Šunys

Sidabrinė kulka. Veimaro paukštšuniai0

Nuotrauka: Irina Kryuchkova

Kone ideali kūno forma, elegantiški ir gracingi judesiai, tauriojo metalo spalva ir aukštas intelektas. Kas nors pasakys, kad medžioklėje išorė neturi prasmės, kad tai yra miške neturintys ką veikti parodų karaliai, tačiau veimaraneriai visuomet buvo ir bus universalūs medžioklės kompanionai. Aišku, jie nelenda į urvus, nes tiesiog ten netelpa. Vis dėlto tai yra patikimi, labai protingi, savarankiški, stiprūs, greiti ir drąsūs medžiokliniai šunys, apdovanoti puikia universalia uosle.

Istorija

Veimaro paukštiniai šunys buvo išvesti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, Veimaro Respublikoje, kuri buvo dabartinės Tiuringijos teritorijoje. Šiuolaikinių veimaranerių „kūrėjas“ buvo didysis kunigaikštis Karlas Augustas, aistringas medžiotojas. Manoma, kad šie sidabriniai šunys buvo išvesti ne tik medžioklei, bet ir dėl grožio. Ilgą laiką privilegiją laikyti veimaranerius turėjo tik kilmingi žmonės. Šunys būdavo dovanojami valdovams ir didikams arba suteikiami už nuopelnus. Žemesnės kilmės žmonės veimaranerius galėdavo apžiūrėti tik iš tolo, nes šie šunys buvo laikomi didele vertybe.

Patikimų žinių apie veislės šaknis faktiškai nėra, tėra kelios versijos. Žinoma, veislės neatsiranda šiaip sau, kam nors sugalvojus, kaip šuo turi atrodyti ir kam būtų skirtas. Manoma, kad veimaranerių gyslomis teka senųjų Europos skalikų kraujas. Pasak kitų šaltinių, dar ankstyvais viduramžiais iš Egipto buvo atvežta pilkų skalikų, kurių genai yra veimaranerių kilmės pagrindas.

XIII amžiuje Prancūzijos karaliaus Liudviko IX dvare buvo laikoma pilkų medžioklinių šunų

(pranc. chien gris). Anot kitos teorijos šalininkų, veimaraneriai kilo iš bladhaundų, kurie, sukryžminti su kita veisle, gali atsivesti pilkų palikuonių.

Į veimaranerius panašūs medžiokliniai šunys buvo vaizduojami Anthony van Dycko ir Jean-Baptiste’o Oudry paveiksluose. Šiaip ar taip aišku, kad vos atsiradus tiksliems dokumentams apie K. Augusto medžioklinius šunis, jokios kitos veislės veisiant Veimaro paukštšunius nebebuvo naudojamos ir įvairiuose šaltiniuose jie vadinami seniausia Vokietijos paukštšunių veisle.

Oficialiai veislė egzistuoja nuo 1890 metų, kai buvo pradėta vesti kilmės knyga. Ilgaplaukiai veimaraneriai atsirado XX amžiaus pradžioje ir yra laikomi atskira veisle.

Veimaro paukštiniai šunys

Ne tik veimaranerių kilmė, bet ir išorė kelia daug klausimų, į kuriuos atsakyti sunkoka, nes ankstyvuoju veislės gyvavimo metu niekas neskyrė laiko veislės darbui dokumentuoti. Kaip susiformavo veimaranerių išvaizda? Iš kur unikali sidabrinė kailio spalva ir akių atspalvis, galintis įvairuoti nuo gilios gintaro spalvos iki šviesiai melsvai pilkos? Galbūt veislės išorė yra nepilnos albinosinio geno išraiškos rezultatas. Vis dėlto kadangi jokios kitos veislės šunys ir jų mišrūnai neturi tokios spalvos kailio ir akių, tyrinėtojai mano, kad greičiausiai to priežastis buvo kokia nors mutacija, kuri vėliau veisiant įsitvirtino ir tapo veislės požymiu.
Dabar neįmanoma įrodyti, ar akių ir kailio spalva susiformavo dėl mutacijos, ar tai yra kokiu ankstyvu, nežinomu veislės laikotarpiu veisti panaudoto šuns palikimas. Su spalva susijęs dar vienas keistas niuansas – veimaranerių mišrūnai niekada neturi sidabrinės spalvos kailio ir geltonų akių. Šios savybės negrynakraujai veimaraneriai neperduoda.

