Atsimerkiau. Už lango viskas balta – rūkas toks, kad namo priešais nematyti. Išmušė septinta valanda ir kolega Petras jau skambino, bet ne todėl, kad paklaustų, kur uždelsiau, o kad pasakytų, jog migla tokia tiršta, kad neįmanoma pavažiuoti ir jis kartu su dar dviem medžiotojais atvyks vėliau, nei sutarta.
Aštuntą susitinkame degalinėje: straipsnio autorė, medžioklės gidas Remigijus, profesionalūs bebrų medžiotojai Petras su jagdterjere Tera ir Vidmantas su jagdterjeru Uriu, taip pat Vytautas su takse Zola. Kava, cigaretės, vanduo ir vienas karštas šuo prieš vykstant į mišką, kur mūsų laukia ilgus metus „tausoti“ bebrų grioviai. Pastatėme automobilius kelkraštyje ir apsiginklavę kas kastuvais, kas fototechnika, visi – ginklais, vykome apžiūrėti apylinkės.
Iš mūsų medžioklės gido ir plotų žinovo Remigijaus sužinojome, kad turime daugiau nei 2 kilometrų ilgio ir kartais net 5–6 metrų pločio griovį su keliomis didelėmis ir mažomis dambomis. Pradėjome nuo pirmosios. Kanalo krantai ten labai lėkšti, bebrai sukrovė nedidelių medžių kamienus ir šakas, sumūrijo purvu ir akmenimis ir užtvenkė srovę.
Iš natūralaus tvenkinio, kuriuo baigiasi griovys, išteka upelis, kuris nuteka į artimiausią ežerą ir didina pakrantės žemumos klampynių galybę. Nors vasarą tvenkinys beveik išdžiūva, pavasarį ten yra žuvų, kurios mus klaidino kartkartėmis nukreipdamos žvilgsnį į staigų vandens ribėjimą – gaudė vabzdžius.
Vyrai ėmė energingai ardyti dambą. Šakos ir šaknys kaupėsi kraštuose abipus griovio, vanduo laužėsi vis greičiau. Iš pradžių menkas tekėjimas virto galinga srove ir nuskalavo purvą bei žvyrą. Netrukus pasirodė akmenuota vaga, per kurią vanduo tekėjo nuo griovio ir jau po pusvalandžio buvo aiškiai matyti, kad vandens lygis nukrito keliolika centimetrų. Staiga pastebėjome verpetą po kitame krante esančiu senu bebrų nameliu.
Stipri banga nuvilnijo grioviu aukštyn. Remigijus su ginklu rankose sekė bangą, bet ji sustojo maždaug už 30 metrų, ir vandens paviršius vėl išsilygino, atspindėdamas tik medžių šakas ir baltą saulės diską, kurio spinduliai stengėsi ištrūkti pro tirštą rūką. Viskas nutilo. Bebro nė žinios.
Du medžiotojai nusprendė nueiti grioviu aukštyn ir įvertinti situaciją, paieškoti urvų. Grįžę jie pranešė, kad čia urvų nėra ir galime vykti prie kitos didelės dambos, keli šimtai metrų aukštyn srove. Ak, tie genialūs inžinieriai bebrai! Kuris kitas gyvūnas gali pastatyti idealiai pusapvalę ir aukštesnę nei metras dambą dviejų griovių T sankryžoje, kad pakeltų vandens lygį ir įrengtų sau, savo šeimai ir visiems giminaičiams idealų būstą?
Vaistinėlės turinys: 3 % vandenilio peroksido tirpalas, briliantinė žaluma, medicininiai klijai, drąsiausiems šunų šeimininkams – chirurginės adatos ir siūlai, marlės raiščiai. Viskas, ko reikia, laikoma po ranka, jeigu kuris šuo ar žmogus medžioklėje nukentėtų.
Vienas medžiotojas sakė, kad jeigu bebrai žinotų, kas yra cementas, mūsų nebūtų. Per keletą metų šiuose grioviuose pavyko sumedžioti tik keturis bebrus. Čia gyvenantys plokščiauodegiai yra apsukrūs ir miklūs, o apylinkė nelabai tinkama spąstams.
Apie vidurdienį buvo pradėta ardyti antrąją dambą. Tam reikėjo daug daugiau jėgų ir pastangų, buvo pasitelkti aštrūs kastuvai. Du klasikinės formos įrankiai buvo labai garsios firmos gaminiai, o trečiasis – kiniškas stačiakampe geležte. Dienos pabaigoje bus padaryta išvada, kad pigusis variantas yra naudingesnis gruntui iš duobės išimti ir nustumti į tunelius, nes geležtė koto atžvilgiu yra maždaug 135 laipsnių kampu.
