Patirtis

Stirnos languose ir glėbyje. Neetiška ir pavojinga0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Stirnos ateina į kiemus ir dairosi pro langus. Stirnos žaidžia su kiemo šunimis, ėda iš rankos ir leidžiasi glostomos. Vis dažniau internete pasirodo nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose stirnos elgiasi keistai ir pernelyg drąsiai. Mūsų žurnalas taip pat sulaukia žinučių su tokia medžiaga. Kokios tokio elgesio priežastys?

Stirnos nuo nepalankių oro sąlygų ir maisto trūkumo kenčia labiau nei kiti kanopiniai. Jos yra pamėgtas plėšrūnų ir valkataujančių šunų grobis, tačiau stirnos ir labai lanksčios – prisitaiko prie sąlygų ir aplinkos, o populiacija gali atsinaujinti per kelerius metus.

Palankiomis sąlygomis dažnai vedami du ar net trys jaunikliai. Galbūt viso to priežastis yra būtent populiacijos prieaugis ir maisto trūkumas, o galbūt jaukinimas, ir čia kalbu ne tik apie medžiotojus. Žmonėms kaimuose ir priemiesčiuose patinka matyti gyvūnų prie savo namų, todėl jie juos ir šeria. Žvėrys labai greitai supranta, ar vieta saugi. Žinia, miestuose yra labai daug laukinių gyvūnų, įskaitant ir plėšrūnus. Jeigu pavojaus nėra, jie greitai prisitaiko. Taigi viena pagrindinių priežasčių galėtų būti jaukinimas.

Galbūt kartais matome stirnų, kurias kas nors užaugino namų ūkyje ir todėl jos drąsiai eina į kiemą, nebijo net šunų. Tikslios statistikos, kaip dažnai žmonės stirnas augina namuose, nėra, tačiau tokių atvejų žinoma. Tai kone kasdienybė, o ne kokia išimtis.

Stirna

Net jeigu gyvūnas neužaugo šalia žmogaus, palankiomis sąlygomis jis greitai pripranta, ateina maitintis, nebijo automobilių ir prisileidžia labai arti. Skiriant šiek tiek laiko ir kantrybės, stirnas galima įpratinti ėsti iš rankos, bet ar to reikia?

Svarbu prisiminti, kad tai netgi pavojinga. Žaisti su stirnomis, tiesiogine šio žodžio prasme, nepatariama. Pasiekę lytinę brandą, stirninai tampa labai agresyvūs ir pavojingi. Šis kanopinis gali rimtai sutraumuoti suaugusį žmogų, nė nekalbant apie paauglius ir vaikus. Pernelyg drąsus elgesys gali baigtis rimtomis problemomis.

Nors stirna ir nedidelė, vis dėlto vienu smūgiu ji gali perplėšti venas, o pagrindiniu savo ginklu – ragais – sužaloti žmogų net per storą aprangą. Gerai, jeigu stuktelėjama ne tokia gyvybiškai reikšminga žmogaus kūno dalis. Tačiau kas nutiks, jeigu stirninas ragais rėš į pilvą arba vaikui į krūtinę ar veidą? Be to, nebūna jokių įspėjimo ženklų ar pasirengimo – stirninas gali užpulti netikėtai.

Neretas medžiotojas matęs, kaip stirnos patinas be problemų iš kojų išverčia suaugusį vyrą, tad prieš artinantis prie stirnino reikėtų rimtai susimąstyti. Patelės tokio pavojaus nekelia, tačiau vis tiek nereikia laukinių gyvūnų jaukinti, nes jie gali nukentėti dėl savo pasitikėjimo.

Išvada – pratinti stirnas ėsti iš rankos nerekomenduojama. Tegu jos gyvena netoli namų, bet ne kieme. Atpratinę gyvūną bijoti žmogaus, patys kuriame problemas, keliame pavojų ir sau, ir jam.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Dr. biol. Janis Uozuolinis, Latvijos miškininkystės instituto Silava vyr. mokslininkas.

Paprastai stirnos arčiau gyvenviečių atsikelia žiemą, tačiau palankiomis ir ramiomis sąlygomis netoliese gyvena ir kitais metų laikais. Stirnos iš tiesų kartais būna tokios drąsios, kad negali suprasti, ar buvo pripratintos, ar užaugo namuose.

Kita aplinkybė, kuri galėtų skatinti tokį keistą elgesį, – kaimuose daug apleistų namų ir ūkių. Dabar jau beveik kas antras namas tuščias arba gyvenamas tik sekmadieniais. Kol žmonių nėra, stirnos laisvai gyvena soduose ir kiemuose, pripranta prie konkrečios aplinkos. Tokioje situacijoje normalu, kad gyvūnai vaikšto po kiemą ar sodą, dairosi į langus. Nenatūralu, jeigu stirnos nebijo žmogaus ar šuns. Galbūt toks gyvūnas iš tiesų buvo prijaukintas. Be to, šiuo metu stirnų daug ir jos statistiškai dažniau susiduria su žmogumi.

Buvimas gyvenvietėse, netoli žmonių, kelia pavojų ne tik pačioms stirnoms. Tai, kad jos stovi kelkraštyje, laižo druską ir nė pusžingsniu nesitraukia nuo artėjančio automobilio, iš tiesų pavojinga ir pačiam gyvūnui, ir eismo dalyviams. Būdamos netoli gyvenamų vietų, stirnos dažnai nukenčia nuo šunų ir žemės ūkio technikos.

