Nuotrauka: Tokyoweekender.com
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides). Pūkuotas ir simpatiškas gyvūnas, kurį pažįsta kiekvienas medžiotojas ir didelė dalis gamtos mylėtojų, visai nėra Baltijos šalių gamtos dalis. Ši rūšis į mūsų kraštą pateko Sovietų Sąjungos laikais. Iš rytų atvežtos poros buvo išleidžiamos įvairiose vietose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje siekiant įveisti dar vieną kailinių žvėrelių rūšį. Tuo metu kailių paklausa buvo labai didelė, todėl mangutas tapo vertingu medžioklės ūkio papildymu, suteikdamas medžiotojams galimybę uždirbti rimtų pinigų ir įvykdyti valdžios nustatytus planus.
Išvaizda ir biologija
Usūrinio šuns tėvynė yra Tolimieji Rytai, pavyzdžiui, Kinija, Mongolija ir kitos šalys. Tai nedidelis, šuninių šeimos visaėdis plėšrūnas. Jis minta bet kokiu grobiu, kurį gali sugauti, taip pat vaisiais, uogomis ir gaišenomis. Jo mokslinis pavadinimas Nyctereutes procyonoides yra kilęs iš graikų kalbos: nycto reiškia naktį, ereutes reiškia klajotojas. Zoologai jį pavadino usūriniu šunimi dėl išvaizdos panašumo į meškėną (lot. Procyon lotor), nors abi rūšys visai nėra giminingos.
Mangutas yra Senojo pasaulio rūšis. O meškėnas –Šiaurės Amerikos gyvūnas, kuris Europoje atsirado tokiu pačiu būdu, ištrūkęs iš kailinių ūkių Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir paplito po daugelį Europos šalių. Šiandien jau jis yra pasiekęs ir Baltijos regioną.
Mangutas yra mažesnis už lapę, turi itin tankų ir ilgą dvisluoksnį kailį, kuris daro jį labai vertingu medžiojamu gyvūnu.
Usūrinis šuo pasižymi ramiu ir lėtu būdu. Pavojui iškilus jis ne bėga, bet slepiasi. Jei nėra kur slėptis, taiko daugeliui kitų rūšių būdingą strategiją – apsimeta negyvas.
Tarpusavio konfliktus mangutai sprendžia taip, kaip ir kiti šuniniai gyvūnai. Jie pešasi, skleidžia šiurpias rėkiančias ir urzgiančias garsų serijas.
Rudenio pabaigoje mangutas sukaupia tiek riebalų, kad jie sudaro iki 30 procentų kūno masės. Atėjus šalčiui gyvūnas pereina į žiemos miegą, kuris gali tęstis iki dviejų mėnesių, jeigu oras neatšyla.
Usūrinis šuo rausia labai seklius urvus arba įsikuria apleistuose lapių ar barsukų urvuose ir beveik nesivargina įsirengti savo būsto.
Iš visų urviniu gyvenimo būdu pasižyminčių gyvūnų būtent mangutas labiausiai nukenčia nuo Baltijos klimatui būdingų atlydžių. Seklūs urvai užtvinsta, kailis permirksta ir gyvūnas gali žūti. Dažniau pasitaikanti problema – mangutai pabunda iš žiemos snaudulio ir išeina ieškoti papildomo maisto. Žiemą jo labai mažai, o paieškos reikalauja daug energijos. Todėl , sugrįžus žiemiškiems orams ir gyvūnui vėl įsitaisius guolyje, sukaupto riebalų sluoksnio gali nepakakti iki pavasario.
Tikras visaėdis
Invazinės rūšys visada trikdo natūralių ekosistemų pusiausvyrą, o mangutas yra vienas ryškiausių pavyzdžių.
Lėtai ir atsargiai judantys usūriniai šunys daro didelį spaudimą ant žemės, vandens telkinių pakrantėse, salose ar nendrynuose perinčioms paukščių rūšims. Usūrinis šuo puikiai plaukia, todėl gali pasiekti vietas, kur kitų plėšrūnų dažnai nėra, taip stipriai paveikdamas kirų, žuvėdrų, ančių ir žąsų perėjimo vietas. Kadangi mangutas suėda beveik viską, ką suranda, jis taip pat kelia grėsmę varliagyviams ir ropliams, įskaitant saugomas rūšis.