Kaip minėjau, iš pradžių veimaraneriai priklausė tik Vokietijos didikams. Įsigyti tokį šunį be ryšių aukštojoje visuomenėje buvo neįmanoma net Vokietijos piliečiui. Vis dėlto XIX amžiaus pabaigoje veimaraneriai tapo populiarūs visoje Europoje. Jungtinių Amerikos Valstijų medžiotojai ir pasiturintys žmonės irgi norėjo šių šunų, bet iš pradžių jie buvo parduodami tik sterilizuoti ar kastruoti, kad būtų išsaugotas monopolis. Galbūt todėl XX amžiuje, kai amerikiečių kinologams jau buvo pavykę sukurti savo veimaranerių išvaizdos tipą, JAV augintojai atsisakė parduoti geriausių veislynų šunis į Europą.

Ilgaplaukiai veimaraneriai

Ilgaplaukių veimaranerių vilna minkšta, šilkinė, gana stora ir gerai apsaugo nuo šalčio ir drėgmės. Faktiškai ji nesugeria vandens. Be to, vilna nesivelia ir joje nesikaupia įvairių miško druzgų, sėklų ir sausų šakelių. Dėl to Skandinavijos šalyse ši veislė yra populiaresnė nei trumpaplaukiai veimaraneriai. Už tokį kailio tipą atsakingas recesinis genas, o tai reiškia, kad ilgaplaukiai šuniukai gims tik tada, kai šį geną turės abu tėvai. Ilgaplaukių veimaranerių ir jų veislynų nėra labai daug. Lietuvoje šios veislės šunis augina keletas medžiotojų.

Ilgaplaukių veimaranerių savininkė iš Suomijos Sini Vedenoja pasakoja, kad, palyginti su langharais (ilgą vilną turintys kurtsharai) ir seteriais, ilgaplaukiai veimaraneriai yra daug praktiškesni ir lengviau prižiūrimi. Jie greitai išdžiūva, jų nereikia daug šukuoti. Šie šunys yra atsparūs šalčiui, žiemą vilna sustorėja ir labiau šildo. Kalės meta vilną prieš rują, o patinai – kartą per metus. S. Vedenoja pabrėžia, kad ilgaplaukių veimaranerių negalima kirpti, jie turi atrodyti kuo natūralesni, todėl ir vilną tarp pirštų reikia palikti. Be to, žiemą kailis padeda šuniui neįsmukti į gilų sniegą. Ilgaplaukių veimaranerių jokiu būdu negalima dažnai maudyti, antraip vilna praras gebėjimą nesugerti vandens. Kiekvieno šuns, nepaisant lyties, kailio ilgis skiriasi ir priklauso nuo prigimties.

S. Vedenoja pasakoja, kad medžioklėje pūkuotieji veimaraneriai yra tokie pat puikūs kaip trumpaplaukiai – jie atiduos visas jėgas iki paskutinio lašo. Jų uoslė labai gera, o sugriebimas atsargus, stiprus paieškos ir tilkties instinktas. Ilgaplaukiai veimaraneriai labai gerai plaukia ir vėlų rudenį ančių medžioklėje yra ištvermingesni už trumpaplaukius.

Namuose ilgaplaukiai veimaraneriai būna ramūs ir paklusnūs. Sulaukęs svečių šuo skiria jam porą minučių, o paskui eina į savo vietą. Sutikęs nepažįstamus šunis ir svetimus žmonės, iš pradžių šuo būna atsargus, o paskui arba pradeda žaisti, arba prašalaitį ignoruoja. Be abejo, visuomet prisimintina, kad šunys vienas kitam gali nepatikti, ypač jeigu vienas elgiasi provokuojamai.

Išvaizda ir priežiūra

Veimaranerių kailis sidabrinis, akys geltonos, žalsvos arba melsvos, ausys nukarusios, kaklas elegantiškas, lieknas, kūnas raumeningas, labai atletiškas, krūtinės ląsta gili. Kailio atspalvis gali būti šviesiau ar tamsiau pilkas, iki plieno spalvos. Vadinamieji mėlynieji veimaraneriai, kurie gamtoje atrodo beveik juodi, nėra Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) pripažintas poveislis, nors Europoje yra pora jų veislynų ir šiuo metu šis tipas užkariauja Rusijos rinką, kur pirkėjams norisi visko, kas egzotiška. Veimaranerių ausys ir viršugalvis paprastai yra šviesesni nei visas kūnas. Pirmaisiais gyvenimo metais ar net ilgesnį laiką šuo ant nugaros gali turėti tamsesnę juostą. Kai šuo keičia vilną, gali susidaryti geltonų, rūdžių spalvos ar tamsių dėmių. To nereikia bijoti, nes pakeitus visą kailį spalva suvienodėja.

