Patirtis

Stirniukas kone į glėbį0

Nuotrauka: iš archyvo

Pirmasis lapkričio rytas po lietingos nakties išaušo apipintas rūko ir nemielas. Brr… nesmagu, pagalvojau. Tačiau netrukus rūkas išsisklaidė ir tarp rudeninių debesų įspindo pirmas saulės spindulėlis.

Nors diena ir žadėjo būti vėjuota, kojos tarsi pačios nešė pirma į ginklų spintą, o paskui į automobilį. Po pusvalandžio buvau medžioklės plotuose. Patogiai įsitaisiau ant nedidelio suolelio tarp kiečių dviejų laukų krašte, vos pora metrų nuo melioracijos griovio miško pakraštyje.

Dešinėje – dar neužarti rugiai, kairėje – žieminiai rapsai, kuriuos pamėgo stirnų būrelis, o mano kišenėje – stirnos arba stirniuko dirželis. Aišku, buvo galima medžioti ir kitus kanopinius.

Įsiklausau į miško garsus, minutės lėtai bėga viena po kitos. Vėjas pamažu stiprėja ir į veidą tekštelėja vienas kitas lietaus lašas, kol galų gale visai įsilyja. Tačiau kaip greitai šuoras ateina, taip pat greitai ir praeina.
Pakeliu akis kiek aukščiau, ir žvilgsnis sustoja prie didoko juodulio priešingame lauko krašte maždaug už 400 metrų. Ten iš alksnių jaunuolyno išėjusi briedė su jaunikliu. Pastebėjus briedžiuką širdis pradeda mušti kaip patrakusi – geidžiamas ir ilgai lauktas laimikis. Tyliai tikiuosi, kad jauniklis įeis giliau į lauką ir priartės iki man patogaus šūvio atstumo. Taip briedžiukas, užkandžiaudamas rapsų lapais, pamažu eina vis arčiau ir arčiau. Ir briedė netoliese…

Vis dėlto briedžiukas, nusprendęs, kad pilvas pasotintas, atsigula pačiame lauko viduryje! Pro šalį važiuojantys automobiliai pristabdo. Ne kasdien pavyksta ką nors tokio pamatyti. Pagalvoju – mano pozicija gana gera ir laiko užtenka. Juk galiu palaukti, kol jauniklis atsikels ir ateis dar arčiau.

Kol filosofuoju apie galimą laimikį, per aštuonis metrus nuo manęs iš miško per griovį netikėtai iššoka stirniukas! Sustingstu ir stengiuosi net nesumirksėti. Mažylis tokio neįprasto „kelmo“ kiečiuose dar nematęs ir iš smalsumo eina vis arčiau, nepamiršdamas nuskinti po lapelį ir energingai sukramtyti. Mintyse meldžiu jį taip pat greitai sprukti atgal į mišką. Bet ne… Girdžiu, kad iš dešinės lauke išeina kita stirna.

Netrukus pirmajam stirniukui iš paskos išlenda dar viena suaugusi stirna, kuri tikrai žino mano kėslus. Tą akimirką net nustoju kvėpuoti! Bet kiek gali nekvėpuoti? Trisdešimt sekundžių? Tenka iškvėpti. Šaltas lietus gerokai atvėsinęs orą, tad iš manęs pakyla kone garų ratilas. Tikriausiai abi stirnos pagalvoja, kad esu koks baisus kiečių slibinas, ir garsiai lodamos abi įneria į mišką. Joms iš paskos ir trečioji stirna, kurios nė nepamatau.

Nuo stirnų lojimo atsistoja ir briedžiukas. Briedė atidžiai stebi kiečių eilę, taip ir nesuprasdama, ko išsigando stirnos.

Susiję straipsniai

Jauniklis žengia dar porą žingsnių manęs link, tačiau apsisuka ir nueina atgal į jaunuolyną kitoje lauko pusėje. Briedė neskubiai nuseka jam iš paskos. Palaukėje abu sustoja. Pirmiausia miškelyje dingsta briedžiukas, briedė dar bent dešimt minučių stebi. Tada neskubėdama palingavusi galvą miške dingsta ir ji.

Dar po dešimties minučių automobilyje gėriau karštą kmynų arbatą ir mane apėmė tikras džiaugsmas dėl netikėto susitikimo, dėl to, kad stirniukas pažiūrėjo man į akis, dėl briedžiuko, kuris suteikė tiek daug malonaus jaudulio akimirkų, galų gale dėl galimybės pabūti taip arti miško gyventojų ir dėl to, kad iš jaudulio nenuspaudžiau nuleistuko. Tai darai tik tada, kai esi šimtu procentų įsitikinęs rezultatu.
Šaukite pro šalį!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.