Tekstas Namejus Vinovskis
Jeigu koks Lietuvos ir viso pasaulio medžiotojas nėra matęs ar bent girdėjęs apie šį Toyota automobilį su krovinio skyriumi, abejotina, ar jis apskritai žino, kas yra medžioklė. Tai yra pikapas, kurį sutinkame kone kasdien įvairiose situacijose – važinėdami po miestą, gabendami krovinius, vežiodami žmones ir aktyviai poilsiaudami.
Medžiotojai jį žino kaip patikimą partnerį tiek medžioklėje, tiek kitu laiku. Toyota Hilux kelis kartus sėkmingai dalyvavo Dakaro ralyje. Šie automobiliai matyti daugybėje televizijos laidų ir filmų, o ypač reportažuose iš karo zonų. Įdomu, kad 1987 metų ginkluotas konfliktas tarp Čado ir Libijos buvo pavadintas Tojotos karu, nes jame šio japonų gamintojo pikapai buvo plačiai naudojami kaip kovinis transportas ir platforma įvairiems ginklams, nors daugiausia tai buvo Toyota Land Cruiser su krovinio skyriumi.
Hilux buvo pradėti gaminti 1968 metais ir šiuo ar kitu pavadinimu žinomą pikapą galima įsigyti beveik visame pasaulyje. Per savo ilgą gyvenimą modelis Hilux pakeitė aštuonias kartas ir patyrė daugybę smulkesnių patobulinimų, o, palyginti su savo tiesioginiais konkurentais, iki šiol yra labiausiai parduodamas automobilis. Ar taip bus ir toliau? Laikas parodys. Modelio pavadinime sujungti du anglų kalbos žodžiai – high ir luxury, kurie pažodžiui reiškia aukštą prabangą. Pagal šiandienį supratimą Hilux neišsiskiria jokia prabanga, greičiau priešingai – modelis atrodo sukurtas kaip paprastas, patvarus ir tiesmukas savo pirkėjo atžvilgiu.
Susitikimas su Hilux
Kiekvieno mėnesio viduryje ateina tas malonusis savaitgalis, kai gaunu išbandyti kokį įdomų medžioklinį automobilį. Vasaris irgi ne kitoks, todėl vėlyvą popietę vykstu pas oficialųjį Toyota atstovą, kur gaunu sidabrinio Toyota Hilux raktus. SR+ komplektacija, visos kabinos versija su 3 litrų D-4D dyzeliniu varikliu, penkių laipsnių automatine pavarų dėže ir mechaniškai išjungiama visų varomųjų ratų sistema. Mane informuoja, kad šios kartos Hilux nebegaminamas ir užsakyti naujo irgi neįmanoma, bet kai kur galima įsigyti stovinčius sandėlyje. Atsakau, kad tai jau žinojau, o medžioklinių automobilių būna ne tik naujų, todėl įsipareigoju jį vertinti labiau kaip naudotą. Taip ir yra – mūsų išbandomas pikapas jau yra šį tą patyręs, nuvažiavęs daugiau kaip 50 000 kilometrų. Pridursiu, kad naujojo modelio Baltijos šalyse laukiama šių metų rudens pradžioje, o šiuo metu akcijų kainomis galima įsigyti ankstesnių modelių.
Pirmasis įspūdis
Iš tiesų to niekaip negaliu pavadinti pirmuoju įspūdžiu, nes, kai tik buvo išleistas septintosios kartos Hilux, teko jį ir pačiam vairuoti, ir keleiviu pabūti. Taip pat teko kalbėti su daug savininkų, kurių patirtis buvo įvairi, bet beveik visus pasakojimus jungia bendras vardiklis – tai automobilis, kuriam retai prisireikia dėmesio ir papildomų išlaidų. Rimtus automobilio remonto atvejus galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Žinoma, perskaičiau daugybę atsiliepimų ir vertinimų, bet viduje nusprendžiau visą šį bagažą palikti ir pažiūrėti į Hilux šviežiomis, bet ir kritiškomis akimis, kaip pridera žiūrėti į naudotą automobilį.
