Uncategorized

Šaulys ir ūkininkas Arvydas Čereška0


Medžioklė su vaikais prieš 30 metų
Medžioklė su vaikais prieš 30 metų
Nuotrauka: iš archyvo

Arvydas Čereška yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Molėtų skyriaus valdybos narys, ūkininkas su stažu, šaudyklos savininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys ir, žinoma, medžiotojas.

Papasakokite, iš kur esate kilęs?

Gimiau 1956 metais netoli vietos, kur dabar gyvenu, – savo tėvų namuose Ukmergės rajone, Butkūnėlių kaime. Mano tėvai ir dabar gyvena ten pat. Kol kas dar neužlipau ant paskutinio laiptelio – nesu seniausios kartos žmogus šeimoje.

Turiu žmoną Nijolę ir du sūnus – Marių ir Dainių. 9-ajame dešimtmetyje šie vardai buvo labai populiarūs. Turiu ir keturis anūkus – berniuką ir tris mergaites. Su anūke Reda užsiimame šaudymo sportu. Aš pradėjau prieš dešimt metų, o jai tada buvo šešeri. Kai pirmą kartą pasiėmiau ją į šaudyklą, jai labai patiko. Kolegos juokiasi, kad tada ji man prie rankos tipeno, o dabar ją šaudykloje su šautuvu mato. Jai labai patinka šaudymo sportas. Dabar Redai šešiolika.

Asmenybė Arvydas Čereška

Visi šaudome, net mano žmona kartais išeina ant ugnies linijos. Abu sūnūs šaudo, o dabar ir Reda.

Kodėl pradėjote užsiimti šaudymo sportu?

Kodėl? Nes kiekvienas medžiotojas turi mokėti gerai šaudyti bet kokiomis sąlygomis. Iš pradžių užsiėmiau kulkiniu šaudymu, nes pats esu medžiotojas ir medžiotojų klubo prezidentas – reikia rodyti pavyzdį. Paskui perėjome prie kombinuotojo medžioklinio šaudymo. To paties mokau ir Redą. Aišku, šaudome ir lėkšteles, bet tai labiau azartas, pomėgis. Kombinuotasis medžioklinis šaudymas nėra lengva sporto rūšis. Man pačiam buvo labai sunku pereiti nuo kulkinio šaudymo prie lėkštelių. Tas persijungimas nuo vieno šaudymo būdo prie kito man vis dar nėra toks sklandus – norisi tiksliai nusitaikyti į lėkštelę.

Turime labai stiprią medžiotojų klubo šaudymo sporto komandą. Klubas vadinasi Šaulys, ir komandai davėme tokį patį pavadinimą. Ne kartą esame buvę ant garbės pjedestalo įvairaus rango varžybose: šaudymas lygiavamzdžiu į bėgantį šerną iš 35 metrų (SK 35), iš 35 ir 50 metrų į nejudantį taikinį.

Anksčiau su sūnumis dažnai dalyvaudavome MMD taurės varžybose Latvijoje. Marius vienais metais net iškovojo Latvijos čempiono titulą. Labai gaila, kad šios varžybos sunyko, visada jose dalyvaudavome. Marius vis dar užsiima kulkiniu šaudymu lygiavamzdžiu, susidomėjo tolimuoju šaudymu, o Dainius labiau į lėkšteles.

Šaulio komanda
Nuotrauka: iš archyvo

Kaip tapote medžiotoju ir klubo vadovu?

Mano seneliai nemedžiojo. Net nežinau, iš kur manyje tas polinkis. Vaikystėje gyvenau kaime, paskui mieste, o atgal į gamtą atsikraustėme 1989 metais, kai nusprendžiau tapti ūkininku. Sūnūs buvo trečioje, ketvirtoje klasėje. Kaime aplink mus visur buvo medžiotojų. Medžioti buvo labai populiaru, visi medžiojo ir medžiotojas buvo gerbiamas žmogus. Porą kartų nuėjau į medžioklę su varovais, man patiko ir nusprendžiau pabandyti.

