Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis
Kur jau kur, bet medžioklėje iškart pamatai, ko žmogus vertas. Ar į gamtą eina tik imti, ar gerbia medžiojamą žvėrį, ar sugeba tinkamai įvertinti medžioklinę situaciją, ar saikingai dega medžiokline aistra, ar moka bendrauti…
Kontaučių (Plungės medžiotojų ir žvejų draugija) medžiotojų klube medžioja buvęs Seimo narys, buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas. Medžiotojai yra ir jo sūnūs: Marijus, Tomas, Laimonas, Šarūnas ir Martynas, o pastarojo žmona Marta su sūneliu eina varovais.
Kai prieš nemažai metų per medžioklės sezono uždarymą A. Stančikas pirmą kartą atvyko į mūsų klubo šventę, vejamas žurnalistinio smalsumo jo paklausinėjau apie Seime tvarkomus gamtos reikalus, apie kvailystę dėl nepagrįsto vilkų populiacijos didinimo ir kitų medžioklinių reikalų. Iš atsakymų ne tik aš, bet ir kiti klubo nariai supratome, jog jam rūpi gamtos ir gyvūnijos klausimai, net dabar, nors jau nėra Seime, stengiasi juos spręsti.
Atėjo diena, kai jis, mūsų medžioklės plotuose turintis nemažą valdą, panoro tapti klubo nariu, juolab kad gyvena kone pačiuose medžioklės plotuose Žlibinuose (Plungės r. sav.). Vien dėl to, suprantama, niekas neprieštaravo. Tačiau dar nebuvo prieštaraujančių ir todėl, kad kai pirmą kartą, dar nebūdamas klubo nariu, pas mus pamedžiojo ir krito keli šernai, A. Stančikas, Seimo narys, Žemės ūkio rūmų vadovas, pirmasis čiupo peilį ir ėmėsi išdarinėti vieną iš knislių. Pamaniau, jog tai tik poza. Pasirodo, nė velnio – kitą kartą vėl tas pats, vėl sumedžiotų žvėrių apdorojimo patalpoje pirmasis griebėsi peilio. Nenuostabu, kad greitai tapo tikru ir vienu aktyviausių klubo narių.
Jis puikiai supranta juoką, pašmaikštavimą dėl netaiklaus šūvio, priima kitų medžiotojų pastabas, kaip elgtis gamtoje, kaip atskirti, ar tas žvėris tikrai medžiojamas, ir jau yra išrinktas į klubo valdybą.
Andriejus neretai kartu su žmona Sigute, kartais ir su sūnumis (kuriuos į vieną krūvą surinkti ne taip paprasta vien dėl skirtingų gyvenamųjų vietų) dalyvauja visose mūsų šventėse, sezono uždarymuose, ekskursijose, rajoninėse šaudymo varžybose ir nėra svetimas sprendžiant įvairius ūkinius ir medžioklinius klubo reikalus. Jis visiškai įsiliejo į klubo gyvenimą. Jo keliais eina ir sūnūs medžiotojai.
Skaitytojai, nenustebkite – šitas vyras turi vienuolika vaikų. Pridėsiu – su ta pačia žmona, kuri, nors ir ne medžiotoja, bet irgi įsiliejo į klubo gyvenimą – dalyvauja visose mūsų šventėse.
Kas paskatino tapti medžiotoju? Ar tai laikinas susižavėjimas? Manau, kad ne, nes būtina dėl jo valdose žvėrių daromos žalos kone kas vakarą ar rytą į rankas paimti šautuvą. Dar talkon ne tik jo sūnūs eina, bet ir ne vienas klubo narys.
Koks jo požiūris į medžioklės kultūrą, etiką ir kokia jį lydi sėkmė?