Patinų ūgis ties ketera 59–70 cm, normalus svoris yra maždaug 35–40 kg. Patelių ūgis 57–65 cm, svoris 25–35 kg.
Veimaranerių vilna labai prigludusi, be povilnės. Standartas povilnę leidžia, bet trumpaplaukiams veimaraneriams ji nėra būdinga. Jeigu veimaraneris turi povilnę, ilgesnį ar net banguotą kailį, tai reiškia, kad šis šuo turi ilgaplaukių geną. Mažytė balta dėmė ant krūtinės leidžiama, bet nepageidaujama. Veimaraneriai praktiškai neturi šunims būdingo kvapo, ypač vasarą, kai jie natūraliai nusiprausia lietuje ar plaukiodami.

Šunį galima prausti kartą per mėnesį ar net rečiau.

Be to, jiems, kaip medžiokliniams šunims, patinka vartytis tam tikrose „gėrybėse“.

Veimaraneriams reikia minimalios priežiūros. Pavasarį ir rudenį, kai šunys meta vilną, juos reikia porą kartų per savaitę, bet geriau kasdien iššukuoti gumine pirštine. Bet netgi jeigu to nedaroma, namuose vilnos praktiškai nematyti! Veimaranerių vilna nėra tokia kieta, kad durtų odą, bet ir ne tokia minkšta, kad prie jos priliptų. Taigi numestas šuns kailis kaupiasi ant grindų ir surinkti jį nėra jokių problemų. Nukarusias veimaranerio ausis reikia reguliariai valyti, antraip gali kilti infekcija, taip pat įsiveisti ausų erkė, su kuria sunku kovoti.

Medžiotojai turi atsižvelgti į ploną veimaranerių kailį. Kaip azartiškas medžioklinis šuo, jis šoks į šaltą vandenį paimti ančių ir žiemą dirbs skaliku, tačiau po medžioklės šunimi būtina pasirūpinti – nušluostyti, parūpinti šitą vietelę, kur jis galėtų atsipūsti. Labai geras ir visaip naudingas sprendimas yra neopreninė liemenė, apsauganti šunį nuo atvėsimo ir suteikianti papildomo plūdrumo. Su ja šuo sunaudoja mažiau jėgų ir gali ilgiau dirbti paukščių medžioklėje.

Veimaraneriai niekada nelaikomi voljere. Per visą savo veislės istoriją jie gyveno patalpose kartu su žmonėmis. Pirma, šunys fiziškai netinka gyventi lauke. Antra, jiems reikia glaudaus kontakto ir nuolatinio bendravimo su žmonėmis.

Auginimas ir charakteris

Ak, taip… Veimaranerių charakteris. Šis šuo tikrai nėra skirtas žmogui be ankstesnės patirties. Norintys šuns tik dėl kailio spalvos gali iš karto šią mintį atmesti. Veislei būdingas intelektas, energingumas ir savarankiškumas yra sprogstamasis mišinys! Jeigu šeimininkas nemoka ar negali prisiimti lyderio vaidmens, geriau veimaranerio nesirinkti. Aišku, patelių charakteris švelnus, bet jos vis tiek pasiekia savo, tik kitais būdais.

Veimaraneriai kartais būna nepakantūs kitiems savo lyties šunims. Jie yra aktyvūs medžiotojai, turintys sargo instinktą. Vengia svetimų žmonių, bet su jais nėra agresyvūs. Tiesa, veimaraneriai naudojami tarnybinėms reikmėms – žmonių ir įvairių medžiagų paieškai bei sargybai. Šiems šunims būtina plati socializacija.

Tinkamai auginami šunys tampa puikiausiais, supratingiausiais ir sumaniausiais kompanionais bei patikimais medžioklės partneriais.
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Jie išmoks gerbti vaikus ir kitus augintinius, elgtis visuomenėje, rodyti triukus, taip pat dirbti įvairių rūšių medžioklėje ir atlikti bet kokius darbus, kuriuos tik nurodys šeimininkas, aišku, atsižvelgdamas į šuns dydį ir gebėjimus.