Jis taip pat konkuruoja su vietinėmis rūšimis: lapėmis, barsukais, visais kiauniniais žvėreliais, mažindamas bendrą prieinamą maisto kiekį.
Viena pora visam gyvenimui
Įdomu tai, kad usūrinis šuo radęs partnerį lieka jam ištikimas visą gyvenimą. Ne vienas medžiotojas yra matęs du mangutus, kurie sutemus šniukštinėja pievoje ieškodami maisto. Stebėtojai tikrai yra pastebėję, kaip usūrinių šunų pora dažnai susižvalgo, pasitikrina, kur yra partneris, palaukia vienas kito ir komunikuodami leidžia tylius garsus.
Mangutai gana produktyvūs – gali vesti po 6–7 jauniklius, kartais ir daugiau. Šioje monogaminėje poroje patinas yra pagrindinis maisto tiekėjas tuo laikotarpiu, kai patelė žindo jauniklius. Tėvas rūpinasi patelės ir jauniklių gerove beveik du mėnesius. Įdomu tai, kad patelė jauniklius žindo beveik du mėnesius, o tai yra gerokai ilgiau, nei laikas, kai jie pradeda ėsti kitą maistą.
Po gimimo jaunikliai žinda maždaug 45–60 dienų, tačiau jau nuo trijų savaičių iki mėnesio amžiaus jie pradeda ėsti tėvų į urvą atneštą maistą. Jaunikliais rūpinasi ir patinas, ir patelė, tačiau tyrimai rodo, kad patinas labai aktyviai dalyvauja maitinime, saugo aplinką ir daug laiko praleidžia prie urvo, o patelė labiau susitelkia į žindymą ir priežiūrą.
Ligos ir rizikos naminiams bei laukiniams gyvūnams
Kaip ir kiti smulkūs plėšrūnai, usūrinis šuo platina įvairias pavojingas infekcijas: niežus, echinokokozę, trichineliozę, o kai kuriose šalyse ir pasiutligę. Taip pat jis gali pernešti ir šunų marą bei įvairias odos ligas.
Didelis šių plėšrūnų populiacijos tankis sudaro palankias sąlygas ligoms cirkuliuoti, todėl kyla grėsmė ne tik pačiam mangutui, bet ir kitiems gyvūnams, įskaitant naminius šunis.
Didžiausia rizika tenka medžiokliniams šunims, kurie dažnai susiduria su šiais plėšrūnais ar aptinka jų liekan. Ilgesnių pasivaikščiojimų mėgėjai taip pat turi žinoti, kad šuo gali užtikti sergantį ar nugaišusį mangutą.
Laimė, Lietuvoje pasiutligė yra išnaikinta, tačiau kitos minėtos infekcijos tebėra realios. Kilus menkiausiam įtarimui dėl šuns sveikatos geriau kreiptis į veterinarą, kad liga būtų diagnozuota kuo anksčiau.
Medžioklė ir populiacijos kontrolė
Usūrinis šuo plačiai paplitęs Europoje ir nuolat plinta naujose teritorijose, ypač šalyse, kuriose biotopai panašūs į jo kilmės aplinkas. Šiuo metu nėra patikimų duomenų, kiek usūrinių šunų gali būti Europoje. Skaičiai, kurie kartais minimi, dažnai paremti tik teorinėmis prielaidomis, o ne nuosekliu rūšies stebėjimu. Pavyzdžiui, Vokietijoje teigiama, kad gali būti apie 300 tūkstančių individų. Tiesą sakant, detalus monitoringas būtų mažai prasmingas, kai gyvūnai stebimi kasdien ir visoje šalies teritorijoje.
Todėl galioja Europos Sąjungos invazinių rūšių tvarkymo reikalavimai, kurie aiškiai nurodo, kad su jomis reikia kovoti visomis teisėtomis priemonėmis.
