Stirna (lot. Capreolus capreolus) yra mažiausias elninių šeimos gyvūnas Europoje. Kitose pasaulio dalyse egzistuoja dar mažesni elniniai, pavyzdžiui, muntjakas, bet mūsų kraštuose tokių nėra. Galbūt dėl mažo dydžio ir mielos išvaizdos stirna įgijo draugiško ir gero gyvūno reputaciją. Staigmena! Tai visiškai neatitinka tiesos.
Stirnos yra drąsios ir daugelyje situacijų netgi agresyvios. Tai ypač pasakytina apie stirninus. Labiausiai stirnų agresija pasireiškia rujos laikotarpiu, kai patinai gali nugalabyti vienas kitą ar net pulti pateles ir stirniukus. Stirnų agresyvumą liudija ir tai, kad šių gyvūnų beveik neįmanoma prijaukinti. Yra keletas žurnalo redakcijai žinomų atvejų, kai žmonės pasiėmė stirnos jauniklį auginti namuose ir jau netrukus susidūrė su agresyviu elgesiu. Vienam žmogui pavyko stirniną išlaikyti trylika metų, tačiau, pasak jo, jis niekada nesijautė saugus įeidamas į stirnino voljerą. Iki pat gyvenimo pabaigos patinas neparodė jokių prijaukinimo požymių ir buvo agresyvus net su žmogumi, kuris jį maitino.
Kas lemia tokį elgesio modelį? Ar kaltas gyvūno mažas dydis, itin aukštas testosterono lygis, ar tai, kad stirninai turi labai mažus ragus, palyginti su kitais elniniais? Štai įdomus tyrimas: Fighting Behaviour in territorial Male Roe Deer Capreolus Capreolus: The Effects of antler Size and Residence (liet. „Kovinga teritorinių stirninų Capreolus Capreolus elgsena: ragų dydžio ir vietos įtaka“), publikuotas portale Researchgate.net. Jame mokslininkai bando išsiaiškinti stirninų agresyvumo priežastis ir reikšmę.
Stirnų elgsena teritoriniu laikotarpiu
Mūsiškiai stirninai nuo kovo iki rugpjūčio tampa itin teritoriniai ir aktyviai gina savo geriausias pievas, vaikydami kitus patinus. Šis laikotarpis svarbus ne tik teritorijos gynimui, bet ir artėjančiam rujos sezonui, kai stipriausi patinai turi didžiausią galimybę poruotis.
Stirninai žymi savo teritoriją kvapais ir vizualiniais signalais: trina kaktą ir ragus į medžius, kasa žemę ir aktyviai patruliuoja savo valdose, ieškodami įsibrovėlių.
Kai du stirninai susitinka, jie pradeda vertinti vienas kito pajėgumą kūno kalba: nuleidžia galvą, atmeta ausis, įtempia nugarą ir kasa žemę. Stirninų dvikovos gali būti trumpalaikės ir neintensyvios arba labai agresyvios, pasibaigiančios tiesioginiu kontaktu ir ragų smūgiais. Retais atvejais fiziškai silpnesnis priešininkas net žūva. Nors tai įvyksta retai, internete galima rasti nemažai vaizdo įrašų, patvirtinančių kai kurių stirninų agresyvumą.
Susidūrimų analizė
Tyrimo metu buvo stebėta 139 agresyvios stirninų sąveikos. Kovos buvo suskirstytos į septynis lygius – nuo paprastų signalų, tokių kaip sustingęs žvilgsnis ar grėsmingas artėjimas, iki tiesioginių smūgių ir susibadymo ragais. Dauguma kovų baigdavosi pradinėse fazėse, kai vienas priešininkas nuspręsdavo pasitraukti. Tik retai stirninai peržengdavo šią ribą ir pradėdavo tikrą fizinę kovą. Svarbiausias veiksnys, lemiantis konflikto baigtį, buvo teritorinis statusas ir ragų dydis.
Kas lemia kovos baigtį?
Ragų dydis turėjo didelę įtaką kovos rezultatui – stirninai su didesniais ragais dažniau laimėdavo. Jei priešininkai buvo apylygiai, kovos būdavo ilgesnės ir intensyvesnės, nes nė vienas nenorėjo lengvai pasiduoti. Teritorijos savininkas laimėdavo net 81 proc. susidūrimų, nes geriau pažinojo savo aplinką, turėjo daugiau patirties ir motyvacijos ginti savo teritoriją.
Amžius taip pat buvo svarbus veiksnys kovose – vyresni stirninai dažniausiai dominavo prieš jaunesnius, tačiau pagrindinis pranašumas pasireiškė tik tada, kai amžius buvo susijęs su masyviais ragais. Jaunesni stirninai dažniau pasitraukdavo dar prieš tikrą susidūrimą, o vyresni ir labiau patyrę buvo pasirengę ilgiau ir intensyviau kovoti.
Įdomu tai, kad patelių buvimas sustiprindavo stirninų agresyvumą. Jei netoliese būdavo stirnų patelių, kovos tapdavo ilgesnės ir intensyvesnės, nes kiekvienas patinas stengėsi įrodyti savo pranašumą.
