Patirtis

Ruduo – tauriųjų elnių meilės ir vestuvių metas0

Nuotrauka: Kostas Slivskis

Jokios medžioklės nekeisčiau į tauriojo elnio. Net nebūtina medžioti. Begalinis malonumas ir šiaip pamatyti elnią, ypač per šių žvėrių tuoktuvių metą. Kiek primedžiota žvėrių… Net ne kartą Afrikoje būta – ir ten sumedžiojau ne vieną antilopę bei tenykščių šernų. Tačiau Lietuvoje tauriojo elnio medžioklė…

Kasmet pašėlusiai laukiu dienos, kai prasideda tauriųjų elnių ruja. Ji būna rudenį, kai jau pamatai medžius pageltusiais lapais, kai jau vorai rudenio pynėmis kloja pažemę, o rytais paupiuose, žemesnėse vietose nusidriekia rūko šydas ir tik gerai įdienojus saulės spinduliai pasiekia žemę, kai giedrą naktį skaisčiau sužimba žvaigždės ir danguje, švystelėjusios uodegomis, krenta kometos, tada ir prasideda elnių ruja.

Ir gandrai į Pietus jau išskrido. Beje, vienas kaimo išminčius man paporino, kad jie niekur neskrenda. Tik pakyla aukštai aukštai, palaukia, kol pasisuks Žemė, ir nusileidžia Afrikoje. Kelionėn patraukė didžiuliai varnėnų ir kitų paukščių būriai. Tik gervės neskuba. Lyg lauktų ir būtinai norėtų išgirsti maurojančius elnius. Ilgesingai klykia, atsisveikina su vieta, kur gimė nauja gervių vada. Ir vieną vakarą jos išgirsta elnio dainą.

Tauriųjų elnių meilės ir vestuvių metas

Tik tada didžiausia tikimybė pamatyti nuostabiais ragais pasipuošusį tauriųjų elnių patiną. Tada jie per naktį stena, mauroja, žymi savo teritoriją, laužo krūmų šakas, brūžina medžių kamienus, tam skirtoje vietoje šlapinasi, palikdami savo kvapą. Tegu žino elnės, koks stipruolis į vestuves kviečia. Jei toje vietoje atsirado konkurentas – bus kova. Kai susigrumia, tai, rodos, mišką nušluos. Barškančius ragus iš tolo išgirsti. Yra buvę, ir taip užbaubia, kad nejauku darosi klausytis.

Ne kartą per elnių rują visa šeima važiavome jų pasiklausyti. Daug medžiotojų važiuoja vien išgirsti maurojančius elnius, nors net neturi leidimo, o gal ir noro sumedžioti tokį neeilinį žvėrį. Lietuvoje net nemedžiotojams rengiamos ekskursijos pasiklausyti elnių maurojimo.
Pačioje elnių rujos vietoje su sūnumi pastatėme aukštą dengtą bokštelį. Gali permiegoti ir iki valiai klausytis elnių, stebėti rują. Bokštelis ant kalnelio, į visas puses toli matyti. Kalnuoti laukai, apjuosti miškais ir krūmais. Netoli upė Vilka (Plungės r.), srauni, tačiau siaurėjanti, šimtmečiais plukdžiusi vandenis į Miniją, toliau į Nemuną, į Baltijos jūrą ir nežinia, kada baigsianti savo gyvenimą. Tačiau ten, už Vilkos, ir yra elnių rujos vieta, ir tokių vietų Lietuvoje daugybė.

Pagaliau užmaurojo elniai, ir laikas važiuoti pasisėdėti bokštelyje. Ne medžioti. Jei pavyks – nufilmuoti ir padaryti fotografijų. Nueiname iki bokštelio, įlipame ir patogiai įsitaisome. Tolumoje užmaurojo elnias: aaoooooo, aaoooooo, och och. Net smagu pasidarė. Elnias mauroja ir artėja. O jau balsas… Vien iš galingo gerklinio balso nusprendžiame, jog tas patinas subrendęs ir tikrai prisivilios patelių. Jau išlenda į pievą. Tamsiai rudos spalvos, ragai skėsti, su karūnomis.

Per pelkę kažkas atpliauška. Pamanėme, kad šernai, nes ant kalnelio, kažkada toje vietoje buvusioje sodyboje, yra obelis ir ilgasnukiai panoro obuolių. Tačiau elnias ristele nulėkė į triukšmo pusę, ir iš pelkės išlindo dvi patelės. Priviliojo maureklio balsas, kuris, susitikus su patelėmis, tapo lyg kalba: och, och, och.

