Kai medžiotojas ir ugniagesys Ruslan Šilobrit sulaukė skambučio iš taksidermisto Kęstučio Bybarto, kad iki švenčių jo sumedžioto elnio iškamša bus paruošta, atmintyje iškilo reikšmingos rugsėjo dienos įvykiai ir medžiotojas nusprendė jais pasidalyti ir su mūsų skaitytojais. Tai įtraukiantis pasakojimas, kuriame sėkmė susipina su medžiotojo kantrybe ir žaibiška reakcija būtent tada, kai jos labiausiai reikia.
Įvykiai klostėsi rugsėjo viduryje, kai tauriųjų elnių ruja jau buvo įsibėgėjusi ir artėjo prie kulminacijos.
„Gyvenu Šalčininkų krašte, o medžioti tenka Kėdainių rajone, Okainių medžiotojų klube. Atstumas didelis, kilometrai susideda greitai, todėl ne kiekvieną dieną galiu būti miške, stebėti elnius, sekti jų judėjimą, pažinti konkrečius patinus. Gal dėl to kiekvienas susitikimas su jais man yra ypatingas. Kartais net pagalvoju, kad tai ne sėkmė, o Huberto dovana. Tarsi kažkas aukščiau nusprendžia, jog būtent tą akimirką man lemta būti ten, kur reikia“, – pradėdamas pasakojimą svarstė medžiotojas ir pridūrė, kad klubo nariu tapo palyginti neseniai. „Prisijungti prie kolektyvo pakvietė seniai pažįstamas draugas Henrik Tomaševič ir į pirmą medžioklę jų klube jis mane nuvežė. Iš pradžių dvejojau, nes kiekvieną kartą važiuoti beveik 200 km tikrai nesinorėjo. Vis dėlto jis įkalbėjo atvažiuoti pasižiūrėti ir pasakė, kad jeigu per vieną vakarą nesuskaičiuosiu 50 elnių, dovanų gausiu rimtą gero gėrimo butelį.“
Naujojo klubo plotai nustebino gyvūnų gausa, be to, kolektyvas pasirodė besąs labai draugiškas. Į tokį, pasak Ruslano, norisi važiuoti medžioti, nepriklausomai nuo atstumo, nes tokioje kompanijoje malonu medžioti, ilsėtis ir kartu dirbti.
Ruslanas atskleidė, kad elnius intensyviau pradėjo medžioti maždaug prieš ketverius metus, nors pats medžioja jau labai seniai ir yra kilęs iš medžiotojų giminės. Ir tėvas, ir senelis yra medžiotojai, todėl ši veikla jam tarsi kraujyje.
Per šiuos metus jam pavyko sumedžioti keturis elnius ir kiekvienas jų buvo geresnis už ankstesnį. „Mano svajonė buvo sumedžioti auksinį elnią ir visai netikėtai šiemet ji išsipildė“, – džiūgavo Ruslanas.
„Prie elnio bėgau, kiek turėjau jėgų!“
Ta rugsėjo diena, rugsėjo septynioliktoji, nuo pat ryto nežadėjo nieko gero. Oras blaškėsi. Tai lietus, tai saulė, drėgna, šlapia. Tokią dieną sunku net pagalvoti apie medžioklę sėlinant.
Bet mes visi žinome, kad medžiotojams toks oras netrukdo, o žvėrims patinka išlįsti iš miško, kai po lietaus viskas gaivu, šviežia ir gražu.
„Galvoje sukosi mintis, kad šiandien nieko nebus. Privažiavus prie plotų paaiškėjo dar viena smulkmena, kuri tą akimirką atrodė kaip ženklas apsisukti. Buvau pamiršęs automobilio raktus. Atrodė, kad viskas stoja skersai kelio. Laimei, šalia buvo vyrai, kolegos, draugai. Ramiai, be jokio dramatizmo pasakė, kad padės. Ir padėjo“, – pradėdamas pasakoti apie tą dieną nusijuokė medžiotojas.
Apie ketvirtą valandą popiet jau viskas buvo paruošta. Įranga sukrauta, medžioklės lapai užpildyti. Vienas iš kolegų nuvežė Ruslaną į vietą miške, kur buvo planuota pradėti kelionę per tauriųjų elnių rujos vietą.
„Vos įžengus į mišką pasigirdo pirmasis baubimas. Supratau, kad pats laikas pradėti sėlinti. Užsivilkau maskuojamą chalatą, pradėjau eiti arčiau tų balsų. Keli žingsniai, sustojimas, pasiklausymas. Dar keli žingsniai. Netrukus pasigirdo antro patino balsas. Jau du. Oras tuo metu pasikeitė tarsi pasakoje. Saulė skverbiasi pro lapus, po lietaus viskas laša, miškas pilnas kvapų. Toks metas, kai žvėris prasčiau girdi, o medžiotojas jaučiasi lyg įsiliejęs į aplinką“, – prisiminimuose paskendęs, svajingu balsu pasakojo medžiotojas.