Mokytis ir tapti medžiotoju tais laikais nebuvo sunku – nebuvo šaudymo patikros. Viską apie medžioklę išmokdavai pats, nes kursų niekas nerengdavo. Egzamine žodžiu pasikalbėdavai su vienu ar dviem komisijos nariais, ir viskas. Prieš trisdešimt metų pagrindinė problema buvo rasti medžiotojų būrelį, kuris tave priimtų. Niekas nenorėjo priimti į savo klubą svetimų. Bet man pasisekė – patekau į klubą per pažįstamus.

Kai įvyko medžiotojų būrelių reorganizacija, visi turėjo keisti valdymo sistemą, sukurti valdybą, nes medžiotojų klubai tapo viešosiomis įstaigomis. Būrelių teritorijos irgi pasikeitė ir iš savo pradinio medžiotojų būrelio patekau į dabartinį – Šaulio klubą. Nuo tų laikų klubo nekeičiau ir jau 20 metų esu Šaulio vadovas.

Tuo metu Lietuvoje buvo pašalinti ankstesni medžiotojų būrelių plotai ir nustatyta nauja sistema – sutartys su žemės ir miško savininkais. Puolėme sudarinėti sutartis ir formuoti savo klubo plotus. Surinkome apie pusę ankstesnių teritorijų ir tada išėjo Medžioklės įstatymas, kuris atšaukė būtinybę sudaryti sutartį su žemės savininkais. Mano idėja buvo padaryti tai kuo greičiau, pats aktyviai veikiau ir todėl buvau išrinktas klubo vadovu. Nuo to laiko kas trejus metus mane išrenka iš naujo, bet manau, kad reikia baigti ir duoti progą jaunimui.
Mūsų kolektyvas labai geras – kompaktiškas, visi vienas kitą pažįsta ir moka dirbti kartu.

Respublikinė trofėjų paroda Alantoje
Nuotrauka: iš archyvo

Svetimų žmonių neturime. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, įvyksta visko, bet niekada nebuvo kalbos apie klubo padalijimą ar rimtas sankcijas kokiam nors nariui. Turime bendrus interesus, bendrą nuomonę, darbą, kurį darome visi kartu. Ką mums dalytis? Vienintelis tikslas – mėgautis laisvalaikiu. Nepraktikuojame pramoninės medžioklės. Tai yra hobis, kuris turi teikti džiaugsmą. Dėl to visi ir dirbame.

Kaip jums pavyksta išspręsti nesutarimus?

Gana dažnai lankausi kituose medžiotojų būreliuose ir matau, kad daugelis turi savo frakcijas, interesų ir paramos grupes, kurių skirtingos nuomonės ir požiūris į būrelio reikalus. Žmonės susirenka, ginčijasi su vadovu ir vieni su kitais. Vienas, du, trys žmonės prieštarauja, atmeta vadovybės sumanymus. Pas mus taip nėra. Aišku, susirenkame, aptariame, bet tokio skaldymosi Šaulyje nebūna – mokame bendradarbiauti.

Pavyzdžiui, rugsėjį kartu su kitais rajono medžiotojų būreliais rengėme didelę šventę vietos gyventojams. Kiekvienas būrelis turėjo savo palapinę, kiekvienas gamino kokį nors medžioklinį patiekalą ir vaišino svečius. Buvo medžioklinės muzikos koncertas, trofėjų parodos ir pamokos vaikams bei suaugusiesiems. Buvo ir žvejų pasirodymų bei stendų. Mokėme, pasakojome apie gamtą, apie medžioklę, apie tai, kaip ir kodėl reikia reguliuoti gyvūnų populiacijas. Šventę organizavo LMŽD Molėtų skyrius. Mūsų idėja – supažindinti vietos gyventojus su mūsų darbu. Visi žino, kaip dabar žiūrima į medžiotoją, koks visuomenės požiūris. Tiek daug jaunimo prieš medžioklę! Vadina medžiotojus žudikais, nors patys nieko nesupranta apie medžioklės ūkį. Tokiomis šventėmis norime bent kiek pakeisti situaciją.

