Viskas prasidėjo nuo to, kad Europos Komisija parengė pasiūlymą, kuriuo siekiama reglamentuoti šunų gerovę ir kilmės atsekamumą visoje Europos Sąjungoje. Tačiau kyla įspūdis, kad ši iniciatyva daugiausia grindžiama gyvūnų teisių gynėjų noru griežtai kontroliuoti šią sritį.
Yra pagrindo manyti, kad šios idėjos ištakos slypi Ispanijoje, kur dar praėjusiais metais gyvūnų teisių gynėjai aktyviai siekė įvesti labai griežtus šunų laikymo reikalavimus. Tada Ispanijos medžiotojams pavyko iškovoti išimtį dėl medžioklinių šunų. Dabar atrodo, kad šios pastangos jau perkeltos į visos Europos lygmenį.
Taigi ES rengiasi įvesti vieningas taisykles dėl kačių ir šunų gerovės bei atsekamumo visoje Europos Sąjungoje (ES). 2025 m. birželio 19 d. Europos Parlamento nariai balsavo už teisės aktą, kuriuo pirmą kartą nustatyti minimalūs reikalavimai šunų ir kačių veisimui, laikymui ir priežiūrai visoje ES teritorijoje.
Pagrindinės įstatymo projekte numatytos nuostatos:
● visi ES teritorijoje esantys šunys ir katės turi būti individualiai paženklinti mikroschema;
● duomenys apie mikroschemą ir gyvūno tapatybę turi būti registruojami suderintoje nacionalinėje duomenų bazėje;
● informacija turi būti kaupiama vieningoje indeksuotoje duomenų bazėje;
● draudžiama prekiauti ar laikyti šunis ir kates gyvūnų parduotuvėse;
● mikroschemų ir registracijos reikalavimai taip pat taikomi trečiųjų šalių gyvūnams prieš juos įvežant į ES teritoriją;
● gyvūnų veisimas tarp artimų giminių (tėvų ir vaikų, brolių ir seserų) turi būti draudžiamas;
● draudžiama veisti gyvūnus, turinčius ekstremalių savybių, neigiamai veikiančių jų sveikatą;
● draudžiama naudoti suluošintus ar sveikatos problemų turinčius gyvūnus parodose ar varžybose.
Žinoma, visi šie reikalavimai atrodo pagrįsti ir logiški, tačiau pasiūlyme buvo ir daug kraštutinių nuostatų, susijusių, pavyzdžiui, su šunų transportavimu. Tačiau apie viską iš eilės.
Europos Parlamento Žemės ūkio komiteto pirmininkė Veronika Vrecionova pabrėžė, kad šie pokyčiai yra nukreipti prieš neteisėtą gyvūnų prekybą ir siekia pagerinti jų gerovę. Taip pat ji nurodė, kad dialogas su Taryba turės būti tęsiamas siekiant patikslinti kai kurias taisykles.
O Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacija (FACE) visiškai palaiko tikslus pagerinti gyvūnų gerovę ir kovoti su neteisėta prekyba, tačiau šiame pasiūlyme taip pat slypi pavojų.
Medžiotojai yra svarbi visuomenės grupė, kuri prižiūri ir treniruoja darbinius, dažnai medžioklei skirtus šunis, kaip, pavyzdžiui, Ispanijos atveju. Todėl šunų identifikavimas ir registravimas yra svarbus žingsnis, kurį daugelis medžiotojų jau taiko praktikoje. Vis dėlto nerimą kelia tai, kad kai kurie naujieji reikalavimai neleidžia aiškiai atskirti medžioklinius šunis laikančio šeimininko nuo komercinio veisėjo, nes šis kriterijus dabar grindžiamas laikomų šunų skaičiumi.
Ypač problemiškas yra punktas, kuris nustato gerovės reikalavimus ir tiems, kurie pagal įstatymą nėra priskiriami komerciniams veisėjams. Tai gali lemti perteklinį reguliavimą ir neigiamai paveikti šunų laikytojus, kurių veikla yra nereguliari, sezoninė ar vykdoma tik kartą per metus.