„Medžioti pradėjau prieš dešimtmetį, būdamas Žemės ūkio rūmų pirmininku. Nuo vaikystės medžioklė domino. Mat dėdė Pranas Andriekus buvo medžiotojas ir apie jo medžioklės nutikimus, apie sumedžiotus žvėris dažnai girdėdavau ir net matydavau jo į namus parneštą kiškį. Jis buvo veterinarijos gydytojas. Turėjo problemų su sveikata, nelabai kur toli galėdavo nueiti – kankino reumatas, o medžioti trokšdavo. Surinkdavo būrelį paauglių (tarp jų būdavau ir aš) ir būdavome jam varovais. Visa tai buvo miškeliuose apie Gegrėnus (Plungės r. sav.), iš kur aš kilęs. Tie Gegrėnai netoli garsiųjų Platelių, šalia įspūdingo ežero.
Iš paauglystės laikų ir yra troškimas būti gamtoje, stebėti, kas joje vyksta, o būtent paauglius pirmiausia ir žavi medžioklė. Tais laikais žiemos būdavo ne tokios kaip dabar, kai bemaž nėra sniego. Tada mes iki bambos brisdavome per pusnis, kad tik dėdei atvytume zuikį, o jis galėtų paleisti šūvį. Būdavo, jau artėja savaitgalis, jau širdyje neramu – ar atvažiuos dėdė, ar bus medžioklė, ar reikės varovų? Mums tai buvo velniškas įdomumas, širdyje likęs iki šių dienų.
O paskui, ūgtelėjus, ėmė suktis mintis, kaip čia tapti medžiotoju. Tačiau sukūrus šeimą pasipylė vaikai, darbų visokiausių begalės, tad apie medžioklę ir pamiršau. Kai ėmiau dirbti Žemės ūkio rūmų pirmininku (2011–2016 m.), bendradarbiai paragino, pasiūlė tapti medžiotoju, dargi nusistebėjo, kad juo iki šiol nesu – girdi, netvarka, Žemės ūkio rūmų pirmininkas ir… ne medžiotojas. Greit išlaikiau egzaminus, gavau medžiotojo bilietą.
Tada turėjau daug įvairiausios visuomeninės veiklos, tad retai kada į medžioklę išsiruošdavau. O kai užaugo sūnūs, kai vyriausias Marius tapo medžiotoju, paskui ir kiti, tai kur tas tėvas dings – nori nenori teko su jais važiuoti į medžioklę. Ir vėl atgijo paauglystės norai. Taip sakant, į senatvę sugrįžau į vaikystę.
Dabar medžioju Kontaučių (Plungės r. sav.) klube, kuris garsėja žvėrių gausa ir klube vykstančiais kultūriniais renginiais. Tai pirmiausia Oninių atlaidai, kur medžiotojai jau daug metų visus susirinkusius vaišina žvėriena, trofėjų ir fotografijos parodos, šaudymo varžybos Beno Čiučio taurei laimėti, net medžiotojo profesoriaus Petro Vyšniausko koncertas vietos bendruomenei, kurį jis surengė mūsų paprašytas. Kur dar medžioklės sezono uždarymo šventės su ekskursijomis. O dar, kas itin svarbu, klubas turi patogų medžiotojų namą, kurį vis gražina, tobulina ir jis yra pačiame medžioklės plotų viduryje.
Aš turiu savo valdą ne tik Kontaučių medžiotojų klubo teritorijoje, bet dar ir kaimynystėje esančiame Purvaičių būrelyje, tad kartais ir ten pamedžioju. Tiesa, nesu to būrelio narys, medžioju svečio teisėmis. Nenuostabu, kad pakliūvu į medžiokles tame būrelyje, nes jame medžioja du mano sūnūs.
Kai buvau Seimo narys ir iškildavo koks klausimas apie medžioklę, stebėjausi, jog tuos klausimus ir galimus nutarimus dažniausiai siūlė Seimo nariai, neturintys žalio supratimo apie medžioklę, bet… juk labiausiai apie tai žinantys. Jie įsivaizduoja ir akcentuoja tokį medžiotojo įvaizdį: prasmirdęs česnaku, dvokiantis namine degtinėle, su cigarete dantyse, apdriskęs, toks, kuris tik šaudo į kairę ir dešinę – į bet ką, kas juda. Kokia nesąmonė!