Ką dar būtų galima daryti, kad žmonių požiūris į medžiotojus nebūtų toks neigiamas?

Daugeliui patinka fotografuotis su savo laimikiais. Padeda gyvūną kaip pasitaiko, visur kraujas, netvarka. Ir tokias nuotraukas skelbia internete, kur jas gali pamatyti bet kas. Manau, to nereikėtų daryti, ir pats niekada neviešinu sumedžioto gyvūno nuotraukų socialiniuose tinkluose. Juk yra atskiros uždaros grupės, kur registruojasi tik medžiotojai. Štai ten gali skelbti, bet ir tokiu atveju turi pagalvoti apie pateikimą. Po kiekvienos kolektyvinės medžioklės padarome eglišakių kilimą, uždegame ugnį, kad padėkotume gamtai už laimikį ir pagerbtume sumedžiotus gyvūnus. Ir individualius portretus darome. Medžiotojų namelyje ant sienos yra tokių nuotraukų, o plačiajai visuomenei nereikia rodyti, kiek ir kaip sumedžiota. Patys žinote – medžioklėje būna visaip.

Esate įsitraukę į LMŽD darbą?

Esu LMŽD Molėtų skyriaus valdybos narys. Mūsų organizacijoje, išrinkus naująjį vadovą Joną Talmantą, irgi buvo reorganizuota valdymo sistema, o mane išrinko į rajono skyriaus valdybą.

Padalyti šią didelę organizaciją į daugybę mažų nėra protinga. Mums svarbu priklausyti kokiai nors didelei organizacijai, nes kas nors juk turi kovoti už mūsų visų teises. Be to, mažos draugijos negali atstovauti Lietuvos medžiotojų nuomonei, įsitraukti į tarptautinę organizaciją, pavyzdžiui, Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federaciją (FACE). Organizacijai, turinčiai nedaug narių, yra sunkiau, o gal net neįmanoma kovoti už mūsų interesus nacionaliniu lygiu – įstatymų leidybos ir viešosios nuomonės srityje.

Naujoji LMŽD valdymo sistema veikia vertikaliai. Visi sprendimai ir siūlymai aptariami ir priimami rajono skyriuose. Paskui skyriaus vadovas pristato juos centriniame biure, kur priimamas galutinis sprendimas. Regis, tokia darbo sistema bus daug efektyvesnė nei anksčiau, bet laikas parodys, ar aš teisus.

Kokias dabartines problemas galėtų išspręsti LMŽD?

Lyg ir būtų galima skųstis padidėjusiu mokesčiu už medžioklės išteklius. Nuo kitų metų mokėsime dukart daugiau, bet, sąžiningai įvertinus, anksčiau mokėdavome labai mažai. Aišku, kaimo medžiotojams tai gali sukelti sunkumų: algos nedidelės ir dar reikia taupyti, kad būrelis galėtų sumokėti medžioklės išteklių mokestį. Nelengva. Vis dėlto manau, kad šis mokestis atitinka dabartinę ekonominę situaciją.

Pinigų trūkumu visada teisintasi – medžiotojai vaikščiodavo su senomis kamufliažinėmis uniformomis, vatinėmis striukėmis ir guminiais batais. Dabar tokių individų daug rečiau pastebėsi. Kiekvienas stengiasi įsigyti padorius ir gražius medžioklinius drabužius. Ne visiems išeina nusipirkti geriausių prekės ženklų produktų, bet kultūros lygis paaugo tiek, kad beveik visi suvokia būtinybę ir gali rasti lėšų gražiai šiuolaikinei aprangai.

Kur mokėtės ir dirbote?

