Patirtis

Urvuose gyvenančiai gyvūnai ir jų specifika0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Usūrinis šuo

Tai yra paprasčiausias iš urvuose gyvenančių gyvūnų. Tai atidus žvėris, iš urvo išbėga retai. Jei per medžioklę urve yra keletas usūrinių šunų, tai tie, kurie nekontaktuoja su šunimi, bando bėgti. Paprastai šuo gyvūną suranda, aploja ir bando pagriebti bei laikyti. Buvimo vieta nustatoma pagal šuns balsą ir kovos garsus, kurie usūrinių šunų urvuose yra girdimi gerai, nes šie urvai daug seklesni ir mažesni nei barsukų būstai. Arba žvėris ištraukiamas vienas, arba kartu su šunimi. Sunkumų kyla traukiant iš urvo šunį, laikantį gyvūną.

Šuo atsispiria letenomis, kad išlaikytų gyvūną, o šis priešinasi visomis keturiomis. Žmogui tenka įveikti aštuonių letenų priešinimąsi ir nemažą svorį. Ypač sunkūs usūriniai šunys būna rudenį, kai būna sukaupę riebalų žiemai. Jie dažnai būna labai apvalaini, nes žiemojimui turi sukaupti iki 30 procentų savo kūno svorio riebalų. Kad sumedžiotumėte usūrinį šunį, užtenka gana ramaus urvinio šuns, neinančio į kontaktą, t. y. nekandančio žvėriui, bet tik aplojančio.

Barsukas

Nesvarbu, kaip prieinate prie urvo, barsukas beveik niekada nebėga. Jis pasirenka likti savo labirinte. Labai retai šuniui pavyksta išstumti barsuką iš urvo. Abiem kovojant triukšmas girdisi labai toli. Net jeigu urvas didelis, o išėjimas toli, medžiotojas iš triukšmo gali suprasti, į kurią pusę reikia skubėti šuniui į pagalbą.

Iš pradžių priėjus prie urvo reikia leisti šuniui apuostyti įėjimą ir tik tada jį paleisti. Beje, būtų gerai, jeigu medžioklėje dalyvautų ir atsarginių šunų. Barsukas yra labai ištvermingas, kantrus, nebailus žvėris. Jo urvai būna labai sudėtingai išsišakoję ir gilūs – iki penkių metrų po žeme keliasdešimties metrų plote su daugybe perėjimų, katilų ir kamerų.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Barsukas namuose orientuojasi labai gerai ir žino kiekvieną posūkį, o šuo, priešingai, yra svetimoje teritorijoje. Gerai, jeigu yra atsarginių – vienam šuniui pavargus, galima leisti į darbą kitą. Klasikinė barsukų medžioklė vyksta pagal vieną scenarijų: šuo įleidžiamas į urvą, klausomasi, kur šuo eina, bandoma išgirsti lojimą ir kovos garsus, pagal kuriuos galima suprasti, kad žvėris sulaikytas, ir greitai urvas atkasamas. Pavyzdžiui, jeigu dar neprisikasėte, bet šuo nebeturi jėgų laikyti barsuko, į urvą įleidžiamas kitas kareivis ir medžioklė tęsiasi. Kaip jau minėta, barsukas labai retai nusprendžia bėgti, bet tokiu atveju reikalingi ginkluoti asistentai. Atkasus urvą, žvėris paprastai nušaunamas. Labai daug kas priklauso nuo šuns darbo manieros ir charakterio.

Labai aršūs ir azartiški šunys net gali sučiupti ir kurį laiką barsuką laikyti. Tai labai pavojinga, nes barsukas yra įnirtingiausias urvinis žvėris, taip pat ir pats sunkiausias. Suaugęs barsuko patinas rudenį gali sverti 20 kilogramų. Svarbu šuniui laiku padėti, prispausti, ištraukti ar nušauti žvėrį.

