Per medžioklę su varovais šunys naudojami šviežiems gyvūno pėdsakams aptikti ir laimikiui išvaryti. Šunys eina kartu su varovais, kurie patys save neretai vadina šunimis. Taip ir sako: „Mums, šunims, dabar reikia pailsėti, atsigerti arbatos ir galėsime varyti toliau!“
Per medžioklę su varovais tradiciškai naudojamos laikos, įvairių veislių skalikai ir terjerai. Kiekviena veislė turi savo specifiką, o kiekvienas šuo – savo balso tembrą ir darbo stilių. Laikos eina paskui šviežią gyvūno pėdsaką tylėdamos. Jeigu laika loja, vadinasi, ji gyvūną arba mato ir eina iš paskos, arba jau sulaikė. Tai reikia turėti omenyje, kalbant apie individualią medžioklę.
Skalikai loja ir varydami, ir sutikę žvėrį, terjerai taip pat. Pagal laimikio tipą ir situaciją, keičiasi ir šuns balsas. Ant šernų dauguma šunų loja labai piktai ir dusliai, stengdamiesi jį išgąsdinti. Naudojantis šuns balsu kaip orientyru ir leidus medžioklės vadovui, per medžioklę su varovais galima prieiti prie vietos, kur šernai sulaikomi, kad būtų sumedžioti.
Lietuvoje šernų medžioklė su varovais leidžiama nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d. Šiuo laikotarpiu šernus galima medžioti ir individualiai, naudojant medžioklinį šunį. Geriausiai tam tinka laikos ir skalikai. Pietų Amerikoje ir keliose Europos šalyse labai populiarios įvairios kovinės šunų veislės, pavyzdžiui, Argentinos dogai ar pitbulterjerai, kurie radę šerną labai agresyviai sulaiko gyvūną vietoje.
Šių veislių šunys labai atkaklūs ir drąsūs, jie kanda gyvūnui ir stengiasi jį fiziškai išlaikyti, įsikabindami į odą, ausis ir perkąsdami gyslas. Toks medžioklės būdas nėra saugus šuniui. Be to, labai sunku iššauti net iš arti, jeigu šuo yra šalia šerno. Laikos šia prasme tinka daug geriau, nes šerną sulaiko aplodamos ir šokinėdamos aplink jį, kol medžiotojas ateina ir paleidžia lemtingą šūvį.
IMG_4637 Mokant jauną šunį ieškoti šerno pagal kraujo pėdsakus, jis supažindinamas su šio gyvūno kvapu ir žino, kad tai yra pageidaujamas laimikis
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