Hm… Jau iš tiesų ir nebeatsimenu. Mokiausi. Po mokyklos tapau žemės ūkio technikos mechaniku. Kartu su žmona ir sūnumis gyvenome Jonavoje, turėjome butą. Prasidėjus pertvarkai, palikome darbą mieste ir persikėlėme į kaimą, į senelių namus. Visada mėgome kaimą ir daug laiko praleidau senelių namuose. Tada prasidėjo privatizacija ir buvo galima atgauti žemę.

Ir kaip prasidėjo jūsų, kaip ūkininko, gyvenimas?

Mūsų žemėje iš pradžių nieko nebuvo. Kaime, kur gyveno mano senelis, buvo dvylika namų. Daugelis išsikėlė į miestus, o mano senelis liko ir išsaugojo namą, ir esu jam už tai labai dėkingas. Pamažu įsikūrėme. Galvojome, ką daryti, ir nutarėme imtis žemės ūkio. Kaip visi ūkininkai sėjome, pjovėme, kūlėme, bet mūsų pagrindinis užsiėmimas buvo gyvulininkystė – visada turėjome apie šimtą karvių. Nepasiėmiau kokios nors senos fermos – pastačiau viską pats. Ketverius metus, nuo 2002 iki 2006 metų, mano ūkis buvo geriausias rajone. Tada buvo komisija, atvažiuodavo vertinti. Už pirmą vietą skirdavo kelionę į kokią Europos šalį. Viskas buvo labai įdomu. Gana daug iš viso to perėmėme ir panaudojome savo ūkyje.

Dabar pieninių karvių nebeturime. Darbininkų rasti sunku, pačiam jau tuoj pensija. Turime apie 200 hektarų laisvos žemės ir ten ganosi mėsiniai galvijai. Juos daug lengviau auginti, be to, ir žemę reikia naudoti. Europos Sąjunga moka subsidijas, jeigu žemėje yra galvijų.
Taip pamažu ir gyvename.

Esate buvęs armijoje?

Taip, kadaise. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, 1991 metais su visa šeima užsiregistravome į Lietuvos šaulių organizaciją. Tada niekas nebuvo tikras, kas vyks toliau, ir visi registruodavosi savanoriais, kad prireikus gintų šalį. Sunku buvo spręsti, kaip viskas baigsis – situacija galėjo pasisukti ir į vieną, ir į kitą pusę. Visus šiuos metus ir esame šauliai. Paskui savo miestelyje buvau šaulių kuopos vadas. Dabar šias pareigas perėmė sūnus Marius.
Pastaraisiais metais gana dažnai kalbama apie medžiotojų įtraukimą į karines operacijas galimo užpuolimo atveju. Ką manote šiuo klausimu?

Taip, apie tai kalbama, net labai rimtai, bet kas iš tiesų bus, jeigu bus… Kas čia žino. Manau, teisinga apgalvoti sistemą jau dabar, nes ginkluotus žmones reikia organizuoti ir kontroliuoti.

Kaip vertinate jaunimo lavinimo metodus? Jie kelia patriotinius jausmus?

Galbūt prieš kelerius metus buvo periodas, kai tam nebuvo skirta pakankamai dėmesio, bet dabar mokyklose jau vėl ima kalbėti apie patriotizmą, moko teisingos istorijos. Jaunimas ir vaikai labai myli savo žemę. Šaunuoliai! Jie turi eiti pirmyn, kurti ateitį.

Sausio 13-osios minėjimas. Su šauliais
Nuotrauka: iš archyvo

Mano anūkai šiuo metu mokosi mokykloje. Kokios jų programos! Kokie moksliniai projektai! Kokios šventės! Kartais irgi nueinu į mokyklą ir džiaugiuosi.

Kaip jūsų sūnus, šaulių kuopos vadas, žiūri į tai?

Jis pasakoja, kad į organizaciją stoja labai daug paauglių ir jaunimo. Šiuo metu Lietuvoje daugiau kaip 10 tūkst. šaulių ir dauguma jų jaunimas. Jiems labai patinka visi užsiėmimai: žygiai, išgyvenimo stovyklos, šaudymo treniruotės. Nors visiems jaunuoliams šiais laikais patinka pasėdėti prie kompiuterio, skirti laiko socialinėms medijoms, matau, kad jie visi patriotai. Dėl jaunimo nereikia jaudintis!

