Patirtis

Šūvis į kaklą – ar etiška?0

Medžioklės etika reikalauja, kad gyvūnas būtų sumedžiotas kuo greičiau ir neskausmingiau – pasirinkus tinkamą amuniciją, šaunant iš protingo atstumo, parenkant efektyviausią pataikymo vietą. Kai kurių medžiotojų manymu, šūvis į kaklą reiškia greitą gyvūno mirtį – jei nepataikai, nepataikai, be to, dažniausiai nepažeidžiama mėsa. Bet yra ir medžiotojų, kurie tikrai vengs sąmoningo šūvio gyvūnui į kaklą, laikydami jį neetišku.

Daugelyje Europos šalių, įskaitant Vokietiją, neetišku laikomas šūvis į kaklą ir galvą. Dėl vienintelės priežasties – labai lengva suklysti, ir klaida šiuo atveju reiškia ilgą kraujo pėdsaką, sunkiai sužeistą gyvūną, o jo neradus – dažniausiai ilgą ir kankinantį gaišimą.

Atvejis miške

Medžiotojų klubas rengia individualią elnių medžioklę tykant arba sėlinant. Tauriųjų elnių populiacija gana didelė, plotai pakankamai dideli, kad medžiotojas galėtų stebėti kaimenę ir sumedžioti tikslinį amžių pasiekusį ar selekcinį gyvūną. Vakare iššaunama į tris gyvūnus, nė vienas iš jų nekrinta vietoje.

Jau tamsu, nuo šūvio praėjo nemažai laiko, bet visada yra vilties, kad patinas kiek paėjėjo ir nukrito. Patikrinęs pirmo šūvio rezultatą, medžiotojas su šunimi nustato, kad elnias sužeistas, bet juda. Paiešką tenka atidėti rytojui. Dėl antrojo elnio reikia važiuoti per mišką keturračiu kelis kilometrus. Prie kirtavietės, kur į gyvūną šauta, laukia du medžiotojai – šaulys ir padėjėjas. Jie atžalyne rado gana gerus kraujo pėdsakus, bet paskui juos pametė.

Šiuo atveju ieškoti eina straipsnio autorė su savo jagdterjeru, kuris labai patyręs ieškant kraujo pėdsakų, bet turi savų niuansų. Jeigu sekant šunį GPS matyti, kad jis sustoja ir ilgesnį laiką stovi vietoje, greičiausiai gyvūnas sėkmingai sumedžiotas. Jeigu šuo eina tiesa linija pagal pėdsakus ir po kokių 300–400 metrų eina atgal, vadinasi, gyvūnas juda ir šiuo atveju reikės daugiau padėjėjų. Jeigu šuo pradeda loti vietoje – yra problema, nes rastas gyvūnas gyvas.

Prieš ieškant pėdsakų visada reikia apklausti šaulį, siekiant suprasti, kokia situacija: iš kaip toli iššauta, kokia buvo gyvūno reakcija, koks kraujas (jeigu rasti kraujo pėdsakai), kur taikyta, kokiu kalibru šauta, nuo atramos ar nuo rankos. Šiuo atveju šūvis paleistas .308 Win kalibru maždaug iš 100 metrų, taikytasi į kaklą. Po šūvio gyvūnas nukrito, truputį pagulėjo, tada atsistojo ir medžiotojas paleido antrą šūvį. Elnias nuėjo. Atžalyne rasti kraujo pėdsakai, bet vėliau jie pamesti.

Pirma bloga žinia – taikyta į kaklą rujojančiam patinui. Antra bloga žinia – po šūvio jis atsistojo ir nuėjo. Jeigu pataikyta į trachėją, gyvūnas gali nueiti labai toli, kraujo bus daug, paprastai jis šviesus, su oro burbuliukais – galima lengvai supainioti su pataikymu į plaučius. Gyvūnas greičiausiai nugaiš, tik klausimas, kaip toli nueis. Pataikius į vadinamąjį „ragelį“ – stuburo ataugą – paprastai gyvūnas krinta vietoje, bet po akimirkos atsistoja ir greitai nubėga. Šiuo atveju jį pagauti labai sunku.

Pataikyti į žandikaulį – dar vienas labai prastas scenarijus, iš tiesų vienas prasčiausių, nes gyvūnas nueis toli ir nugaiš lėta ir kankinančia mirtimi iš troškulio ir bado. Jeigu būtų pataikyta į stuburą, kaukolės pagrindą, gyvūnas nebūtų atsikėlęs ir nuėjęs. Šiuo atveju mano prognozės buvo labai prastos.

Kadangi abu medžiotojai jau buvo gerokai išvaikščioję atžalyną, šuniui buvo gana sunku atsekti pėdsakus. Tad geriausia paeiti tik šiek tiek, pažiūrėti, ar gyvūnas neguli kur netoliese, o tada skambinti padėjėjams, nes išvaikščiojus pėdsakus skersai išilgai kraujasekiui šuniui užduotis tampa daug sunkesnė. Pagalvokite – iš visų pėdsakų miške jis turi rasti tikruosius, su sąlyga, kad ne visada kraujo pėdsakas aiškiai matosi. Kol šuo orientuojasi situacijoje, pati lėtai pradedu ieškoti pėdsakų, sekdama nuo vieno lašo prie kito.