Dėl to daugelyje šalių mangutas yra medžiojamas visus metus be limitų. Žinoma, biologinis ciklas, pavyzdžiui, žiemos miegas ar jauniklių auginimo laikotarpis riboja realias medžioklės galimybes, o didžioji dalis medžiotojų renkasi mangutus medžioti vėlyvą rudenį, šiltą žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai kailis yra pačios geriausios kokybės. Vienas svarbiausių medžioklės etikos principų yra panaudoti tai, kas sumedžiota.
Mangutas kitose kultūrose
Kol Baltijos šalyse usūrinis šuo yra invazinė rūšis, Rytų Azijoje jis turi visai kitą įvaizdį. Ten jis medžiojamas dėl kailio ir mėsos. Mongolų, kinų ir korėjiečių virtuvėse manguto mėsa laikoma šildančia, maitinančia ir tinkama šaltajam sezonui. Tai kultūros paveldas, kuris neturi neigiamo ekologinio poveikio, nes šiuose regionuose tai natūrali rūšis.
Usūrinio šuns kailis puikiai tinka įvairių drabužių ar aksesuarų gamybai
WhatsApp attēls 2025-11-29 plkst. 17.03.03_844dceec Usūrinio šuns vilna yra ilga ir su tankiu povilniu. Ji atrodo puikiai ir yra labai šilta
Mangutas Rytų Azijoje ir mitologijoje
Rytų Azijoje usūrinis šuo ne tik endeminė rūšis, bet ir gyvūnas, kurio vaizdinys giliai įsišaknijęs kultūroje.
Japonijoje jis vadinamas tanuki. Tai gudrus, linksmas ir geranoriškas, miško dvasiai artimas gyvūnas. Senosiose legendose tanuki gali keisti išvaizdą, virsti žmogumi, akmeniu, medžiu ar net namu. Šie pasakojimai vaizduoja žaismingą būtybę, kuri ne kelia grėsmę, bet pamoko ar pralinksmina žmones. Dažnai tanuki apgauna gobšius ar savanaudžius, o sąžiningiems – padeda. Todėl jis suvokiamas kaip tam tikras gamtos pasaulio gynėjas.
Japonijoje tanuki figūrėlių galima pamatyti prie restoranų, tradicinių parduotuvių, soduose ir aikštėse. Dažniausiai jos vaizduojamos su plačia šypsena ir apvaliu pilvuku, simbolizuojančiu gerovę.
Kinų mitologijoje mangutas suvokiamas kaip savotiška dvasia, gebanti išvengti pavojų ir atskleisti tai, kas žmogui nematoma. Kinai jį vadina háo arba lí. Šie pasakojimai paremti tikromis gyvūno savybėmis akimirksniu pasislėpti ir meistriškai išnaudoti aplinką.
Žmogaus sprendimų pasekmės gamtai
Manguto įveisimas ir plitimas Baltijos šalyse, kitose posovietinėse teritorijose ir, galiausiai, visoje Europoje parodo, kokios pavojingos gali būti neapgalvotos žmogaus intervencijos.
Pats gyvūnas atrodo simpatiškas. Jis puikiai prisitaiko prie įvairių sąlygų, yra vertingas ir įdomus medžioklės objektas, tačiau sparčiai auganti populiacija daro didelį spaudimą kitoms rūšims, todėl medžiotojai turi dalyvauti intensyvioje mangutų populiacijos kontrolėje. Toks reguliavimas leidžia atsikurti vietinėms rūšims ir biologinei įvairovei. Tuo lengva įsitikinti teritorijose, kur kryptingai reguliuojami mangutai ir kiti smulkūs plėšrūnai.
Nedidelės pastangos per kelerius metus duoda puikių rezultatų: leidžia atsigauti perkūno oželiui, kitoms paukščių rūšims, kiškiams, retiems graužikams ir visoms mažoms būtybėms, kurių likimas priklauso nuo plėšrūnų skaičiaus konkrečioje teritorijoje.
Savo negyvą šunį išnešti iš miško ant rankų. Medžioklės metu vilkai sudraskė medžioklinę laiką
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
