Miglotas rytas, ežero pakrantė. Žąsų balsai skamba kažkur virš galvos. Saulė vos vos išlydžiusi sau takelį žemę dengiančiame pieniškame rūko kisieliuje.
Kokių keistų staigmenų kartais pateikia gyvenimas. Tą rytą galvojau medžioti žąsis. Rūkas laikė prispaudęs žemę ir nesisklaidė iki pat dešimtos. Jau atvykę į plotus pirmoje aušros šviesoje pastebėjome rūke porą siluetų, kurių šiaip ten nebūna. Žiūrėk, dar du žąsų medžiotojai. Labas rytas, labas rytas! Kaip medžiojasi? Ką šiandien? A, žąsis. Taip, mes irgi… Pokalbis, kaip būna tokiais kartais, ilgai netrunka. Visi į savo vietas, pasislepiame ir laukiame…
Vėliau pavyksta kiek ilgiau pasikalbėti su dviem medžiotojais, kuriuos taip netyčia sutikome pakrantėje. Kalbėjome apie žąsų medžioklės būdus, ir jaunieji pažįstami parodė, kokius muliažus padarė žąsims vilioti iš lauko. Nuėjo į kažkokią reklamos firmą ir užsakė originalaus dydžio žąsų lipdukus iš neperšlampamo popieriaus.
Siluetus pagamino iš faneros, suveržė ir apklijavo žąsų atvaizdais. Vienos maitinasi – galvos nulenktos, kitos dairosi aplink. Karkasai sujungti taip, kad viduje būtų galima pritvirtinti tuščią mineralinio vandens butelį, leidžiantį plūduriuoti, tad šiuos žąsų muliažus galima padėti ir lauke, ir vandenyje. Puiki idėja!
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