Barsukų medžioklei dažniausiai renkamasi taksus, nes, palyginti su terjerais, jų darbo maniera ramesnė. Barsukui medžioti reikia vidutiniškai aršaus ir labai atkaklaus šuns, nes barsuko urvai yra dideli ir kasant galima užtrukti. Papildomų sunkumų kelia šaknys, nes barsukai namus įsirengia miške, medžiais apaugusiuose sausuose kauburiuose ir kitur. Vidutiniškai piktas šuo barsukų medžioklėje turi didesnius šansus likti nepaliestas. Jis įbėga į urvą, pabando žvėrį pačiupti ir, jeigu nepavyksta, šuo atsitraukia, toliau loja ir grasina, bet nekanda.

Pernelyg agresyvus šuo, priešingai, dažniau puola, stengiasi barsuką sulaikyti ir dėl to patiria rimtų sužalojimų. Fiziškai sveikas barsukas yra stipresnis už šunį. Pagrindinė šuns užduotis urve yra įginti barsuką į aklakelį ir sulaikyti, neleisti pabėgti ar įsikasti. Su žvėrimi reikia ir kontakto. Tai pritraukia dėmesį ir tada barsukas nebeturi laiko įsikasti, jis priverstas visą dėmesį skirti šuniui, vengti jo įkandimų. Jei šuo nepakankamai įnirtingas ir atkaklus, barsukas gali bandyti su šunimi urve susikeisti vietomis ir pabėgti, išsikasti kelią laukan ar net šunį užkasti.

Šuo turi intensyviai loti ir pulti, taip išlaikydamas barsuką vietoje. Taksams, labiau nei kitoms urvinių šunų veislėms, būdinga apsiversti pilvu į viršų ir nutaikius progą sėkmingiau pačiupti gyvūną už kaklo, bet ilgai barsuko išlaikyti nepajėgia joks šuo. Šio žvėries kailis labai storas, neperkandamas. Kurį laiką šuo gali barsuką laikyti, bet jis vis tiek šuns atsikratys. Medžiotojas turi būti miklus ir greitas, kad išvengtų barsuko reakcijos – įkąstas jis pradeda labai agresyviai pulti. Šuo turi suspėti apsisaugoti, bet ir toliau pulti bei loti, kad išlaikytų žvėries dėmesį ir neleistų pasprukti. Lojimas ir varžovų kūnų trankymasis į urvo skliautus leidžia žmonėms suprasti, kurioje vietoje kovojama, ir šunį atkasti.

Lapė

Lapės urvo apylinkę reikia ištyrinėti iš anksto. Kadangi niekas jos būste per savaitę pernelyg pakisti negali, galima nuvykti gerokai anksčiau, kad plėšrūnui nebūtų trukdoma ir paliktas žmogaus kvapas išsisklaidytų. Medžioklės dieną šalia lapės namų reikia išlaikyti visišką tylą. Lapė yra gana lengvas gyvūnas ir stipresnis šuo ją gali net ištraukti iš urvo. Dažnai atkasus lapė iššoka ir sprunka. Tokiu atveju gerai, jeigu medžiotojas turi kolegų, kurie su ginklais rankose stebi urvo apylinkę.