Viena svarbiausių ramaus sugyvenimo ir sėkmingo bendravimo sąlygų yra pakankamas fizinis krūvis. Įkalinti namuose, nebendraujantys ir nesitreniruojantys, neinantys pasivaikščioti ir medžioti veimaraneriai virs naikintojais, gali tapti nevaldomi, agresyvūs, isteriški. Jeigu šeimininkas neturi laiko, ilgai dirba ar turi daug socialinių įsipareigojimų, jam visiškai nereikia veimaranerio. Be treniruočių veimaraneriams reikia ilgų pasivaikščiojimų be pavadžio – 5–15 kilometrų per dieną, žaidimų, plaukiojimo, naujų vietų ir situacijų, t. y. ne tik fizinių užsiėmimų, bet ir krūvio smegenims. Kai šuniui sukanka metai, galima užsiimti sportu: kartu su juo bėgioti, važinėti dviračiu, net rogėmis, slidinėti, žaisti lėkščiasvydį, treniruoti vikrumą (angl. agility). Visa tai, aišku, jeigu šuo neina medžioti. Na, o jeigu eina, tai darbinės treniruotės ir praktika suteikia kūnui ir protui didžiulį krūvį, o tai yra pagrindinė sąlyga ramiai sugyventi su šios veislės šunimi.

Veimaranerių mažylius reikia dresuoti nuo mažens

Pasak Lietuvos veislyno Rylio Weimaraners šeimininkės Jūratės Rančytės, svarbiausia būti tikram, kad veimaraneriai yra tau skirta veislė. Įsigijus šuniuką reikia suprasti, kad į namus ateis energingas, aktyvus, nepriklausomas šuo, kurio ryškūs medžioklės instinktai, ir artimiausius 10 suvirš metų šuns energija niekur nedings. Jeigu būsimas šeimininkas nori tik veimaranerio, jis pirmiausia turi nuspręsti, ką norės su šunimi daryti. Jeigu planuojama eiti į medžioklę, tai į kokią. Jeigu veimaranerį ketinama naudoti šernams ar kitiems gyvūnams varyti, tai augintojas turėtų rinktis stipriausią šunį. Jeigu šeimininkui mielesnė paukščių medžioklė, jis ieškos šuns, linkusio bendrauti su žmonėmis ir aportuoti daiktus.

Namų taisyklių ir paprasčiausių paklusnumo komandų reikia pradėti mokyti nuo pirmosios dienos. Negalima leisti krėsti šunybių ar iš pažiūros nekenksmingų dalykų, kuriuos paskui šeimininkas uždraus, kai šuo virs 30–40 kg svorio itin aktyviu paaugliu. Taisyklės turi būti nekintamos. Stabilumas leis šuniui jaustis patogiai ir užtikrintai. Keičiant pradžioje nustatytas taisykles, šuniukui kils stresas. Jeigu konkretaus šuns stiprus charakteris, kas šiai veislei anaiptol nėra retenybė, jis tiesiog toliau darys tai, ką įpratęs, ir stengsis sulaužyti naująją tvarką.

Išmokus paklusnumo pagrindų, reikia pereiti prie socializacijos.

Mažylis turi matyti ne tik namus ir mišką, bet kuo didesnę jį supančio pasaulio dalį: miestą su žmonėmis ir automobiliais, kitus šunis ir gyvūnus, įvairias situacijas ir aplinkybes. Mokyti paklusnumo grupėje reikia iškart po paskutinių mažylio skiepų, t. y. trijų mėnesių amžiaus. Kartu su paklusnumo treniruotėmis reikia pradėti pažintį su medžioklės pasauliu, bet tai turi vykti tik po to, kai šuniukas tinkamai išmoksta iš pažiūros paprastų, bet pačių svarbiausių komandų: „šalia“, „gult“ ir „sėst“. Medžioklėje net viena klaida – elnio vaikymasis ar paukščio užmušimas – gali reikšti, kad ateityje reikės didžiulio darbo, norint pakoreguoti netinkamą šuns elgesį. Paukštšunio dresūra yra labai įvairiapusiškas ir gana sudėtingas procesas, vertas atskiros knygos.

Mažylio dresūra

J. Rančytė pasakoja, kad savo veislyno šuniukus pradeda supažindinti su žvėries kvapu jau trijų savaičių amžiaus. Reikia paminėti, kad mažyliai visiškai atsimerkia 14 dieną. 21–22 dieną šuniukai yra dar tik ką išmokę pakelti savo didelius pilvus nuo žemės ir laikytis ant letenų, bet ir tokio kūdikių amžiaus galima pasakyti, koks darbas kuriam šuniui bus tinkamiausias. Augintoja deda į šuniukų voljerą fazanų sparnų, kiškio, šerno ar elnio kailio gabalėlių. Mažiesiems medžiotojams nuolat siūloma įvairių gyvūnų dalių, siekiant įvertinti reakciją, susidomėjimą ir elgesį. Nuo 6 savaičių amžiaus mažyliai išbandomi su paukščio sparnu ant žvejybinio valo. Imituojant paukščio judėjimą žeme ir pakilimą sparnais, tikrinama mažųjų paukštšunių tilktis ir noras vytis. 8–9 savaičių amžiaus, prieš atiduodant mažylius į naujus namus, jiems surengiamas bandymas su gyva putpele. Taip naujiesiems šeimininkams galima gana aiškiai parodyti vieno ar kito mažylio stipriąsias puses ir instinktų pakraipą. J. Rančytė visuomet duoda daug patarimų apie šuns priežiūrą, sveikatą ir auginimą, o patyrusios augintojos žinios ir pagalba dirbant su veimaraneriu tikrai ne pro šalį.