Senesnėje literatūroje stirnos apibūdinamos kaip pamiškių ir nedidelių miško kalvų gyventojos. Šiuo metu taip nebėra, nes stirnų dažnai matoma pievose, didelių miško masyvų viduryje ir net šalia pelkių. Stirnos kaip rūšis pasiskirstė po visą įmanomą šalies plotą. Nebėra skirtumo, ar nueini 5–10 kilometrų į mišką, ar stovi javų lauke – stirnų tankis maždaug vienodas. To priežastis – daugybė proskynų ir gamtovaizdžio mozaika.

Labai įmanoma, kad šaltomis žiemomis prieš 5–7 metus daugiau stirnų išgyveno būtent miško viduryje, nes ten laukiniai plėšrūnai joms kėlė mažiau grėsmės nei šunys pamiškėse. Tais metais atvirose vietose valkataujantys ir laisvi šunys labai dažnai sudraskydavo stirnų. Miške ir maisto daugiau, ir sniego mažiau, jo pluta trapesnė, tad stirnoms lengviau peržiemoti.

Stirnų populiacijos paplitimas yra šių laikų realija. Per pastaruosius porą dešimtmečių tam įtakos turėjo du veiksniai: pirma – daugiau žiemkenčių žemės ūkyje, antra – aktyvi medienos ruoša, miško proskynos ir atžalynai.

Medžiotojų nuomonės

Anonimas. Namuose buvome prisipratinę stirniną. Kaip avis po kiemą vaikščiodavo ir su šunimis nuo mažumės žaisdavo. Kai ūgtelėjo, pradėjo badytis – įsibėgėja ir duria kakta į pasturgalį. Galų gale kažkur dingo. Manome, kad kas nors nušovė, nors ir buvo ant kaklo uždėta juostelė. Turbūt buvo lengvai sumedžiojamas, nes žmonių visiškai nebijojo. Kažkam pasisekė.

Petras. Gyvūnai prisitaiko prie visko. Kur jie netrikdomi, ten išdrąsėja, pripranta prie triukšmo, automobilių, žmonių. Be to, kuo tankesnė populiacija, tuo daugiau reikia maisto. Gyvūnai darosi vis drąsesni ir begėdiškesni.

Edmundas. Aišku, kad žvėrys prie visko pripranta! Palyginkime porą situacijų. Pažiūrėkite, kaip stirnos elgiasi plotuose, kur medžiotojai per tingūs, kad prieitų ir patykotų, o šaudo tiesiog iš automobilio. Stirnos jau už 200 metrų lekia, vos pamačiusios automobilį. Kitur vaikšto keliais ir ganosi per 10 metrų nuo kelkraščio, stovi, ilgai žiūri į automobilį, nebijo. Viskas labai aišku.

Edvinas. Prie mano kaimo trobos auga labai skanios obelys. Stirnų apylinkės miškuose labai daug ir jos pas mane svečiuojasi. Dažnai per langą pavyksta nufotografuoti, kaip jos rudenį ir žiemą ėda nukritusius obuolius. Jeigu pastebi, kad užuolaidos juda, kad žiūriu, senesnės nubėga, bet stirniukai lieka ir stebisi. Vasarą jų pamatyti tenka rečiau, nes maisto visur labai daug.

Laura. Kartą, vaikščiodami su vaikais ir šunimis, sutikome jauną stirniną. Ėjome įprastoje pasivaikščiojimo vietoje mišku ir netikėtai ant kelio išbėgo stirniokas. Kadangi ėjome su šunimis, aišku, stengėmės juos sulaikyti, bet ne iš karto pavyko. Stirninas buvo labai drąsus – daužė šunims šonus, badėsi ir apskritai nebijojo. Pagaliau, kai šunis parsikvietėme, apsisukome ir ėjome atgal. Stirniokas mus dar kurį laiką sekė. Iš pažiūros dar visai jaunas.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Epilogas

Normalu ir netgi džiugu, kad mūsų gamta tokia gausi. Laukinės gyvūnijos ragas pilnas ir net per kraštus liejasi taip, kad įteka ir į žmonių gyvenvietes. Lapės ir kiaunės jau seniai nuolatinės miestų gyventojos. Plėšrūnai ne tik minta, bet ir dauginasi gyvenamosiose vietovėse. Stirnos, šernai, elniai ir net stumbrai lankosi soduose ir žemės ūkio laukuose. Briedžių dažnai pastebima miestuose, ypač pavasarį.

Susiję straipsniai

Aišku, žmogus gali ir moka prijaukinti gyvūnus, duoti nemokamo maisto, jo nuomone, vargšui miško gyvūnėliui, kuriam jo neva labai reikia. Vis dėlto tai balanso ir sveiko proto klausimas. Taip, turime mokėti sugyventi su gyvūnais ir gamta, tačiau neturime teisės jos perdaryti ir pritaikyti pagal savo pageidavimus. Kaip pavyzdį galima minėti tas pačias stirnas, kurios, praradusios žmonių ir automobilių baimę, dažniau žūva po ratais. Lapes, kurios nutaria gyventi mieste, misti lengvai gaunamu kačių maistu ir pačiomis katėmis.

Ruonius, kurių mažyliai šiemet sukėlė didžiulį ažiotažą asmenukių medžiotojams Ventspilyje. Fotografai, šunų šeimininkai ir mamytės su vaikais – tai sąmoninga žala, bet ruoniukams kenkė ir tie, kurie iš pažiūros elgėsi teisingai: gelbėtojai, policija. Teisingiausia būtų nesikišti, nesiartinti ir savęs neįsivaizduoti gelbėtoju ar ruonių gyvenime svarbiu asmeniu. Gamtą reikia gerbti, mylėti ir stebėti iš šalies, o kištis tik ten, kur tikrai būtina. Jaukinkime stirnas šaltomis žiemomis, dėkime druskos, bet nekvieskime į kiemus ir nepratinkime, nes žmogus turi savo vietą, o stirna ir kiekvienas miško žvėris – savo.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.