Kokios dabar medžiotojų šventės, kokia pagarba medžiojamam žvėriui ir visai gamtai. Juk tik medžiotojų dėka neišnyko daugelis gyvūnų rūšių, nes žiemą medžiotojai ištisai šeria įvairiausius ir net tuo metu nemedžiojamus žvėris, neretai net nekelia šautuvo į medžiojamą žvėrį, nes pajuto, jog medžioklės plotuose jų sumažėjo.
Kitas prieš medžioklę nusiteikusių turimas medžiotojo įvaizdis: visi atvažiuoja džipais, keli pažai neša ginklus, medžioklės metu nesiskaito su gamta, negerbia žvėries, o po medžioklės – orgijos ir visa kita… Galiu patikinti, jog to tikrai nėra. Bent jau mūsų klube laikomasi medžioklės taisyklių, gamtoje elgiamasi prideramai, sumedžiojamas tik leistinas žvėris. Iš kur toks supratimas apie medžiotojus atėjo? Tikriausiai jis susiformavo sovietmečiu, kai daugiau buvo pakeliama taurelė, kai dažniausiai medžiojo tik dėl grobio ir daugiausia aukštas pareigas einantieji.
Tačiau ir tada viskas buvo saikingai. Vienetais išvardysi per tuos šimtą medžiotojų draugijos egzistavimo metų, kai medžioklėje nutiko nelaimingas įvykis. Na, kad ir dabar, susėda vyrai po medžioklės, pavakaroja, kuris gali, ir taurelę išlenkia, o ginklą patiki negeriančiam. Tada tik žmonos duoda velnių.
Tas medžioklėse atsiradęs griežtumas, nustatyta tvarka dėl ginklų privertė medžiotojus pasikeisti. Dabar medžiotojas jau ne apiplyšęs, ne samane dvokiantis ir ne su cigarete dantyse. Jei tik koks medžiotojėlis įsijautė ir ėmė neapdairiai pyškinti, medžioklės kolektyvo nariai tuoj sudrausmina.
Šiandien medžiotojų kultūra neabejotinai tapo europietiška, neretai dargi persistengiama. Teko pabūti tarp medžiotojų Švedijoje – galiu patikinti, jog mūsų krašte rengiamų medžioklių kultūra net geresnė. Pas mus dabar bene kiekvienas kolektyvas turi namelius, žvėrių apdorojimo patalpas, šaldytuvus, per medžiokles pagerbiamas kiekvienas kritęs žvėris, po medžioklės, degant laužams ir aidint medžioklės ragams, jie taip pat pagerbiami.
Kai kur žvėrių apdorojimo patalpos, įranga yra aukščiausio lygio, kaip specialioje skerdykloje. Medžiotojai į tai investuoja pinigus ir paskui tuo džiaugiasi, nors išlaidų tikrai būna nemažai. Dabar jau po egle žvėries niekas neišdarinėja.
Na, ir tradicijos! Medžioklės sezono atidarymas – šventė visiems šalies medžiotojams. Įvairiausi sporto renginiai, kuriuose medžiotojai dalyvauja su šeimomis. Artėja kokios šaudymo varžybos, tai, žiūrėk, kompanija jau važiuoja į šaudyklą pasitreniruoti, taip sakant, pamiklina akį. Kiekvienas nori pasirodyti geriau. Paskui tai duoda didelį pliusą medžioklėse – rečiau prašaunama, rečiau sužeidžiamas žvėris.
Žinoma, medžioklė yra sėkmės reikalas. Stovi šaulių linijoje ir nežinai, ar atbėgs medžiojamas žvėris.
Paskutiniu metu neretai ir rašoma, ir visuomenėje pakalbama apie medžioklę, tačiau nė vienas nepasako, kiek medžiotojai sumoka mokesčių. Esu aš ūkininkas, turiu žemių, mišką ir už tą valdą dar privalau sumokėti medžioklės mokestį. Mokestis valstybei už valdą ir dar mokestis valstybei už medžioklę joje – jau du mokesčiai. Kur visos kitos medžioklės išlaidos?