Lapę gali medžioti visi urviniai šunys, nes tai, kaip minėta, yra palyginti lengvas gyvūnas. Svarbu, kad šuo būtų aršus ir azartiškas. Toks medžiotojas greitai išvaro lapę iš urvo. Štai nuo šuns, kuris tik loja, bet nelenda pernelyg arti, lapė nebėgs. Lapėms būdinga pasinaudoti pačia menkiausia sprukimo galimybe. Jei ji laiku supras, kas vyksta, ir sugebės išsisukti nuo kontakto su šunimi, ji paspruks. Gali būti, kad urve yra kitų lapių – jos irgi kuo greičiausiai nešdinsis. Čia praverčia viršuje esantys medžiotojai su ginklais.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Urvo aklakelyje lapė ginsis arba stengsis su šunimi susikeisti vietomis, jeigu jis nėra per daug agresyvus ir negali visiškai prikaustyti žvėries dėmesio. Lapių urvai yra siauresni nei barsukų. Būna net atšakų, pro kurias šuo negali pralįsti ir gyvūno nepasiekia, lieka tik loti. Patyrę medžiotojai bando prieiti prie lapės iš kitos pusės arba atsitraukia ir duoda galimybę jai išlįsti iš siauro tunelio į platesnę vietą ar katilą. Lapėms medžioti labai tinka taksai ir nedideli terjerai. Jeigu vokiečių jagdterjeras atitinka savo veislės standartus – ūgis iki 36 centimetrų ir normali krūtinės ląstos apimtis, jis irgi gali pralįsti pro siaurus lapės urvo tunelius. Didesni šunys negali.

Bebras

Bebrui medžioti tinka šiek tiek aršesni šunys, kurie energingai aploja žvėrį ir kartkartėmis puola. Bebras yra didelis, stiprus, jo žandikauliai galingi, o apie dantų aštrumą priminti tikrai nereikia. Jeigu šuo kibs į artimą kontaktą su bebru, graužikas pradės aktyviai gintis ir šuo tikrai bus sužeistas.

Bebrams medžioti tinka visų veislių urviniai šunys, svarbiausia, kad jie pernelyg ant gyvūnų nepyktų. Didelio atkaklumo taip pat nereikia, nes bebras labai greitai puola bėgti iš urvo, ypač jeigu nežino, kad vanduo nuleistas. Darant tai iškart prieš medžioklę, jis tikrai lįs laukan per požeminį išėjimą, nes nežinos, kad jis dabar atviras.

Jeigu vanduo nuleidžiamas iš vakaro ar dar anksčiau, bebras stengsis ilgiau išsilaikyti urve. Šuo paprastai irgi įleidžiamas iš sausumos. Rečiau, paprastai patvinusiuose slėniuose, kur yra plačios tunelių sistemos, šuo įleidžiamas pro povandeninį įėjimą. Bet kuriuo atveju šuo nueina iki katilo, apsikeičia su žvėrimi vietomis ir varo išėjimo link.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Vienas medžiotojas pasakojo, kaip kartą medžioklėje dalyvavo du šunys: jagdterjeras ir laika (labai arši, linkusi žvėrį visiškai užspausti). Abu buvo įleisti į urvą, kuris nebuvo labai paprastas – įėjimas ir katilas. Šiame bebrų būste buvo keletas tunelių ir katilų su dviem išėjimais į vandenį. Įleistas į vidų jagdterjeras surado bebrą, aplojo jį viename katile. Bebras nubėgo į kitą ir galų gale puolė laukan. Teliko jį sugriebti. Tačiau laikos klausa yra gera ir ji prie išėjimo jau laukė bebro. Jis pasisuko atgal, susitiko su šunimi tunelyje, dėl ko šis gavo labai rimtų traumų, o bebras ten ir liko.

Susiję straipsniai

Taigi geriau, kad medžiojant urvinius žvėris prie išėjimo nebūtų nieko, kas trukdytų bėgliui išlįsti. Jeigu bebras išlenda iš urvo ar namelio, reikia labai aršaus ir atkaklaus šuns, nes šis didžiulis graužikas ne tik bandys pasprukti, bet ir ginsis, o, kaip žinome, pono Bebro dantys, jeigu ne balti kaip reklamoje, tai labai dideli ir stiprūs – šuniui gerklę perkąs labai lengvai.

Yra mitas, kad šis graužikas gali šunį nusitempti po vandeniu ir paskandinti. Apklausti medžiotojai sako, kad jų praktikoje tokių atvejų nebuvo, o ir ilgus metus urvinius žvėris medžiojantys kolegos nieko panašaus nėra pasakoję.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.