Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis. Iš spaudai ruošiamos Kosto Slivskio knygos Medžioklės kultūra, etika ir… sėkmė
Jau ne kartą įvairiose medžiotojų šventėse susitinku su prie katilo stovinčiais šurpos (toks sugalvotas pavadinimas to patiekalo, kurio receptas yra straipsnio pabaigoje) virėjais, prisistatančiais Romo vardu. Abu puikūs draugai. Abu po Avino ženklu gimę. Iš tikrųjų jų vardai kitokie: Romanas Pocevičius gyvena Tirkšliuose (Mažeikių r.), o Romualdas Statkus – Urvikių gyvenvietėje, nuo Mažeikių Latvijos pusėje. Jie Mažeikių medžiotojų ir žvejų draugijoje yra nuolatiniai šurpos virėjai. Tai, be jokios abejonės, irgi medžioklės kultūra, o daugiausiai apie tai ir ši knyga.
„Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, medžioklės kultūra neabejotinai pasikeitė į gerąją pusę. Medžiotojai ėmė žiūrėti į Europą, į Vakarų valstybių medžioklės kultūrą, etiką.
Nuo žmogaus charakterio, nuo aprangos pirmiausia ir prasideda medžiotojų kultūra. Imtasi domėtis kitų šalių medžioklės tradicijomis. Jau ir pas mus dabar daugelyje medžioklės kolektyvų pakeliama tos dienos medžioklės vėliava. Rikiuotė. Instruktažas. Žodžiu, medžioklė nėra palaida bala. Aš medžioju Židikų būrelyje ir visa tai yra nuolatos: visada po medžioklės pagerbiami sumedžioti žvėrys, neretai jie pagerbiami ir medžioklės rago garsais. Bent jau pas mus, Židikų medžioklės kolektyve, paskelbiamas tos medžioklės karalius. Medžiotojams, kuriems tą dieną geriausiai sekėsi, įteikiami apdovanojimai.
Niekada nepamiršiu, kaip atrodėme tada, kai 1980 metais su šautuvais ant pečių traukdavome į medžioklę. Rūbai tikrai buvo primityvūs. Nebuvo (kaip dabar) medžiotojų rikiuočių, nebuvo pakeliama vėliava, nebuvo pagerbiami sumedžioti žvėrys, nebuvo pučiamas medžioklės ragas… Dabar yra parduotuvių, kuriose pilna medžioklinių drabužių. Aš turiu net tris kostiumus, skirtus įvairioms progoms, net eiliniam medžiotojų susirinkimui pasipuošiu medžiokline apranga.
Taip, gerbiu tą žodį – medžioklė. Per visas šventes esu medžiokliškai pasipuošęs, turiu įvairios atributikos ir noriu atrodyti kaip tikras medžiotojas.
Pagražėjo bene visų šalies medžiotojų apranga ir bet kuriai medžioklei. Aš siekiu būti tvarkingas. Juk visuomenėje būtina parodyti tai, kaip turi atrodyti medžiotojas. Daugelis jau taip ir atrodome.
Tikrai daug kas pasikeitė medžioklėse – jos tapo kilnesnės. Atsirado didesnė tvarka medžioklės kolektyvuose, drausmė, susiklausymas, visokeriopa kultūra, pagarba žvėriui. Medžiotojai gelbsti žvėris žiemą, tad šių yra kur kas daugiau, o mums, medžiotojams, reikia tik daryti tinkamą jų atranką ir nuolatos kelti medžioklės kultūrą“, – pasakoja R. Pocevičius.
Jaunystėje jis svajojo tapti miškininku. Vis dėlto gyvenimas surikiavo kitaip, o meilė miškui, gamtai neišblėso. Ko gero, dėl to ir medžiotoju tapo, nors giminėje jų nebuvo. Tačiau jam visai nebūtina vaikščioti po mišką su šautuvu ant peties – užtenka klausytis miško ošimo, apkabinti neeilinio dydžio medį, išgirsti miško paukštį, paklausyti maurojančio elnio… Miškas jį traukia!
R. Pocevičių neabejotinai galima vadinti neeiliniu medžiotoju. Jis turi sukaupęs daugybę knygų – įvairios literatūros apie medžioklę. Didelės trofėjų kolekcijos neturi, bet tai greičiausiai dėl to, kad jis neskuba pakelti šautuvo į bet kurį žvėrį, neteko būti ir safario medžioklėse kituose kraštuose, iš kurių visi parsiveža trofėjų. Tiesa, per daugybę medžioklės metų (medžioja nuo 1980-ųjų) yra sumedžiojęs keliolika tauriųjų elnių, o tai jau neeilinė sėkmė.
Medžiotojas yra ir jo sūnus Mindaugas. Neabejotinai medžiokliniai tėvo pamokymai, medžioklių kultūra persiduoda ir sūnui. Neabejinga medžioklei ir R. Pocevičiaus žmona Aldona – ji visada dalyvauja verdant šurpą ar žuvienę kurioje nors medžiotojų ar žvejų šventėje. Beje, Pocevičiai Lietuvoje yra žuvienės virimo čempionai.
Pabuvęs pas Pocevičius, gerai nusiteikę su Romu išsikeliame į Urvikius – pas puikų jo draugą. Gerbiamas skaitytojau, šiek tiek nukrypsiu nuo rašomo teksto. Turiu pastebėjimą, kuris kilo pabuvus pas tuos neeilinius medžiotojus, – pas juos visa aplinka traukia dėmesį. Taip greičiausiai tinka pasakyti apie daugelį šalies medžiotojų. Jei žmogus gyvena savo name, būtinai turi pavėsinę, kurioje puikuojasi trofėjai. Aišku, dažniausiai jie menkesnės vertės nei name esančiame medžioklės kambaryje, bet tai negali nesudominti pavėsinėn užsukusio atvykėlio, o ir sau tai nuolatinis medžioklės ir gamtos priminimas.