Šiandien tikrai nebėra taip, kad į medžioklę susirenkama tik nudobti kokį žvėrį. Šiandien kur kas svarbiau pabendrauti, pabūti gamtoje. Žinoma, sumedžioti irgi norisi, gražaus trofėjaus norisi, bet tai nėra svarbiausia. Norint trofėjų turėti, reikia užsiauginti, kad jis būtų vertas dėmesio, prižiūrėti medžioklės plotus, kad juose būtų motininė banda įvairiausių žvėrių. Visi medžiotojai neišvengiamai tampa ūkininkais. Mūsų klube plotų apsaugai net ištisai rengiami reidai.
Deja, yra be galo daug nusiteikusiųjų prieš medžioklę. Apie tai dažniausiai kalba tie, kurie visiškai nieko neišmano nei apie medžioklę, nei apie gamtą ir medžiotojo buvimą joje. Tas kritikas neturės nė žalio supratimo apie atranką, kad pirmiausia būtų sumedžiojami selekciniai žvėrys, bloginantys vienų ar kitų žvėrių populiacijas. Ar suvokia toks kritikas: jei ne medžiotojai, kas dėtųsi gamtoje… Jei tos medžioklės bent kelerius metus nebeliktų, gamtoje atsirastų neišvengiamas chaosas!
Tie, kurie piktinasi medžiotojais, kažkodėl nekalba apie brakonierius. Jie daro didžiulę žalą gamtai ir visai nemoka mokesčių. Brakonieriui nėra jokių taisyklių, medžioja iš eilės, kas pakliuvo. Taip, pakliuvę jie nubaudžiami, bet straipsnių apie juos nelabai yra, užsipuolami tik medžiotojai. Čia yra žmogaus kultūros klausimas. Kalba apie tai, ko neišmano.
Šiandien daug kalbama apie itin padidėjusią vilkų populiaciją. Galiu tvirtai pasakyti, jog čia sukurtas biznis. Reikia gi panaudoti europines lėšas, tad reikia, kad ir tų vilkų būtų. Bandoma sukurti vilko naudingumo įvaizdį. Dalis tų vilkų gynėjų greičiausiai natūralioje gamtoje nėra vilko nė matę. Ir tikrai vilkas jiems nerūpi – rūpi iš Europos gaunami pinigėliai. Taip ir keliamas tas triukšmas.
Apie vilkų skaičių Lietuvoje turi pasakyti gamtos mokslininkai. Ne kartą jie teigė, jog populiacija per didelė, tačiau niekas jų neklauso. Gaujų daugėja, teritorijos jiems mažėja, tad jau įsikuria prie gyvenviečių, prie namo pririštus gyvulius jau drasko“, – apie savo medžioklinį gyvenimą, apie kultūrą medžioklėse, apie didžiausius Lietuvoje gyvenančius plėšrūnus pasakojo A. Stančikas.
Pirmąjį šūvį su šautuvu jis paleido iš dėdės šautuvo. Toks dar tas vyras tebuvo – vos didesnis už stalą. Išvarė dėdei zuikį, to šūvis buvo taiklus. Po medžioklės parsirado į namus, tėvukas butelį ant stalo padėjo. O Andriejus ėmė prašyti, kad leistų dėdė iššauti. Tas sako, jog jis dar yra mažas, dar per anksti. Kai butelį „sutvarkė“, dėdė pasidarė labai geras. Išėjo į lauką ir leido jam šauti. Trinktelėjo… ir nugriuvo ant žemės.
Šiandien A. Stančikas gali pasigirti taikliais šūviais. Jam labiausiai patinka medžioklės, kur daug vaikštoma (su varovais), ančių medžioklės, sėlinant. Žvėries tykojimo medžioklės jį žavi buvimu gamtoje ir matymu, kas joje dedasi. Gali to žvėries ir nesulaukti, bet vien pabuvimas gamtoje nuolatos yra jo mintyse.
PRENUMERUOKITE Žurnalą 2023 M.!