Iš pirmo žvilgsnio automobilio išorė atrodo paprasta ir tvarkinga, bet užkūręs pastebėjau, kad priekinis stiklas stipriai užšalęs, todėl pačiupinėju klimato valdymą ir pastebiu, kad po juo yra vienas mielas mygtukas, padedantis greičiau sušildyti automobilio saloną. Ten pat šalia randu sėdynių šildymą ir jį taip pat įjungiu, nes lauke šalta ir padrėbę šlapio sniego. Mano galva, tokie mygtukai turėtų būti kiekviename automobilyje, parduodamame mūsų platumose. Šį procesą lydi kiek šaltesnės variklio laisvosios eigos apsukos, labai greitai salone pajuntu šilumą ir stiklas tampa skaidrus, taigi esu pasiruošęs keliauti.
Interjeras
Galima sakyti, kad neverta detaliai apžiūrinėti krovininio automobilio salono, tačiau ne kiekvienas jį įsigis vien tik kaip medžioklinį ar komercinį automobilį, ypač dvigubos kabinos modifikaciją. Pirma, kam skiriu daug dėmesio, yra vairuotojo sėdynė. Ji gana gerai apmušta ir ergonomiška. Taip pat kitos sėdynės ir durelių skydų elementai apsiūti juodu, patvariu audiniu be jokių išdailinimų. Imuosi reguliuoti – atstumas nuo vairo vietoje, nugaros kampas yra, bet… kaip reguliuoti aukštį? Dar kartą išlipu, kad įsitikinčiau – aukščio reguliatoriaus nėra!
Neįmanoma reguliuoti nei šoninių atramų, nei sėdimosios dalies kampo, nei aukščio. Dvi pozicijos, ir viskas – sėdi kaip yra. Na, gerai, tai gal bent vairas bus nustatomas, kaip norisi? Anaiptol – jis taip pat juda tik vertikaliai. Prisitraukti arčiau ar įstumti giliau nepavyks. Tai gerokai sugadina gerą įspūdį, kurį sudarė salono šildymo parinktys, nes ilgesnės kelionės vairuotojui jokio malonumo nesuteiks. Įsivaizduoju, kad galbūt tai yra problema tik aukštesniems ar žemesniems vairuotojams, bet vėliau paaiškėjo, kad tai nepatiko visiems išbandžiusiems. Bent kojoms vietos yra ir didesni batai niekur nekliūva. Einame toliau! Instrumentų skyde yra visi minimaliai reikalingi rodikliai, taip pat paprastas ir suprantamas odometras.
Apie pavarų dėžės svirties poziciją praneša vertikali žalių rodiklių juosta. Seniai tokios nemačiau. Priekinio skydo viduryje, pačiame viršuje, įmontuotas borto kompiuterio ekranas, kuris labiau primena seną skaičiuoklę su žaliais simboliais – praeito šimtmečio paveldas. Po juo yra multimedijos valdymo sistema su jutikliniu ekranu ir dviem patogiomis smulkmenų kišenėmis šonuose, o dar žemiau – labai lengvai suprantamas klimato valdymo skydas. Toliau jau minėti šilumos mygtukai bei išorinės jungtys (USB / AUX). Reikia Toyota pagirti dėl dviejų 12 V lizdų, kurie visuomet praverčia, o išmaniajam telefonui įkrauti užteks USB jungties. Imuosi tyrinėti multimedijos sistemą, kuri apima GPS navigaciją, radiją, kompaktinių diskų grotuvą, užpakalinio vaizdo kamerą ir telefono laisvųjų rankų įrangą.
Navigacijos sistema trumpai drūtai praneša, kad niekur manęs vežti neketina, nes yra neprieinama. Trumpai pasiknaisiojus po radijo, ekrano ir telefono nuostatas, viskas greitai tampa aišku, apsieinu be vadovėlio. Pasakytina, kad šios sistemos valdomos gana intuityviai, nors kartais veikia su delsa. Čia dar viena maloni staigmena – mano Android telefonas be jokių kaprizų mikliai susijungia su Hilux Bluetooth belaidžiu ryšiu, o bandomuoju skambučiu kolegai įsitikinu, kad pokalbio kokybė visai gera. Maždaug po valandos Hilux jau nusiurbia mano telefono kontaktus, taigi galiu visavertiškai naudotis šia funkcija. Radijo ir CD grotuvo garso kokybė tokia, kaip ir dera tokio pobūdžio automobiliams, nėra ko prikibti.