Maždaug valandą sėlinęs link balsų, medžiotojas atsidūrė miško keliukų sankirtoje. Vienas patinas buvo dešinėje, kitas kairėje, o vyras – tarsi tarp jų, centre. Prisėdęs prie krūmo, jis stebėjo vėją, kuris buvo idealus, ir laukė. Tuo metu tie du patinai artėjo vienas prie kito, bet pamatyti jų dar nebuvo galimybių.
„Ir staiga viskas pasikeitė! – Ruslanas įsitraukęs net pradėjo greičiau kalbėti. – Ir tada pasigirdo trečias balsas. Galingas, žemas, toks, kad iš karto supranti, jog artėja rimtas dėdė. Po to baubimo abu kiti elniai tiesiog dingo. Miške liko tik vienas elnio patinas. Pradėjau atsargiai sėlinti jo kryptimi. Prie kirtimo pamačiau pateles, maždaug už šimto penkiasdešimties metrų. Sustojau. Jos žiūrėjo tiesiai į mane, todėl buvo aišku, kad judėti negalima. Taip stovėjau gal valandą. Skaudėjo kojas, rankos sustingo, bet žinojau, kad patinas privalės ateiti prie patelių. Ir jis atėjo.“
Medžiotojas prisiminė, kaip pasigirdo šakų traškesys ir patinas perėjo per siaurą keliuką, vos trijų metrų pločio: „Kai jį pamačiau, net nespėjau sureaguoti. Tik viena mintis galvoje: vau, tai jis. Jis praėjo ir dingo miške!“
Po to buvo matyti, kaip elnias gano pateles miške. Per medžius, per šakas – toks šūvis nebūtų užtikrintas, vadinasi, ir neetiškas. Šauti nebuvo galimybės.
Paskui gamta dar kartą medžiotojui parodė savo kitą veidą. Prasidėjo lietus, lyg iš kibiro. Medžiotojui teko stovėti nejudant, visu kūnu jausti, kaip gana šaltas vanduo skverbiasi per drabužius, laša nuo pirštų galiukų ir kaupiasi batuose. Per dvidešimt minučių jis buvo permirkęs, tačiau tada vėl pasirodė saulė ir viltis sugrįžo.
„Aš pamačiau dvi pateles, einančias link kirtimo. Supratau, kad patinas būtinai ateis iš paskos. Taip ir buvo. Išlindo milžinas. Galingas, su įspūdingais ragais. Bet vėl krūmai, vėl tik kaklas ir galva, – sakė Ruslanas ir, net kiek sutrikęs, tęsė: – Aš supratau, kas tuoj bus, kad elnias artėja prie vienos patelės, ir žinojau, kad tada jo kūną matysiu daug geriau, bet ranka nekilo. Leidau jam padaryti tai, kam skirta rujos esmė. Po kelių akimirkų patelės vėl patraukė į mišką, o jis sekė paskui. Atstumas apie šimtą metrų. Tada supratau: arba dabar, arba niekada. Šoviau į kaklą. Jis krito.“
Po šūvio medžiotojas iš karto pradėjo bėgti iš visų likusių jėgų kritusio elnio link, galvodamas, kad jeigu kulka pataikė ne į kaulą, gyvūnas gali pakilti ir nubėgti. Įveikęs maždaug pusę atstumo, Ruslanas pamatė, kad elnias iš tikrųjų bando keltis ant kojų. Nuskambėjo dar vienas šūvis. Priėjęs pamatė, kad žvėris dar gyvas, ir trečiu šūviu viską užbaigė, kad nesikankintų.
Trofėjus buvo įvertintas pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) sistemą ir surinko 222,63 taško.
„Tiesiog stovėjau ir žiūrėjau. Vau! Svajonė išsipildė. Tai buvo brandus, maždaug dešimties metų patinas, neįtikėtino stiprumo, įspūdingais storais ragais. Iš karto paskambinau medžioklės vadui Valentinui Mačiuliui. Pasakiau, kad reikia pagalbos išgabenant žvėrį. Kai atvažiavo ir pamatė, tik pasakė, kad auksas garantuotas. Tai buvo ir mano sena svajonė. Auksinis elnias ir iškamša, kuri liks kaip šios istorijos liudininkė.“
Ši medžioklė truko dvi valandas. Nuo pirmo šūvio iki pabaigos. Bet iki jos buvo šešios medžioklės, daug vakarų miške, stebėjimų, atsisakymų šauti į jaunus patinus. Kantrybė, pagarba žvėriui ir laikas. Visa tai atvedė į vieną akimirką Kėdainių miškuose.
„Medžioklė man nėra tik šūvis. Tai kelias, žmonės, su kuriais esi, klubas, kuriame svarbu ne tik sumedžioti, bet ir pabūti kartu, pasidalyti patirtimi. Kėdainių klubas man tapo vieta, kur mokaisi, klausai, stebi ir augi kaip medžiotojas. O tokios dienos kaip ši lieka atmintyje visam gyvenimui“, – užbaigdamas pasakojimą patikino Ruslanas.
Kodėl reikėjo užkasti, nuskendęs ekskavatorius ir ir palaiminti bebrai. Medžiotojos dienoraštis #32
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
<
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