Kokia jūsų mėgstamiausia medžioklės rūšis?

Žinokite, mano požiūris dabar pasikeitė. Tas didelis medžioklės azartas jau perdegęs, dabar labiau džiaugiuosi stebėdamas gamtą. Aišku, ir į medžioklę einu, ir sumedžioju, bet labai dažnai iš pradžių tinkamai pagalvoju, ar atimti tą gyvybę.

Mane labiau džiugina susitikimas su pažįstamais ir draugais, tos kolektyvinės linksmybės medžioklėje, proga pasišnekučiuoti, pabūti tarp savų, savo klube, kur gali kalbėti atvirai arba visai nekalbėti. Rudeninė kolektyvinė medžioklė yra pati geriausia!

O ar turite daug trofėjų?

Niekada nekaupiau trofėjų. Aišku, turiu kelis, kurie parodose laimėjo medalius, bet paprastai medžiodamas nesiekiu gauti didelių ragų.

Mano sūnus turi auksines šerno iltis, kurios šiuo metu yra ketvirtojoje vietoje Lietuvoje. Mūsų vertinimu, tam šernui buvo šešeri metai. Iltys ilgos, storos, niekas nenulūžę, forma graži. Iš kur jis pas mus toks užklydo? Tokį didelį kuilį rasti sunku. Jie tiesiog neišgyvena taip ilgai, kad užsiaugintų tokį trofėjų.

Ar buvo noras vykti kur nors į užsienį ir sumedžioti kokį egzotišką gyvūną?

Ne, niekada. Kam važiuoti taip toli ir medžioti didžiuosius gyvūnus? Tik dėl ambicijų? Kad parodytum draugams ar kam nors kitam? Įrodytum, kad esi pats geriausias? Nesuprantu, kodėl žmonės tai daro.

Suprantu, kad trofėjų medžioklė leidžia uždirbti. Lėšos iš šio verslo atitenka trečiojo pasaulio valstybėms ir tai labai gerai, kartu kontroliuojama gyvūnų populiacija ir brakonierystė. Visa tai suprantu, bet manęs egzotiškų trofėjų medžioklė nedomina.

Papasakokite apie savo anūkę Redą. Kaip ji pradėjo užsiimti šaudymo sportu?

Atėjo su manimi į šaudyklą, žiūrėjo. Tada pabandė vieną, antrą kartą. Paskui ėmė šaudyti savarankiškai. Ji pradėjo būdama aštuonerių ar devynerių metų. Dabar tai apskritai nebe problema. Prieš dvejus metus įkūriau šaudyklą Kiškio guolis, nors visur ji vadinama Arvydo Čereškos šaudykla.

Reda pradėjo užsiimti kombinuotuoju medžiokliniu šaudymu, bet prieš porą metų, kai įrengėme savo šaudyklą, pradėjo šaudyti ir lėkšteles.

Visi tie jaunimo šaudymo reikalai nėra labai patogūs, nes ji negali turėti ginklo. Įsigijau jį savo vardu ir važinėju su Reda į treniruotes bei varžybas. Dabar manau, kad gal verta pakovoti dėl to, kad būtų leista jos vardu registruoti sportinį ginklą.

Apie ginklą ilgai mąsčiau. Pagrindinė sąlyga – jis turi būti su kompensatoriumi. Nupirkau gana paprastą lygiavamzdį, kad pažiūrėčiau, kas apskritai bus, bet ji šaudo ir dabar net keisti nenori, nors pasiūliau įsigyti rimtesnį sportinį ginklą. Jos lygiavamzdis su kompensatoriumi, sutrumpinta buožė ir vienas nuleistukas – tai buvo pagrindinės Redos sąlygos.