Medžioklė

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Istoriškai šie šunys sukurti stambiems ir smulkiems gyvūnams bei įvairių rūšių paukščiams medžioti. Veimaraneriai puikiai plaukia, yra stiprūs ir be sunkumų pereina per nendres ir krūmus, medžioja kalvotose vietose, miške. Dėl puikios uoslės jie iš toli gali nustatyti, ar ežere ir lauke yra paukščių, taip pat surasti sumedžiotus gana dideliu atstumu nuo kranto. Lauke paieškos atstumas beribis: jeigu laimikis tik sužeistas ir sprunka, nesvarbu, ar tai lapė, ar antis, veimaraneris atseks jo pėdsakus. Veimaranerių viršutinė ir apatinė uoslė išvystyta vienodai gerai.

Medžioklėje jie naudoja vieną ar kitą paieškos būdą pagal poreikį ir sąlygas. Tai reiškia, kad šios veislės šunys puikiai tinka ir darbui su kraujo pėdsakais, aišku, atitinkamai pasiruošus. Veimaraneriams būdingas azartas ir didelis pyktis ant žvėries. Šunys puikiai gena kanopinius. Dėl šuns dydžio ir jėgos jau nuo mažumės mokoma, kad stirnos yra tik pėdsakų sekimo objektas, jų varyti negalima. Jeigu šuo miške iškelia stirną, jis turi mokėti greitai sustoti ir grįžti ieškoti kito laimikio arba pas šeimininką.

J. Rančytė pabrėžia, kad mokyti paklusnumo yra gyvybiškai svarbu. Paprasčiausios komandos „gult“ ir „šalia“ gali išgelbėti šuns gyvybę ne tik medžioklėje, bet ir gatvėje. Norint gyventi ir medžioti su veimaraneriu, automatiško paklusnumo nepakaks. Šuo ir šeimininkas turi būti kaip viena visuma. Tarpusavio pasitikėjimas, glaudus kontaktas ir supratimas be žodžių nėra vienos dienos klausimas, užtat jeigu viskas pavyksta, greitai tampa aišku, kad geresnio kompaniono ir būti negali.

Mūsų laikais veislė skirstoma ne tik pagal išvaizdos tipą ir darbo paskirtį, bet ir pagal charakterį. Tai, koks bus tavo šuo, labai priklauso nuo veislyno ir veislės linijų, sutekančių į konkrečios vados genus. Vokietijos veimaranerių charakteriai geležiniai, nes ten šie šunys vis dar naudojami istoriškai įprastu būdu – varant šernus. Amerikiečių veimaraneriai daug lengvabūdiškesni, nes jie treniruojami lauko paukščių medžioklei ir darbo bandymams ar varžyboms. Užtat Amerikos šunys daug labiau linkę užmegzti tokį glaudų kontaktą su šeimininku, kad jį net galima vadinti simbioze.

Lietuvoje

Mūsų šalyje veimaraneriai nėra labai paplitę, bet vis tiek yra pora dešimčių ilgaplaukių ir trumpaplaukių atstovų, patekusių į medžiotojų šeimas. Vis dėlto ši veislė tikrai turi šviesią ateitį Lietuvoje, nes dėl afrikinio kiaulių maro galima tikėtis paukščių medžioklės atgimimo. Pavyzdžiui, galima paminėti Europoje tradicinę, bet Lietuvoje mažai žinomą slankų medžioklę rudenį.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Vis dėlto yra vienas niuansas. Anot J. Rančytės, senoji medžiotojų karta mano, kad medžioklinis šuo negali gyventi namuose, ir tokį požiūrį reikėtų keisti. Šiuo metu daugelis jaunosios kartos medžiotojų pradeda suprasti medžioklinį šunį ne kaip tarną, o kaip šeimos narį. Reikia pabrėžti, kad veimaranerio tikrai negalima laikyti lauko voljere ne tik dėl trumpo kailio, bet ir todėl, kad atskirtis nuo šeimininko ir jo šeimos gali šunį išvesti iš proto ir padaryti nekontroliuojamą. Tai nėra paprastas, kiekvienam skirtas šuo, bet tinkamas žmogus visuomet ras būtent sau skirtą veimaranerį.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.