Bebrų medžioklėje patyrę jagdterjerai Uris ir Tera padėjo medžiotojams dantimis grauždami ir draskydami dambos sienos šakas ir šaknis. Kartais šunys nustodavo dirbti ir pradėdavo lakstyti po dambą iš vieno griovio krašto į kitą. Turbūt prižiūrėjo, kaip žmonės dirba. Buvo aišku, kad vandens lygis šiame ruože kris daug lėčiau, nes vandens čia daugiau. Kai plyšys damboje buvo pakankamai platus, o krioklys kunkuliuodamas visa sparta virto per likusias atramines sijas, atėjo metas kiek pailsėti ir atsigerti.
Saulė kaitino, rūkas seniai buvo išsisklaidęs. Diena tapo netikėtai šilta ir rami. Aplink skraidžiojo pirmieji uodai, o ant šunų ropojo tikrai ne pirmosios šių metų erkės.
Kai vandens lygis kiek nukrito, nusprendėme ištirti griovį, kuriame matėme daugiausia bebrų. Antras griovys, ateinantis 90 laipsnių kampu, buvo paliktas kitai medžioklei. Aišku, kad vanduo gilus ir dugno dar nesimato. Nebuvo galima įžiūrėti net šviesaus smėlio krūvelių prie povandeninių bebrų urvų įėjimų. Pasikliauti buvo galima tik šunų nosimis, ir jos gerai suveikė!
Jagdterjerus apėmė medžioklės azartas, jie inkšdami pradėjo kasti gruntą griovio krašte, apuostė urvo įėjimus ir galiausiai įlindo. Žemė jų balsus nuslopino, bet vis tiek buvo girdėti, kaip piktai jie loja. Skambėjo kovos garsai: trenksmai, rausimas ir piktas šunų urzgimas. Staiga vienas bebras iškišo galvą iš povandeninio tunelio ir netrukus nuplaukė.
Petras iš viršaus sušuko: „Pažiūrėk, plokščias kaip plekšnė ir koks didelis!“ Sumirgėjo tamsaus vandens verpetas, ir Tera puolė paskui graužiką. Galbūt kaip tik tuo metu šuniui buvo įkąsta, laimė, vienintelį kartą, ir vėliau šeimininkas žaizdą apgydė dezinfekcinėmis priemonėmis iš vaistinėlės, o kitą dieną veterinaras susiuvo. O štai sužeistas bebras dingo iš akiračio, bet šunys jau rodė, kad urve tūno dar kažkas.
Vėl prasidėjo urzgimas ir kasimas visomis išgalėmis, tranšėja griovio krašte ėjo ilgyn ir gilyn. Staiga vėl visi ėmė šaukti: „Bebras, bebras!“ Medžiotojai paleido kulką, bet bebras nuplaukė. Paskui radome jį dvidešimčia metrų aukščiau. Trečiasis iš to paties urvo šunų išgąsdintas išbėgo dar vienas bebras – jauniklis. Seklumoje dar spėjome pastebėti jo uodegą. Petras sekė bebro sukeltą bangą iki urvo, kur graužikas laikinai pasislėpė. Paskui pasirodė, kad jis irgi vos spėjo įlįsti į tunelį ir liko netoli įėjimo.
Tokios medžioklės vyksta kaip aštraus siužeto filme. Visi aprašyti įvykiai rutuliojosi vos per kelias minutes. O gal tik taip atrodė? Bet kuriuo atveju vis dar buvome prie to paties pirmojo urvo, šunys rodė, kad ten kažkas yra, medžiotojai kastuvais energingai kasė ir artėjo prie krante augančio medžio. Petras iš pradžių šaukė, kad viduje yra gyvas bebras, paskui sakė, kad jis nebegyvas. Ne, vis dėlto gyvas.
Šunys padėjo medžiotojui kaip galėdami ir jau netrukus kova baigėsi. Didžiulis kūnas buvo ištrauktas iš tunelio ir padėtas ant žolės. Planavome iš pradžių nueiti prie kito urvo ir tik paskui surinkti laimikius bei nugabenti į laikiną stovyklavietę. Supratome, kad tai buvo pats pirmas iš šio urvo išėjęs bebras, nes tik pirmasis šūvis buvo grankulkėmis ir būtent jos lupant buvo rastos po oda.
Paskui vykome dar šiek tiek paardyti didžiąją dambą. Trumpai pailsėję nusprendėme eiti apžiūrėti vietą, kur galėtų būti nuskendęs antras bebras. Tačiau iki ten nenukakome! Petras, žengęs dvidešimtį metrų pirmiau nei kiti, priešingame krante, staiga pašoko ir suriko.
