Pirmadienį, gruodžio 15 d., įsigalios vėgėlių (Lota lota) žvejybos draudimas, kuris tęsis iki 2026 m. sausio 31 d.
Siekiant užtikrinti neršiančių vėgėlių apsaugą, nuo 2025 m. gruodžio 15 d. taip pat įsigalioja draudimas žvejoti visas žuvis Nemuno upėje nuo Gėgės upės žiočių iki Jurbarko tilto ir Nevėžio upėje nuo žiočių iki Babtų tilto tamsiuoju paros metu nuo saulės laidos iki patekėjimo. Šis draudimas taip pat galios iki 2026 m. sausio 31 d. Šaltinis šia
Draudimai žvejoti galios ir kai kurioms kitoms žuvims. Iki 2026 m. balandžio 1 d. draudžiama gaudyti šamus, iki 2025 m. gruodžio 31 d. – marguosius upėtakius ir sykus. Taip pat galioja lašišinių žuvų apsaugai skirti draudimai iki 2025 m. gruodžio 31 d. žvejoti Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 2 ir 4 prieduose nurodytose upėse ar jų ruožuose.
Kas yra vėgėlė?
Vėgėlė yra viena įdomiausių ir savičiausių Lietuvos gėlavandenių žuvų. Ji išsiskiria ne tik savo išvaizda, bet ir gyvenimo būdu, kuris daugeliu atžvilgių prieštarauja įprastiems žuvų elgsenos dėsniams. Tai vienintelė menkinių šeimos atstovė, visą gyvenimą praleidžianti gėlame vandenyje, ir tikras šaltų vandenų simbolis.
Iš pirmo žvilgsnio vėgėlė gali pasirodyti neįprasta. Pailgas, beveik unguriškas kūnas, gleivėta oda, marmurinis rusvai žalsvas raštas ir viena ilga ūselio formos ataugėlė po smakru suteikia jai kiek paslaptingą, net šiek tiek priešistorinę išvaizdą. Tačiau būtent ši išvaizda puikiai pritaikyta gyvenimui tamsiame, vėsiame upių ir ežerų dugne.
Vėgėlė yra naktinė žuvis. Dieną ji slepiasi po akmenimis, šaknimis ar gilesnėse duobėse, o sutemus išplaukia maitintis. Jos mitybos racioną sudaro dugniniai bestuburiai, vabzdžių lervos, moliuskai, taip pat smulkesnės žuvys. Tai kantri, tyliai medžiojanti plėšrūnė, kuri pasikliauja ne greičiu, o jautria uosle ir puikia orientacija tamsoje.
Vienas iš labiausiai stebinančių vėgėlės bruožų yra jos požiūris į metų laikus. Kol dauguma žuvų žiemą tampa pasyvios, vėgėlė kaip tik tada suaktyvėja. Ji neršia žiemos viduryje, dažniausiai sausio ar vasario mėnesiais, po ledu, kai vandens temperatūra siekia vos kelis laipsnius virš nulio. Šaltis vėgėlei nėra kliūtis, greičiau atvirkščiai – tai jos metas.
Lietuvoje vėgėlės aptinkamos švariuose, vėsiuose upių ruožuose, taip pat kai kuriuose ežeruose, kuriuose pakanka deguonies ir yra tinkamas dugnas. Ji jautri vandens kokybei, todėl laikoma savotišku švaraus vandens indikatoriumi. Ten, kur išlieka vėgėlė, dažniausiai dar galima kalbėti apie palyginti gerą ekosistemos būklę.
Nors vėgėlė nėra pati dažniausia laimikio žuvis, tarp žvejų ji turi savotišką legendos statusą. Žieminė vėgėlių žvejyba naktį, šaltyje, prie eketės ar upės pakrantėje, daugeliui yra ne tik žvejybos būdas, bet ir ritualas. O jos mėsa laikoma viena skaniausių gėlavandenių žuvų, ypač vertinamos kepenys, kurios kai kuriose šalyse laikomos delikatesu.
Rami, paslaptinga ir ištikima šalčiui, vėgėlė yra tikras Lietuvos vandenų naktinis gyventojas. Ji primena, kad gamtoje egzistuoja ne tik ryškūs ir triukšmingi veikėjai, bet ir tylūs, šešėliuose gyvenantys meistrai, kurių gyvenimo ritmas visiškai savitas.
Šie klubai daro didelę klaidą! Kaip teisingai įrašyti užsienio medžiotoją į medžioklės lapą?
Prenumeruokite čia!