Pavarų dėžės perjungiklis paprastas, be aktyvinimo mygtuko, bet jo laipsninė kulisė ir vėl labiau tinka istorijos vadovėliams. Šiuo atveju ir visų varomųjų ratų režimas perjungiamas svirtimi, o ne sukamu rinkikliu. Darau prielaidą, kad taip sumanyta dėl patvarumo ir paprastumo, nors kartais, kai reikia jį naudoti aktyviai, jis nėra itin patogus. Šalia abiejų rinkiklių dar yra pora skyrių smulkmenoms. Priekinių keleivių porankis patogus, bet po juo įtaisyta labai paprasta dėžė be skyrių.
Abipus priekinio skydo yra po vieną ištraukiamą stiklinių laikiklį, kurie pasirodo gana geri ir tinkamoje vietoje, užtat pats skydas pagamintas iš kietos plastmasės, kuri, švelniai tariant, atrodo nekaip. Persėdęs ant keleivių sėdynių, įsitikinu, kad jos gana patogios. Galbūt klystu, bet būtent šiame pikape labiau pagalvota apie sėdinčiuosius už vairuotojo – sėdynių kampas, kojų, pečių ir galvos zonos yra pakankamos net tada, jeigu priekyje sėdi ilgesnis bendrakeleivis.
Išvados apie Hilux saloną yra visiškai prieštaringos, net nemalonios, nors atsižvelgtina, kad šios kartos modelis jau laikomas gana senu. Mūsų atveju – 2008 metų. Regis, Toyota atkakliai laikėsi patikrintų vertybių, neskubėdama su naujovėmis ar nereikalingais priedais. Apskritai interjero vaizdas gana pasenęs ir jam trūksta bendro koncepto. Neapleidžia jausmas, kad kone kiekvienas elementas paimtas iš kitur, pavyzdžiui, kai kurių salono mygtukų ir jungiklių dizainas yra visiškai skirtingas. Galbūt darbo automobilyje taip ir turi būti.
Eksterjeras
Toyota Hilux išorinis dizainas apsieina be pompastiškų sprendimų, tačiau jam netrūksta charakterio ir patrauklumo. Jo formos aptakios, be daugybės lenktų ar laužtų linijų ir bendros proporcijos malonios akiai. Radiatoriaus grotelės vizualiai puikiai dera su kapotu, kurio vidurys su ortakiu yra kiek pakeltas ir atrodo tarsi ryški nosis.
Priekinių ir užpakalinių žibintų forma taip pat palyginti paprasta, ji neiškraipo bendro vaizdo, o žibintus apžiūrėjus atidžiau matyti, kad kūrėjai gerai padirbėjo su jų išvaizda. Didelės ratų arkos ir ryškūs sparnų kraštai sustiprina vyrišką automobilio vaizdą. Chromuotų kėbulo detalių yra tiek, kiek reikia, kad pikapas išlaikytų tam tikrą vertės lygį, nevirsdamas neskoninga chromo auka.
Kalbant apie funkcinius dalykus – Hilux skeletas yra patvarus ladder frame rėmas, sukurtas maksimaliai prošvaisai (232 mm), krovumui ir stabilumui suteikti. Pažiūrėjus po automobiliu matosi, kad visos detalės ir mazgai sumontuoti taip, kad kuo mažiau kabintųsi už kliūčių. Krovinio skyriaus talpa ir matmenys iš esmės nesiskiria nuo tiesioginių konkurentų, bet dar kartą įsitikinu, kad aliumininės šoninės pakopos šiems automobiliams yra tik dizaino elementas, kuris neišvengiamai išpurvins keleivių drabužius lipant ir trukdys bekelės sąlygomis, bandant įveikti didesnes kliūtis. Mano mintis tarsi patvirtina pastebima įvorė vienos pakopos apačioje.