Tamsoje atžalyne kartais labai sunku rasti pėdsakus. Žiūrint į GPS įrenginį po kelių minučių paaiškėjo, kad šuo seka pėdsakus užtikrintai viena kryptimi. Ir dar po kurio laiko pasigirdo šiurkštus lojimas maždaug 360 metrų nuo mano buvimo vietos. Žvėris gyvas, šuo su juo kontaktuoja. Gera žinia – šuo stabiliai loja vietoje.

Tada ėmėme lėkti per atžalyną – vienoje rankoje laikiau GPS įrenginį, kad matyčiau, ar šuo nepradeda judėti, kitoje – žibintuvėlį. Laimė, šuo stabiliai lojo vietoje. Maždaug 80 metrų nuo šuns vietos pradėjome judėti lėčiau, kad, visų pirma, neišbaidytume elnio, antra, kad medžiotojas, kuris greičiausiai turės iššauti, po bėgimo nuramintų kvėpavimą.

Taip pavyko prieiti gana arti prie laimikio, kad atšauktume šunį ir galėtume iššauti. Reikėjo keturių šūvių, kad gyvūnas būtų pribaigtas, nes medžiotojas atkakliai ir toliau šaudė į kaklą – žinoma, iš arti, kulkai skriejant žemiau, negali paleisti mirtino šūvio.

Etika yra medžioklės idėjos dalis

Pamokymas

– Pribaigiant gyvūną, jeigu tik įmanoma, reikia šauti į korpusą, o ne į kaklą, nebent įmanoma pridėti vamzdį visiškai šalia gyvūno. Užduotis – gyvūną sustabdyti, jį neutralizuoti kuo greičiau ir efektyviau.
– Eidami paskui gyvūną visada užtaisykite dėtuvę šoviniais ir pasiimkite atsarginių šovinių. Neįmanoma numatyti visų situacijų, todėl geriau pora šovinių lai lieka, o ne trūksta.
Ką įsidėmėti
– Kur gyvūnas buvo šūvio metu. Svarbu įsiminti tikslią vietą, orientuojantis pagal aplinkos elementus – medžius, krūmus, šėryklas, žolės kupstą ir t. t.
– Po šūvio, jeigu gyvūnas juda, sekite jį akimis, kad tiksliai žinotumėte, kur įėjo į mišką.
– Stebėkite gyvūno reakciją po šūvio.
– Tamsoje eidami ieškoti pėdsakų visada pasiruoškite gerą žibintą.
– Einant prie gyvūno po šūvio, ginklas privalo būti užtaisytas. Reikia prieiti ir prireikus būti pasirengusiam iššauti.
– Einant paskui kraujo pėdsakus su karabinu ir optiniu taikikliu, reikia visada įsitikinti, kad taikiklis sureguliuotas mažiausiu didinimu.

Apžvelgiant tauriojo elnio gyvybei svarbių organų padėtį, matyti, kad mirtina zona kakle yra labai nedidelė, palyginus su mirtina zona krūtinės ląstoje.

Be to, jeigu elnio kaklas storas, su karčiais, būna labai sunku tiksliai pasakyti, kur toji mirtina zona. Pataikyti reikia labai tiksliai. Net ir mažiausia klaida gali baigtis tuo, kad reikės elnią vytis – keli centimetrai į vieną ar kitą pusę bus lemtingi.

Aišku, yra galimybė suklysti, tačiau bet kuris pataikymas į krūtinės ląstos sritį bus mirtinas. Net pataikius į skrandį baigtis nebus kelias dienas trunkančios kančios ir mirtis nuo troškulio ar bado – pataikius į skrandį ar pilvą gyvūnas ryte greičiausiai jau bus nugaišęs.

Todėl atsakingiau ir saugiau, net jeigu turite gerą atramą, o atstumas nedidelis, yra šauti už mentės – plaučių, širdies srityje. Ne veltui pedantiški vokiečiai sako griežtą „ne“ šūviams į galvą ar kaklą.

Prieš šūvį

Jeigu medžiojate tykodami ar sėlindami, pasirinkite atramą, kad šūvis būtų kuo saugesnis. Galima naudoti specialias šaudymo atramas, medį, bokštelio kraštą, kuprinę – bet ką, kas leistų stabiliai atremti ginklą. Visada įsitikinkite, kad optinio taikiklio didinimas sureguliuotas pagal situaciją.

Geriau standartiškai pasirinkti 4–5 kartų didinimą, prireikus galima ir didesnį. Jeigu planuojate artimus šūvio atstumus, geriau pasirinkti mažiausią didinimą. Jeigu medžiojate tykodami ar sėlindami ir neskubate, geriau sulaukti, kada gyvūnas pasisuks šonu. Problema ta, kad sunku pasakyti, ar jis tikrai stovi statmenai medžiotojui.