Anūkė dažnai dalyvauja varžybose ir rodo gerus rezultatus. Pernai varžybose dėl Lietuvos Compak sportingo didžiojo prizo moterų konkurencijoje ji užėmė antrą vietą su 126 lėkštelėmis iš 200. Pirmoji buvo latvė Maira Spirkulė, o bronzos medalį iškovojo Lietuvos moterų medžiotojų klubo prezidentė Ramutė Juknytė.

Anūkė Reda
Nuotrauka: iš archyvo

Pavasarį Zala Arms šaudykloje kulkinio šaudymo varžybose Reda iškovojo pirmąją vietą, aplenkdama kitas sportininkes. Šiemet Lietuvos taurės II etape Reda irgi užėmė antrą vietą, sušaudydama 127 taikinius iš 200.
Kaip seksis toliau, nežinau. Jaunimas lieka jaunimu. Dar reikia mokyklą pabaigti ir ką nors studijuoti.

Kaip jūs statėte šaudyklą?

Kai gimė ši idėja, pradėjau skaityti įstatymus ir reikalavimus. Pradėjau darbuotis. Žemės turime, vieta tinkama. Parašėme europinį projektą ir gavome pinigų. Visą įrangą įsigijome iš Laporte. Iš pradžių neišėjo įvykdyti visų reikalavimų – atvažiavo komisija ir šaudyklą išpeikė. Galiausiai viską sutvarkėme ir gavome licenciją.

Pas mus įmanoma viskas: europinių gyvūnų siluetų šaudymas, bėgantis šernas, skriejantys taikiniai. Mūsų šaudykloje vyksta rajono medžiotojų būrelių šaudymo varžybos, patys renkamės, lankosi kiti medžiotojai ir sportininkai. Štai Medžiotojų lygos etapai ir kitos varžybos irgi vyko pas mus. Bendradarbiaujame su parduotuvės Medžioklis savininke Lina Bauže, kuri dalyvauja organizuojant Medžiotojų lygos varžybas.

Abu su Reda kaip privatūs asmenys jau įstojome į Lietuvos medžioklinio šaudymo federaciją, o kitais metais stosiu kaip įmonė su savo šaudykla.

Visus dokumentus paruošėme palyginti lėtai ir tuo metu dar nebuvo daug šaudyklų. Dabar situacija kardinaliai pasikeitusi – kone kiekvieną mėnesį atidaroma naujų šaudyklų visoje Lietuvoje.

Turite medžioklinį šunį?

Taip, šiuo metu turiu dešimties metų rusų europinę laiką. Labai geras šuo. Neseniai radome jam gražią draugę ir iš vados pasiėmėme tris šuniukus. Kiekvienam po vieną – man ir abiem sūnums.
Labai geri šunys. Svarbiausia, kad paklusnūs ir nelieka miške gyvūnų gainioti, o po medžioklės iškart eina pas šeimininką.

Mano visi šunys iš vienos dinastijos. Iš kartos į kartą ateina jauni, o senieji juos moko. Taip jie labai greitai išmoksta visų medžioklės įgūdžių. Kaip senieji šunys daro, taip ir jaunikliai labai greitai išmoksta. Kas kitas parodys šuniui, kad reikia loti ant briedžio? Pats juk neisi…
Aišku, išmokyti šunį aploti šerną galima voljere.

Turite tokią galimybę?

Turėjau savo voljerą. Buvo keturių hektarų sklypas su krūmynu ir pelkėta žeme. Nieko kito ten nebuvo galima įrengti, tad pastatėme aptvarą. Šernų įsigijau, o ne gaudžiau pats, nors tuo metu tai būtų buvę legalu. Įstatymas leido gaudyti šerniukus pačiam, jeigu esi medžiotojas ir turi oficialiai registruotą voljerą, bet aš to nežinojau. Pats treniravau savo šunis, ir draugai važiavo į svečius su savais. Varžybų nerengėme.

Dabar šernų ten nebegyvena, bet voljerą išsaugojome. Per daug lėšų įdėta, be to, ateityje šernų kaimenę galbūt bus galima atnaujinti. Matysime, laikas parodys…

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.