Linksmumo dėlei būtų galima sakyti, kad sušuko kaip mergaitė, bet ne, tai buvo vyriškas kovos šūksnis. Medžiotojai, niekada netraukite šunų iš urvų, kol nesate įsitikinę, kad ten nieko nebėra! Mes taip įsijautę traukėme bebrą iš tunelio ir taip džiaugėmės didžiuliu laimikiu, kad urvo taip ir nepatikrinome. Ten buvo likęs didelis patinas, kuris per poilsio pauzę išlindo ir apžiūrėjo medžiotojų iškastą griovio kraštą.
Bebrautojo instrumentai: kastuvas, ilgas plieninis kablys, virvė, žibintuvėlis, patvarūs maišai.
Petras ant jo beveik užmynė! Bebras įsmuko į urvą, šunys jį išvijo lauk per povandeninį įėjimą, ir gyvūnas buvo sumedžiotas. Paskui visi kartu su šunimis nuėjome iki griovio galo, kur buvo bebrų namelis. Vandens lygis dar aukštas, šunys jautė, kad viduje yra bebrų, ir net išjudino juos, bet sumedžioti kol kas nė vieno nepavyko. Taigi ėjome atgal pailsėti ir atsigerti kavos. Pakeliui į stovyklavietę nusitempėme ir sumedžiotus bebrus. Norėjosi ištarti nemirtingą frazę iš Dvylikos kėdžių: „Ledas sujudėjo, ponai prisiekusieji tarėjai!“
Antras žygis
Buvo jau popietė. Ėjome trumpam pailsėti. Pavasariškai kaitrus ir ramus oras, paukščių čiulbėjimas ir vandens teliuškavimas tingiai migdė. Tikras fengšui. Norėjosi gerti. Laimė, pakeliui į stovyklavietę matėme miške baltus polietileninius vaiduoklius šalia beržų. Kažkas tekino sulą. Lyg ir negražu taip daryti, bet, kaip sakoma, troškulys nugali viską. Vyrukai paėmė tuščių mineralinio vandens butelių ir dingo miške. Po kurio laiko grįžo, sakė, kad atrišo maišą ir įsipylė beržų sulos. Paskui sudėjo viską taip, kaip buvo. Numalšinę troškulį galėjome grįžti į „mūšio lauką“.
Palei griovio kraštą, šalia tiriamų urvų, iki kito posūkio nuėjome be nuotykių. Šimtas metrų už jo šunys pradėjo uostinėti, cypti, urgzti ir kasti. Sekliame vandenyje jau buvo aiškiai matyti, kaip bebras lenda iš urvo, bet ten pat šalia buvo ir medžiotojas su šunimi, nes krantas šioje vietoje labai žemas ir viskas vyko šalia vandens.
Bebras leidosi grioviu, Petras ir Remigijus jį sekė, abu iš eilės šovė į vandenį, bebras pasisuko ir paplaukė aukštyn, pokštelėjo dar vienas šūvis ir graužikas buvo nušautas. Petras įbrido į vandenį, kad bebrą išneštų, paėmė už uodegos ir jau ėjo į krantą, bet staiga suriko ir pradėjo keiktis – bebras jam perkando batą prie čiurnos ir sugadino kombinezoną. Tuo metu blogos nuojautos šešėlis atslinko ir išblėso…
Kitame urve šunys pradėjo uostinėti prie pat vandens. Urio šeimininkas Vidmantas ėmėsi kasti. Šuo įkišo galvą į skylę, kuri buvo tik 30–40 cm virš įėjimo stogelio. Iš jagdterjero elgesio buvo aišku, kad bebras yra ne urve, o vandenyje, tiesiai medžiotojui po kojomis!
Šaukėme, kad muštų kastuvu į žemę, kad išjudintų tą bebrą, ir iškart pamatėme, kaip tiksliai po Vidmanto padu pasirodė bebro galva. Atrodė, jis net pasisuko, kad pasižiūrėtų, koks čia begėdis stovi ant jo prieangio stogo, tiesiogine prasme šeimininkui ant galvos. Netrukus jis pradėjo slysti į vandenį, kur gylio buvo tik 20 centimetrų.
Į šį pernykštį bebrioką nebuvo galima šauti, nes ten pat buvo ir medžiotojo kojos, ir šuo. Bebras nuplaukė kanalu, o medžiotojai ramiai sekė paskui. Vienas, antras, trečias šūvis, kol bebras pasisuko ir ėmė plaukti atgal. Jis labai ilgai laikė orą. Banga dingo. Oro burbuliukų nepasirodė. Medžiotojai laukė. Čia vanduo jau buvo gilesnis ir bebras galėjo pasislėpti nuo akių, bet ne nuo šuns nosies. Vėl gerai padirbėjo Tera. Ji plaukė grioviu pirmyn ir atgal, siaurindama ratus, persiropštė per vieną siją, tada atgal, per apačią, uostinėjo, ir kitapus sijos už metro pasirodė nosis. Pokšt! Ir bebras išplaukė pilvu aukštyn. Šuo dar bandė jį ištraukti, bet šeimininkas atskubėjo į pagalbą.