Kovos strategija ir elgsenos evoliucija
Stirninai natūraliai vengia nereikalingos rizikos, jų kovos strategija grindžiama principu „maža rizika – mažiau nuostolių“. Dauguma stirninų bando įvertinti savo galimybes prieš fizinį susidūrimą ir, jei mano, kad gali pralaimėti, pasitraukia dar prieš kovos pradžią.
Stirninai pasikliauja ne tik jėga, bet ir gudrumu – jie dažnai naudoja vizualinius ir kvapų signalus, kad išvengtų tiesioginių konfliktų. Ši strategija padeda jiems išvengti rimtų sužeidimų, kurie gali sumažinti jų išgyvenimo galimybes ir sėkmingą poravimąsi.
Fizinės kovos dažniausiai vyksta tarp vienodo statuso stirninų, kai nė vienas nenori nusileisti. Tokie susidūrimai gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, priklausomai nuo priešininkų gebėjimų. Stirninai naudoja įvairias taktikas – nuo grėsmingo vaikščiojimo aplink vienas kitą iki tiesioginių smūgių ragais. Jei kovos metu vienas iš patinų supranta, kad neturi šansų laimėti, jis pasitraukia, o nugalėtojas toliau patruliuoja savo teritorijoje.
Praktinė reikšmė medžioklei
Stirninų kovos reikšmingai veikia populiacijos struktūrą ir individų atranką. Dideli ragai gali būti geras stirnino dominavimo lygio rodiklis, o teritoriniai stirninai paprastai ilgą laiką išlaiko savo teritoriją. Medžiotojai gali pasinaudoti šia informacija vertindami stirninų amžių ir potencialą, nes stipriausi patinai, laimintys kovas, dažnai valdo plačias teritorijas su daugybe galimų partnerių.
Stirninų elgsena taip pat rodo, kad intensyviausios kovos vyksta pavasarį ir vasaros pradžioje, kai patinai kovoja dėl naujų teritorijų ir aktyviai gina esamas. Šiuo metu stirninai dažniau matomi atvirose vietose, kur aktyviai patruliuoja ir ieško konkurentų.
Kadangi stirninų kovos retai baigiasi mirtimi, tai rodo, kad jie pasikliauja ne tik fizine jėga, bet ir elgsenos strategijomis, padedančiomis išsaugoti teritorijas ir padidinti galimybes palikti palikuonių. Ši informacija naudinga kuriant racionalias medžioklės strategijas ir geriau suprantant stirninų populiacijos dinamiką.
Šis tyrimas padeda geriau suprasti stirninų socialinę struktūrą ir konkurencijos mechanizmus, kurie veikia visą populiaciją. Tai gali būti naudinga ne tik medžiotojams, bet ir gamtosaugos specialistams, norintiems užtikrinti stabilią stirnų populiaciją ateityje.
Stirnų selekcija
Apie tai kalbėta daug, bet ragų dydis ir selektyvi medžioklė tiesiogiai susiję su stirninų elgesiu prieš rują ir jos metu.
Suprantantiems stirninų strategiją ginant savo teritoriją ir jų aktyvumą medžiotojams lengviau vykdyti selektyvią medžioklę. Pavyzdžiui, stirninų agresyvumo kulminacija yra rujos laikotarpis, tačiau net ir prieš tai, kaip nurodoma tyrime, jie aktyviai gina savo teritorijas. Šios kovos iš esmės prasideda jau pavasarį.
Lietuvoje ir kitose panašios platumos šalyse jau gegužę geriausias vietas užima stiprūs patinai. Ne visada jie turi itin įspūdingus trofėjus, tačiau neabejotinai tai brandūs gyvūnai su didžiausiais ragais tame medžioklės plote. Trofėjaus kokybė priklauso nuo genetikos, maisto bazės – augalų prisotinimo mineralinėmis medžiagomis; ir, žinoma, selektyvios medžioklės strategijos konkrečiame plote arba jos nebuvimo.
Praktiniai stebėjimai rodo, kad jauni stirniukai su pirmaisiais rageliais nerodo agresyvumo ir kitokio rujos elgesio. O suaugusių stirninų agresyvumas verčia juos pulti ir tokius nesubrendusius individus. Tai reiškia, kad selekciniai stirniukai su nedideliais rageliais, jauni egzemplioriai su pirmaisiais ar antraisiais ragais, kuriuos palyginti lengva įvertinti, ieškotini ne pačiose gražiausiose ir tinkamiausiose pievose, o krūmuose, grioviuose, senose sodybose ir kaimų pakraščiuose. Ten šie jauni individai ir laikosi iki rujos laikotarpio pabaigos. Rugpjūčio antroje pusėje medžioklės plotuose dažniausiai matomi būtent šie jauni stirninai, nes didieji teritoriniai ožiai po rujos ilsisi ir aktyviai maitinasi. Testosterono lygis sumažėja, o kartu su juo ir didžiųjų stirninų agresyvumas.
Jei lenda prie mylimos moters. Stiklai, prietaisiai ir apranga stirninų medžioklėj!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