Užpakalinis buferis, kuris yra ir laiptas į krovinio skyrių, vizualiai dera, bet yra per aukštai, kad būtų galima vadinti patogiu. Po krovinio skyriumi lengvai randamas atsarginis ratas ir stambus nuimamas priekabos kablys, kuris yra papildomas aksesuaras. Atsargiai paspiriu visus purvasaugius, bet mano įtarimai buvo nepagrįsti – purvasaugiai patvarūs ir lankstūs. Reikia paminėti iškyšos kampą: priekinis – 30 laipsnių, užpakalinis – 22, pasvirimo kampas – visi 48 laipsniai, o tai jau yra daugiau nei įprasta. Galite patys išbandyti savo kūno masės efektą, sėdėdami prisisegę kad ir 40 laipsnių kampu pasvirusiame automobilyje.
Vienas mažas kėbulo elementas yra ir užpakalinio vaizdo kamera, įmontuota ant krovinio skyriaus dangčio. Tiksliems manevrams važiuojant atbulomis ne itin tinka, nes ekrane nerodomos judėjimo krypties linijos, tačiau pastatyti automobilį stovėjimo aikštelėje ir privažiuoti prie priekabos labai padės. Dideli veidrodėliai tinka pikapų šeimai – jie elektroniškai reguliuojami, suskleidžiami ir šildomi. Kaip dar viena esminė smulkmena minėtina tai, kad automobilio priekinių žibintų šviesos labai geros ir pakankamos, net jeigu reikia apsieiti be papildomų šviesų.
Variklis ir pavarų dėžė
Kaip minėjau, mūsų sidabriniame Hilux yra 3 litrų, 4 cilindrų D-4D dyzelinis motoras (kodas 1KD-FTV) ir penkių laipsnių mechaninė pavarų dėžė. Variklio galia siekia 171 AG ir 360 Nm sukimo momentą, kuris, atsižvelgiant į komplektaciją, būna nuo 1400 iki 3200 aps./min. Tokį sukimo momento diapazoną padeda išlaikyti kintamos geometrijos turbokompresorius. Gamintojo nurodytos kombinuoto ciklo degalų sąnaudos turėtų būti 8,6 litro 100 kilometrų, tačiau Hilux mums nieko panašaus nerodo. Suprantu, kad brošiūrose nurodytas skaičius retai arba niekada nepriartėja prie realių sąlygų, bet per mūsų bandymą, važiuojant išties ramiai, kombinuoto ciklo sąnaudos taip ir nenukrito žemiau 12 litrų 100 kilometrų.
Vairuojant man, jos užsispyrusios laikėsi kiek daugiau nei 13 litrų. Ir čia net nekalbu apie važiavimą bekele ar visais varomaisiais ratais. Reikia pasakyti tiesą – realiai šio variklio galia nėra pati didžiausia, bet pakankama, tačiau daugiausia nuodėmių čia padaro automatas, kuris daugelyje situacijų prašosi per aukštų variklio apsukų, pavaras perjungia ilgai delsdamas ar net jaučiant traukimą. Važiuojant greitkeliu lenkimo manevrą atlikti lengva, bet kad nereikėtų naudoti sauskelnių, geriau pasirinkti atsargų atstumą. Naudojant tinkamai ir laiku prižiūrint, variklis ir pavarų dėžė veiks labai ilgai, bet važiuodamas dinamiškai ar ekonomiškai šeimininkas lepinamas nebus. Kodėl – apie tai kiek vėliau.
Važiavimas ir valdymas
Trumpai tariant – valdymas vidutiniškas, bent vertinant šį konkretų automobilį. Smulkius ir didesnius kelio nelygumus Hilux įveikia gerai, be gąsdinančio pakabos triukšmo. Važiuojant be krovinio, automobilio galas kiek kratosi, bet čia aš kiek per daug smulkinuosi, nes apskritai tai yra menkniekis. Važiuojant automobilio salone triukšmas nemažai girdimas, bet skųstis negalima. Vairavimas, kaip įprasta, nėra itin tikslus ir tobulas, bet labai padorus, atsižvelgiant į automobilio matmenis, svorį ir padangų dydį (265/65 R17). Nors posūkiuose kėbulas dramatiškai nesvyruoja, vis dėlto staigiuose S tipo vingiuose geriau važiuoti lėčiau. Būtent šiuo atžvilgiu kai kurie Hilux bendraamžiai bus pranašesni.