Jau ir kažkiek pritemo. Netoliese paupyje užmauroja kitas. Už didelio lauko pamiškėje – trečias. O paskui išgirstame visą elnių chorą – mauroja net aštuoni.

Kartą prie bokštelio atėjo visas būrys jaunų elnių. Ragai – tik po kelias šakas. O tarp jų besąs senesnis – šešiašakis. Gražiais žingsniais, neskubėdamas užlipo ant kalnelio ir užmaurojo visai greta bokštelio. Jaunieji dar nedrįsta rodyti balso. Sustojo poromis ir ragais badosi. Šešiašakis, balsu parodęs savo jėgą, stebi jauniklių kautynes. Kai tik kuri pora nustoja badytis – juos kažkiek paveja.
Tolumoje pasigirsta dar galingesnio balsas. Artėja. Ir išlenda iš miško neregėtas gražuolis. Elnio karčiai ant pečių. Jau ir amžiaus turi apie 9–10 metų. Ragai kiekvienoje pusėje su karūnomis po aštuonias šakas – greičiausiai medalio verti. Ir kad užriaumos: aoooaaa, aaooch, ooooaaa…

Elnio balse pasitikėjimas savimi. Neabejotinai yra laimėjęs ne vieną dvikovą. Tada bus vestuvės. Per rują elniai, ieškodami meilės norinčių patelių, nužingsniuoja kelias dešimtis kilometrų. O šiaip dauguma gyvena didžiuosiuose miškuose. Tik patelės ir jaunikliai mažesni migrantai ir neapleidžia gimtinės.

Be galo daug vakarų ir rytų klausiausi elnių maurojimo, stebėjau bandas ir po vieną dvikovose pralaimėjusius elnius. Jie šlaistosi šalia rujos vietos vis tikėdamiesi, kad galingasis maureklis dings ir patelės atiteks jam. Būna taip. Juk medžioklės vyksta elnių rujos metu, tad ima ir nutyla galingasis – krito šūvio pakirstas. Daug kas prieštarauja elnių medžioklei per rują. Be jokios abejonės, per rują šį žvėrį lengviau sumedžioti. Mano nuomone, viskas priklauso nuo tvarkos medžioklės kolektyve. Jei medžiosi tik selekcinius arba brandos amžių pasiekusius, tai lyg ir nieko blogo. Tik yra viena bėda – daugelis nori tik puikesnių ragų…

Labiau elniai įsišėlsta spalio pradžioje. Kai eglyne rudakepuriai baravykai nebekaišioja galvų ir miškuose nebelieka grybautojų, trukdančių jų ramybę. Kai paruduoja žolė. Kai nakties šalna ją baltumu padengia. Kai į Pietus jau skrenda žąsų pulkai. Tuoj atšals. Labiausiai šaltenėmis elniai ir dūksta. Ruja eina į pabaigą. Ji kiekvieną – tiek jauną, tiek seną raguotį – iš proto varo.
Teko stebėti elnio kautynes. Du rujos vietoje pasirodę didžiūnai susitiko. Surėmė ragus. Šonai išsipūtę, su galinga jėga stumdosi. Žemės lekia iš po kojų. Atsitraukia, ir vėl ragai krūvon.

Susiję straipsniai

Ypač galingi, kurių ragai po kokias septynias, aštuonias šakas ir daugiau turintys, į savo haremą sukviečia po kelias, o kartais ir visą dešimtį patelių. Elnias mauroja, o laibakojės gražuolės skabo atolą, dairosi ir jį saugo. Tik pabandyk slenkant prie jų sutraškėti, pajutusios kažką įtartina, nusiveda maurojantį patiną. Ir tas nutyla – pajuto žmogų. O dar aplink rujos vietą sukinėjasi jaunikliai. Slenki prie maurojančio, apsidairai, o į tave bespoksantis raguose kelias šakas turintis jaunikaitis.

Teko stebėti maurojantį elnią, kuris turėjo aštuonias pateles. Ir šautuvo nekėliau – pamaniau, sugadinsiu neeilines vestuves, geriau surasiu selekcinį. O Auksaragis elnias, užvertęs galvą, su nežabota jėga mauroja: aao-aao, oooh, aooooooaaa…

LA.lv