Jis visada gali stovėti kiek įstrižai, todėl svarbu taikyti į plaučių ir širdies sritį. Visada įsitikinkite, kad šūvis saugus, t. y. už taikinio nėra namų, kitų gyvūnų, transporto priemonių. Jeigu abejojate šūvio saugumu, geriau nespauskite nuleistuko. Jeigu labai nerimaujate, geriau padaryti pauzę, porą kartų įkvėpti ir iškvėpti, kad nusiramintumėte.

Įsitikinkite, kad ginklas įremtas į petį teisingai, galva prispausta prie buožės, o gyvūnas aiškiai matomas optiniame taikiklyje. Jeigu priešais matote šakas, stiebus ar kokią nors kliūtį, geriau palaukti ir nešauti. Žiūrint pro taikiklį visada sunku pasakyti, kaip toli yra taikinys.

Po šūvio

Pertaisykite ginklą ir nenustokite stebėti gyvūno. Nepamirškite, kad net kelios minutės po šūvio jis gali atsistoti ir nubėgti. Jeigu gyvūnas toliau juda, kilnoja galvą, visada pasirinkite etiškiausią sprendimą ir paleiskite mirtiną šūvį. Geriau sugadintas karbonadas negu kilometro ilgio kraujo pėdsakas. Reikia atsižvelgti, kad taurusis elnias yra labai ištvermingas gyvūnas ir net mirtinai sužalotas jis gali dar labai toli nueiti. Medžioklėje vienas svarbiausių dalykų – kol tauriojo elnio patinas juda, nelaukite, o paleiskite dar vieną saugų šūvį.

Ieškant sužeisto gyvūno

Rekomenduojama po šūvio iškart nebėgti prie gyvūno, o luktelėti, išskyrus kai tikrai aišku, kad gyvūną reikia skubiai pribaigti. Tada galima lėtai ir atsargiai, su šūviui parengtu ginklu artėti prie gyvūno. Jeigu jis nubėgo, ypač kalbant apie taurųjį elnią, geriau palaukti bent 30 minučių prieš einant jo ieškoti. Vienas medžiotojas teigė, kad jo medžiotojų klube įprasta palaukti antro medžiotojo į pagalbą, prieš einant ieškoti žvėries. Tai gera praktika.

Jeigu aptikote kraujo pėdsakų, reikia pažymėti jų pradžią. Jeigu rasti kraujo pėdsako nepavyksta, galima šūvio vietoje padėti baltą skudurėlį ar servetėlę. Geriau, jeigu įmanoma, iš karto panaudoti apmokytą kraujasekį šunį, o ne mindžioti pėdsakus, taip iš esmės juos sugadinant. Reikia žiūrėti, kokios spalvos kraujas, kokiame jis aukštyje, ar jis lašėjo, tekėjo, taškėsi, į vieną ar abi puses.

Tai leidžia daugiau ar mažiau tiksliai suprasti, kur pataikyta. Jeigu mėtosi kaulų atplaišos, greičiausiai pataikyta į kokį nors didesnį kaulą – blogiausiu atveju koją, geriausiu – mentę. Kaulai gali rodyti ir tai, kad pataikyta į žandikaulį.

Kraujas

Kraujo pėdsakai ne visada bus aiškiai matyti, o jei jų nematyti, dar nereiškia, kad prašauta. Yra kelios vietos, į kurias pataikius gero kraujo pėdsako nebus. Kraujas gali pasirodyti ir po 20, 50, 100 ar net 150 metrų, ypač kalbant apie šernus. Būna ir atvirkščiai – iš pradžių kraujo yra, bet paskui jis dingsta. Tai būdinga, pavyzdžiui, pataikius į pilvo sritį – neretai viduriai užkiša šūvio vietą ir tada kraujo praktiškai nematyti.

Etiška būtų kiekvieną šūvį, net tą, kuris atrodo „pro šalį“, patikrinti su šuniu. Geriau su šuniu, kuris bent kažkiek apmokytas ieškoti kraujo pėdsako. Atvejų, kai medžiotojui šūvis atrodo „pro šalį“, bet gyvūnas iš tiesų sužeidžiamas, yra gana nemažai.
Etiški veiksmai

Medžioklė nuo pramoninio gyvūnų skerdimo skiriasi daugybe elementų. Vienas jų, ir turbūt pats svarbiausias – gyvūnas turi galimybę pabėgti. Vis dėlto, jeigu atėjote iki šūvio, darykite viską, kas įmanoma, kad būtų pataikyta kuo efektyviau ir saugiau. Jeigu vis dėlto tenka „šauti į kaklą“, reikia ne tik puikių šaudymo įgūdžių, gerai prišaudyto ginklo, bet ir labai tiksliai žinoti, kur taikytis, nes suklysti labai lengva.

Susiję straipsniai

Čia jau kalbama apie kelis centimetrus, kurie gali būti lemtingi. Taip pat etiška eiti ir ieškoti po kiekvieno šūvio – ne šiaip užmesti akį, bet atidžiai patikrinti šūvio vietą. Aišku, klaidų pasitaiko, bet reikia daryti viską, kas įmanoma, kad jų būtų kuo mažiau.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.