Važiuodamas greitkeliu naudoju greičio palaikymo sistemą, kuri veikia nepriekaištingai, bet ją išjungęs kelis kartus pajuntu nedidelį transmisijos smūgį. Pavarų dėžei trūksta tikro mechaninio perjungimo režimo – jį tegalima išlaikyti iki pasirinktos pavaros. Beveik kaskart, kai važiuoju visais varomaisiais ratais žemesnėmis pavaromis, jaučiu nereikalingą traukimą, pavarų dėžei persijungiant iš pirmos į antrą pavarą. Iš pradžių glumina vienu metu važiuoti automatu ir valdyti visų varomųjų ratų svirtis, ir ne visuomet iš pirmo karto pavyksta pasiekti norimą efektą, bet čia kaltas neįpratimas – patyrusiam tojotos vairuotojui problemų nekils.
Ką daryti su Hylux?
Šeštadienio rytas prasideda vėlokai, gerai išsimiegojus ir rimtai papusryčiavus, nes dienos planas žada būti margas. Iš pradžių važiuoju į RSC šaudyklą, kur pasižadėjau pažįstamo medžiotojo gimtadienio šventėje pamokyti naujokus šaudyti lėkšteles. Apsirengiu šiltai, nes diena apsiniaukusi, drėgna ir niūri. Pasiimu kuprinę su šaudymo reikmenimis, fotoaparatu, dvivamzdžiu, įpakuotu originalioje plastmasinėje dėžėje, ir gerai nusiteikęs einu šildyti pikapo.
Kai variklis ir visi galimi salono šildytuvai jau veikia, laikas atidžiau patyrinėti Hilux salono dalį – rasti, kur padėti ginklo dėžę. Nors ir kaip stengiuosi, taip ir nepavyksta suprasti, kaip atlenkiama užpakalinė sėdynė. Pasitelkiu storą naudotojo instrukciją, bet ir ji nepadeda. Galbūt man trūksta nuovokos, nes visai nieko nerandu. Gaila, nes už sėdynių yra erdvė, kuri tobulai tiktų mano reikmėms. Sukraunu visus daiktus ant grindų ir važiuoju į šaudyklą. Kad viskas būtų korektiška, užfiksuoju vidutinių degalų sąnaudų rodiklius borto kompiuteryje. Šaudome iki popietės, o paskui planuoju vykti į bekelės parką, kur vėl ketiname išbandyti automobilį. Šventėje sutinku savo draugą Janį Misinį bei jo išrinktąją Laurą. Po šaudymo renginio pažadame nuvykti į vakarinę jubiliejaus dalį, o dabar tinkamas laikas trise nukeliauti į trasą patikrinti Hilux gebėjimus įvairiose bekelės situacijose.
Laura nėra labai pakerėta, bet važiuoja kartu. Dideliam mūsų kartėliui sužinome, kad trasa dėl kritulių ir kitų automobilių bandymų sunkiai nukentėjo, todėl mūsų įsileisti negalima. Kiek pasispyrioję ir patikinę darbuotojus, kad elgsimės atsargiai, nekilsime į pačią kalno viršūnę ir paliksime ramybėje stačiausią nuovažą, gauname leidimą važiuoti. Apatinę dalį ir elementus galime naudoti, o jeigu įstrigsime, galime drąsiai prašyti pagalbos. Galų gale, svarbiausia, kad yra šie esminiai dalykai, taigi esame pasiruošę. Iš pradžių važiuoju pats, kad parodyčiau galimus maršrutus ir tai, ką spėjau ištirti apie Hilux.
Nuvažiuojame nuo asfalto, nustatau pavarų dėžės svirtį į neutralią padėtį, įjungiu visus varomuosius ratus ir žemas pavaras, įsitikinu, kad instrumentų skyde matau atitinkamą visų varomųjų ratų režimo rodiklį, o traukos kontrolė išjungta. Parko gale mūsų laukia didelės balos ir grėsmingi purvynai, tačiau jie atrodo lengvai pervažiuojami. Paskui iškyšos kampų kalvos, kur iš karto aišku, kad jas pervažiuoti jokia bėda – pikapas nė neketina užkibti. Įskaityta. Toliau pirmas rimtesnis išbandymas: stačia, pelkėta įkalnė.
