriekaištingai ir surado kelis paukščius. Visą laiką girdėjosi šūviai iš tos pusės, kur ėjo Linda su šunimi ir pora vietinių medžiotojų. Velniop, aš tik šyptelėjau ir toliau motyvavau savo jauniklį.
Iš pradžių Brego sekė mano pėdomis, nes tikriausiai jau buvo ištiktas šoko dėl kieto sniego, bet po penkiolikos minučių jis taip pat ėmė ieškoti ir tyrinėti. Dienos pabaigoje Dratinio sąskaitoje turėjome du kalakutus, o Brego surado ir gražiai parodė vištą, kuri išskrido pati.
Trečiąją dieną buvo vienas linksmas momentas. Važiuodami iš vienos medžioklės vietos į kitą, pamatėme fazaną. Snieguotame lauke jis buvo matomas kaip elnias. Medžiojome kelias valandas ir dienos pabaigoje pasiekėme tą lauką. Paukštis, kuris maitinosi žiemkenčiuose, buvo pasislėpęs erškėtrožių krūmų guote tame lauke. „Tas fazanas padarė lemtingą klaidą – išėjo į lauką, kai mes važiavome pro šalį“, – sakė Linda, rodydama mums sumedžiotą paukštį.
Tikriausiai sunkiausia kada nors patirta medžioklė
Tikriausiai bus neįmanoma tiksliai suskaičiuoti, kiek nuėjome pėsčiomis, bet tikrai ne mažiau kaip po penkiolika kilometrų per dieną. Šunys subėgiojo dvigubai daugiau. Pagal Dratinio GPS, per tris dienas jis įveikė apie 80 km.
Bebrynai ir purvini laukai, spygliuoti krūmai, gervuogės ir laukinės rožės, galiausiai apšalęs sniegas ir milžiniški smilgų kupstai… Ir visa tai yra niekis, palyginti su džiaugsmu, kurį jauti, kai matai, kad tavo šuo dirba ir daro būtent tai, kas jam patinka, ir taip, kaip tu jį mokei. Nėra geresnio jausmo pasaulyje! Manau, kiekvienas tikras šunų žmogus su tuo sutiktų!
Apskritai tai buvo puikios trys medžioklės dienos, apie kokias Lietuvoje kol kas galime tik pasvajoti. Susiradome naujų draugų, su kuriais palaikysime ryšius ateityje, įgijome naujos patirties ir perspektyvų, daug sužinojome apie savo šunis ir jų darbą. Šunims tai taip pat buvo vertinga patirtis, kurią norėtume pakartoti! Neįtikėtina, įkvepianti, labai prasminga ir atradimų kupina patirtis!
Linkime ir jums galimybių įgyvendinti savo svajones ir… Nei plauko, nei tauko!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