Nusprendėme dar kartą apžiūrėti didįjį bebrų namą. Pradėjome žingsniuoti į tą pusę, kai tapo aišku, kad pagrindinė bebrų specialistė šiandien darbą baigė. Tera tiesiog atsitūpė ir nejudėjo. Ji virpėjo ir rodė didžiausio nuovargio ženklus. Petras nuvilko striukę, nušluostė šunį ir paklojo savo drabužį ant žemės. Kalytė liko ilsėtis, o mes ėjome toliau su Uriu. Bebrai dar nebuvo grįžę namo, laikrodis rodė beveik aštuonias, tad šį kartą nusprendėme baigti.
Čia nutiko medžioklės dienos vinis – pagrindinis įvykis, užklupęs visus nepasiruošusius.
Kelyje atgal pirmoji priėjau prie sumedžioto ir krante palikto bebro, kuris įsigudrino Petrui perkąsti batą. Mano ankstesnis laimikis, neskaitant dviejų bebrų, šioje medžioklėje buvo pora mangutų. Vienas jų tą kartą panaudojo slaptąjį savo rūšies ginklą – apsimetė esąs negyvas. Kvėpavimas buvo toks nejuntamas, kad nepastebėjau jo ištisą valandą.
Prisiminusi tą kartą, kai galbūt beveik praradau puikų trofėjų, instinktyviai pažvelgiau į gulintį bebrą. Ir jis iš tiesų kvėpavo! Toliau viskas vyko kaip nebyliajame kine: sakau, kad bebras gyvas, ir išpūtusi akis žiūriu į medžiotojus, galvodama, ar dar turiu šovinių ir kaip saugiau padėti kamerą; visi stebisi; šuo prišoka prie bebro, pauosto ir staigiai įkanda jam į užpakalį; bebras krūptelėja, atsitokėja, trimis nerangiais šuoliais griovio kraštu nusigauna iki tamsaus vandens ir panyra. Bebras zombis!
Visą valandą jis išgulėjo krante, o dabar jau buvo dingęs. Man pasirodė keista, kad bebras gulėjo kitokia poza nei tada, kai mes jį čia palikome. Žaibiškai užtaisėme ginklus, fotoaparatas pateko į samanų gultą ant žemės, ir mes trise bėgome per krūmus krantu, vandenyje sekdami bebro iškvėpto oro burbulų grandinę.
Šioje vietoje buvo gana gilu ir bebras buvo pakankamai protingas, kad nesiartintų prie paviršiaus. Burbulų pėdsakas vyniojosi vis toliau. Štai kur jis! Eina toliau! Taupiausi atvejui, jeigu bus sekliau. Neįkvėpdamas bebras nuplaukė apie 150 metrų, kol suskambo 6–8 šūviai. Jis pristabdė prie nedidelės šakų užtvankos, kai Remigijus įbrido į vandenį. Gana rizikingas ėjimas, kaip man dabar atrodo, bet ko tik nepadarysi iš medžioklės azarto! Vis dar neįkvėpdamas oro bebras pasisuko ir plaukė manęs link.
Tai buvo jo klaida. Gyvūnas liko vietoje. Ištraukėme jį ir iš karto apžiūrėjome. Pirmą kartą Petro kulka jam pataikė į petį, į minkštuosius audinius. Nuo smūgio bebras prarado sąmonę, galbūt sutriko kvėpavimas ir jis liko gulėti. Ne veltui man atrodė įtartina, kaip jis varstė savo didelius žandikaulius. Nieko panašaus nė vienas mūsų nebuvo matęs! Kaip sakoma, taip atsiranda medžiotojų istorijos.
Atėjo vakaras. Liko padaryti porą dalykų: nufotografuoti laimikį ir nugabenti į automobilį. Parūpinome eglių šakų, gražiai į eilę sudėjome visus šešis bebrus, papuošėme mažomis eglių šakomis ir fotografavomės gęstančios dienos šviesoje. Paskui sprendėme, kas ką trauks. Remigijus paėmė didžiausią, užsimetė ant nugaros kaip miltų maišą ir nužingsniavo pirmas. Du kiti mažesni bebrai buvo įrišti šunų pavadžiais ir už letenų nuvilkti per proskyną, kiti trys pernykščiai buvo surišti virve vienas po kito ir prie kastuvo taip, kad juos galėtų traukti du žmonės.
Čia ir baigiasi istorija apie bebrą zombį. Sudie, graužikai, dabar matote, kaip atsiranda pasakos… Iki kito bebrų medžioklės sezono, kuris prasidės jau visai greitai – liepos 15 dieną.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