Trumpai pasitariame, kokią maksimalią pavarą jungti, ir nusprendžiame išbandyti kvailystę – neįsibėgėjus pirmąja žemąja pavara kilti aukštyn. Vos automobilis pasiekia tam tikrą kampą, žinoma, kad aukščiau neužkilsime ir teks leistis atgal. Taip ir darau, kiek atsitraukiu, pavarų dėžės rinkiklį perjungiu į antrąją ir trumpai įsibėgėjęs užkylu į įkalnę. Viskas gerai. Janis sako, kad kol kas visai nereikia žemų pavarų. Taip ir yra, bet jau esame viršuje ir toliau laukia itin stati nuokalnė su vingiu į kairę pačioje apačioje.
Pavarų dėžę protingai perjungiu atgal į L – ribotą pirmąją pavarą. Pajuntu, kad automobilis pradeda svirti į apačią, paleidžiu abu pedalus ir žiūrime, kas bus. Be jokių elektroninių pagelbiklių Hilux lėtai ir paklusniai veda mus žemyn, apsieiname be stabdžių. Prieš kairįjį posūkį vienoje pusėje yra susidariusi duobė, tad atrodo, kad įsmigsime buferiu į žemę, bet nieko panašaus. Viskas baigiasi greitai ir neskausmingai.
Ten pat dar viena ilgesnė nuovaža, bet ne tokia stati. Labai gerai. Užvažiuoju ant 32 laipsnių nuolydžio, sustoju ir sakau, kad išlipsiu nufotografuoti. Čia Laura neiškenčia ir klausia, ar tai daryti būtina. Raminu, kad automobilis gali išlaikyti dar didesnį pasvirimo kampą, bet nenatūrali sėdėjimo padėtis ir nepaprastas nuolydis jos neįtikina. Vis dėlto ji atlaiko, tuo tarpu Janis užima vairuotojo vietą.
Padarome keletą nuotraukų ir gestais komanduoju Janiui tolimesnes kliūtis. Estakada irgi nesunkiai įveikiama į priekį ir atbulomis.
Kitas patikrinimas – speciali duobė su tam tikru atstumu išdėstytais iškilimais, dėl kurių visą laiką su paviršiumi sukibę būna tik du ratai įstrižai. Pirmuoju bandymu Janis važiuoja kiek per greitai ir tiesiog perrieda per iškilimus iš inercijos. Antruoju bandymu liepiu neskubėti. Jam pavyksta ir dabar galime pasiūbuoti automobilį už kampų – ore kabo du ratai.
Dar keletas nuotraukų, ir laikas nuvažiuoti, bet niekaip. Automobilis stovi kaip stovėjęs, sukdamas abu kabančius ratus. Visų varomųjų ratų sistemoje su automatine pavarų dėže nėra blokuojamo užpakalinio diferencialo ar riboto slydimo diferencialo. Centrinis tarpašinis diferencialas blokuojamas sukant abiejų tiltų kardanus vienodu greičiu, bet atviri tiltų diferencialai jo nesugeba perduoti reikiamiems ratams. Apie tai vėliau kalbėjau su automobilių specialistu, kuris pabrėžė, kad iš esmės Hilux labiau teikiamas kaip komercinė transporto priemonė, todėl jis mažiau orientuojasi į sunkias bekelės sąlygas, kurioms tinkamesni Toyota Land Cruiser.
Taip pat jis paaiškino, kad Baltijos rinkai skirti automobiliai parduodami galutinėmis komplektacijomis, vadinasi, negalima užsakyti individualiai komplektuojamų automobilių, įskaitant Hilux, su blokuojamų tiltų diferencialu, nors kitur Europoje pirkėjai šią galimybę turi. Tai reiškia, kad bent jau teoriškai tokį naudotą automobilį rasti įmanoma.