Ir štai mes šeimininko R. Statkaus rankomis pasidarytoje puikioje pavėsinėje, kurioje bet kurio medžiotojo akys iškart užfiksuoja čia eksponuojamus trofėjus. Pavėsinėje daugiausiai yra stirninų ragų. Nieko nuostabaus, nes stirnų Mažeikių miškuose ir laukuose gausybė. Eksponuojami ir elnių, briedžių ragai, šernų iltys.
Medžioti R. Statkus pradėjo 2003 metais Židikų būrelyje, bet medžioklių keliais ne kartą buvo nusigavęs ir į Akmenės rajoną. Ten patėvis buvo eigulys. Romualdo pirmasis sumedžiotas žvėris – bebras, nors daugeliui tai būna šernas. Beje, pokalbio metu išgirdau, jog šis žmogus yra lakūnas. Kažkada tarnavo sovietų armijoje. Jis ir dabar, rodos, blizgančiomis akimis tuoj šoks į lėktuvą ir pakils virš debesų. Deja, licencijos jau neturi, tai lieka tik svajonėse.
„Knygoje, kaip suprantu, daugiausiai bus kalbama apie medžioklės kultūrą, tad turiu pasakyti, kad mūsų klube ji tikrai yra. Visuose šalies medžioklės kolektyvuose per pastarąjį dešimtmetį kultūra itin pakilo ir tai neabejotinai džiugina visus medžiotojus. Ne kartą esu buvęs kitur ir daug ko matęs. Viskas eina į gerąją pusę: atsirado geresnių ginklų, aprangos, atributikos, gerokai pasikeitė medžiotojų elgesys.
Mūsų kolektyve po medžioklės visada pagerbiami sumedžioti žvėrys. Apdovanojami medžiotojai, net tą dieną linksmiausiai nusiteikęs. Prie sumedžiotų žvėrių, suguldytų eglių šakelėmis įrėmintos aikštelės kampuose, uždegame lauželius.
Džiaugiuosi, kad turime puikiai įrengtą žvėrių apdorojimo vietą, kurią visi vadina lupykla. Išdorojame žvėris, ir prasideda medžioklės smagumas. Ne, ne besaikis taurelės kilnojimas, o iškeptų sumedžiotų žvėrių kepenėlių skanavimas. Tai jau tapo tradicija, niekas namo neparsineša kepenėlių – jos suvalgomos medžioklės namelyje. Skaniai iškepti kepenėles man – jokia problema. Nuo vaikystės mėgstu šeimininkauti. Mama restorane dirbo virėja, tad ir mane išmokė pasidaryti bet kokį valgį. Man tas pomėgis prie širdies.
Važiuoju į visas šventes ir su kolega verdame šurpą, žuvienę. Neretai pakviečia į giminių susibuvimus, Mažeikių rajono šventes. Tapome žinomais žmonėmis, daug kas nori įsiamžinti su mumis prie garuojančio katilo“, – pasakoja R. Statkus.
Tad pabaigoje – jo sukurtas šurpos receptas. Pasak šių šurpos gamintojų, patiekalui labiausiai tinka šerniena. Didesnei kompanijai pagaminti šurpą reikalingas dešimties litrų katilas. Mėsos reikės apie tris kilogramus. Ją supjaustyti smulkiais gabaliukais, gali būti ir su šonkauliukais. Prieš dedant į katilą, mėsa turi būti atskirai pavirinta, nugriebiamos putos, švariai nuplaunama ir dedama į virimo katilą. Verdama apie 45 minutes.
Paskui įdedama po kilogramą bulvių, pomidorų, morkų, svogūnų, dvi dėžutės pievagrybių, įpilama 0,7 litro pomidorų padažo. Tada pipirai, druska, lauro lapai, pora galvučių česnako, dar krapų, petražolių. Druskos reikia įberti iš anksto.
Patiekalo virimo tvarka tokia: kai mėsa išvirusi, sudedame smulkiai supjaustytas morkas ir verdame apie 15 minučių. Po to – svogūnus ir kartu smulkiai supjaustytas bulves. Po 15 minučių dedame pomidorus ir grybus. Kai tik sudedame grybus, reikia įpilti pomidorų padažą. Kai pomidorai patižo, bulvės ir morkos išvirė, dedami lauro lapai, krapai, petražolės ir česnakas. Tada dar kokias penkias minutes pavirti ir… skanaus! Visas virimo procesas trunka apie dvi valandas.
„Man tas darbas itin teikia malonumą. Kuris nors, sumanęs išsivirti šurpą, gali ir nusivilti. Gali viską supasakoti, bet čia reikia ir patirties. Aš kartais tokį patiekalą ir namuose išsiverdu, kaimynus vaišinu arba per kokias bendruomenės šventes. Tai yra ėjimas į visuomenę ir parodymas, jog medžiotojai ne tik šautuvus atstatę po miškus vaikšto ir pyškina į žvėris“, – pasakoja R. Statkus.
Abu Romai pamišę dėl gamtos. Net veda parodyti neeilinio dydžio liepų, nuostabių kaimyno pušų ir vis pakalba, jog dabar pati elnių ruja… Medžioklei valio!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