Pastumdome automobilį, kol jis atgauna sukibimą ir išrieda iš duobės. Tada dar keletas nuotraukų su pikapu, kertančiu gilesnį vandenį, kiekvienas padaro porą ratų aplink trasą ir savo viešnagę galime baigti. Vos tik pamykiu, koks apsiniaukęs oras ir kaip prastai išėjo nuotraukos tokią tamsią dieną, prieš sutemstant saulė dar išlenda iš debesų pasijuokti. Mintyse numoju ranka – lįsk jau tu už to horizonto, šiandien pakaks!
Namuose persirengiu ir su žmona vykstame į svečius pas šiandienos jubiliatą. Viena vakaro programos dalių yra gyva gitaros muzika. Per gimtadienį įšilę sutariame, kad gitaristą namo vešime mes, bet dėl tam tikrų priežasčių tampu keleiviu, o vairą perima žmona. Užpakalyje vietos užtenka ir man, ir gitaristui, ir jo instrumentui, o priekyje sėdi dar vienas keleivis pakeliui į sostinę. Sekmadienio rytą paskambinu pažįstamam automobilių žurnalistui Kasparui Bergmaniui ir pasiūlau prisijungti prie Hilux bandymo.
Jis mielai sutinka, ir netrukus atvykstu prie Kasparo namų. Jis pasiima savo sūnų ir trise važiuojame apžiūrėti jų žemes netoli didmiesčio. Leidžiu Kasparui vairuoti, kad ir jis susidarytų kokį nors įspūdį, ir greitai sulaukiu pirmųjų komentarų. Visai neseniai jam teko testuoti Kinijoje gamintą pikapą, su kuriuo palyginus Hilux yra tylesnis, dinamiškesnis ir lengviau valdomas, taip pat daug patvaresnis. Kasparas taip pat nusistebi minimaliomis galimybėmis reguliuoti vairuotojo sėdynę ir vairą.
Įvažiuojame į jo žemę, kur matoma rimta žala – bebrai pasistatė stambų namą, užtvindė aplinkines žemes ir medžius, ir tai kartojasi jau ilgai. Sakau Kasparui, kad susisiektų su vietos medžiotojais, nes kaip tik prasidėjo sezonas. Apvažiuojame plotus, sustojame dar pafotografuoti automobilį ir netoliese lauke pastebime stirnų, gerai suprantančių, kad nemedžiojame, ir mumis besidominčių. Smalsūs gyvūnai kelis kartus priartėja, prabėgdami visai netoli ir stebėdami mus, besivažinėjančius automobiliu.
Vėliau vykstame į Garkalnę, kur smagiai pasivažinėjame per mišką, proskynas ir smėlėtus kelius, sąmoningai ieškodami ir važiuodami per didžiausius smėlio kalnus ir sudėtingiausius kelio ruožus. Tokiomis sąlygomis Hilux jaučiasi kaip žuvis vandenyje ir mums visiems atrodo tikrai puiki transporto priemonė. Grįžtant į miestą Kasparas pasiekia geriausių šių dviejų dienų degalų sąnaudų rekordą – 12 litrų 100 kilometrų. Klausiu jo apie Hilux ir iš atsakymų suprantu, kad nepaisant keleto smulkmenų automobilis labai prie širdies.
Verdiktas
Akivaizdu, kad Toyota Hilux pirkėjai neieško ypač modernių technologijų ar rafinuoto dizaino, o mieliau renkasi patvarumą, palyginti žemas priežiūros išlaidas, ilgaamžiškumą ir visur pasiekiamą servisų tinklą. Naujo automobilio kaina gana aukšta, bet Toyota pikapai ilgai ir gerai išlaiko perpardavimo vertę, o tai ne visuomet taikytina kitiems vidutinio dydžio visureigiams su krovinio skyriumi. Manau, kad Japonijos gamintojas suvokia būtinybę atsinaujinti, kas itin akcentuota kuriant naująjį modelį, bet tai jau būtų kitas pasakojimas apie kitą Toyota Hilux.
MUMS PATIKO:
– išvaizda;
– keleivių erdvė ir komfortas;
– gera žibintų šviesa net su halogeninėmis lempomis.
MUMS NEPATIKO:
– bendras interjeras ir atskiri jo elementai;
– automatinės pavarų dėžės veikimas;
– degalų sąnaudos.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