Kita svarbi problema, į kurią atkreipė dėmesį FACE, yra netinkami gyvūnų gerovės standartai, paremti klimato sąlygomis, būdingomis tik Pietų Europai. Pavyzdžiui, anksčiau buvo paskelbti reikalavimai, kad šunis galima transportuoti tik esant nuo +10 iki +25 °C temperatūrai. Tokie apribojimai netinka šiaurės Europos medžiokliniams šunims, skirtiems darbui atšiauriomis žiemos sąlygomis. FACE siekia užtikrinti, kad medžioklinių šunų laikymas nebūtų perteklinai reguliuojamas ir kad būtų gerbiamas šalių įvairovės principas. Teigiamas dalykas yra tai, kad kai kurių esminių išimčių jau pavyko pasiekti, pavyzdžiui, išlaikant galimybę teisėtai trumpinti uodegas darbiniams šunims tose šalyse, kur tai leidžiama.
Kodėl kai kurie pasiūlymai atrodo keisti? Todėl, kad pradiniame variante buvo numatyta taip detaliai reglamentuoti šunų gerovę, kad kai kurie reikalavimai atrodė visiškai atitrūkę nuo realybės. Pavyzdžiui, buvo numatyta, kad gyvūnus galima transportuoti tik esant nuo +10 iki +25 laipsnių temperatūrai. Akivaizdu, kad tokie reikalavimai neatsižvelgia į klimato įvairovę Europoje. Šiaurės šalyse, kur auginamos ir naudojamos tokios veislės, kaip švedų ar norvegų elkhundai, o mūsuose – laikos, tokia temperatūra jiems būtų netinkama. Šie šunys yra prisitaikę darbui žiemą ir šaltyje, tačiau pagal tokias siūlomas normas juos reikėtų vežti šiltnamio sąlygomis, kas iš tiesų būtų kenksminga jiems fiziologiškai.
Taip pat pradiniame projekte buvo numatyta reglamentuoti netgi transporto priemonių oro drėgmę. Tokie reikalavimai ne tik sunkiai įgyvendinami, bet ir neproporcingi, ypač žmonėms, kurie šunis naudoja darbui, pavyzdžiui, medžioklei.
Praėjusiais metais ir Latvijoje įsigaliojo taisyklės dėl šunų transportavimo, kurios, panašu, buvo parengtos neįtraukiant praktikų ir šunų savininkų. Dabar yra taisyklės, reikalaujančios, kad šunys būtų vežami narve, su pavadėliu arba atskirame skyriuje, tačiau neatsižvelgiama į situacijas, kuriose tai neįmanoma. Užuot pagerinusios gyvūnų saugumą, šios taisyklės kartais gali netgi kelti pavojų jų gerovei.
Be to, pagal galiojančius teisės aktus, Latvijoje šiuo metu draudžiama paleisti šunį nuo pavadėlio už savo nuosavybės ribų, išskyrus medžioklės ar treniruočių metu. Vėlgi – tokie reikalavimai neatsižvelgia į praktinę kasdienybę ir sukelia nereikalingų kliūčių atsakingiems šunų savininkams.
Akivaizdu, kad šią sritį reikia reguliuoti – gyvūnų gerovė yra svarbi. Tačiau vis iš naujo matome, kad reguliavimas kuriamas perdėtai ir yra nutolęs nuo realybės, neatsižvelgiant į regioninę, klimato ir kultūrinę įvairovę Europoje.
Šiame kontekste ypač reikšmingas yra FACE darbas. Tai organizacija, kuri atkakliai dirbo, kad būtų pasiektos išimtys dėl medžioklinių šunų. Viena iš sėkmių – tai, kad vis dar leidžiama trumpinti uodegas prevencijos tikslais tose šalyse, kur tai teisėta, siekiant apsaugoti medžioklinius šunis nuo traumų, dirbant miškuose ar krūmynuose.
Paradoksalu, tačiau Europos lygmeniu dažnai diskutuojama apie tariamus gyvūnų gerovės pažeidimus vienoje šalyje, o priimami sprendimai turi pasekmių visoms valstybėms narėms. Tipiškas pavyzdys – Ispanijoje ilgą laiką platinamas įsitikinimas, kad pasibaigus medžioklės sezonui žiauriai nužudoma nuo 60 iki 100 tūkstančių medžioklinių šunų, ypač ispanų kurtų (galgo). Gyvūnų teisių gynėjai aktyviai kovoja su šia tariama praktika, tačiau medžiotojų organizacijos Ispanijoje pabrėžia, kad šie teiginiai yra nepagrįsti arba perdėti.
Jie nurodo, kad gero medžioklinio šuns užauginimas ir priežiūra yra brangi ir daug laiko reikalaujanti veikla, todėl absurdiška manyti, kad medžiotojai sezono pabaigoje tiesiog sunaikina šiuos šunis. Yra žinoma atvejų, kai medžiokliniai šunys buvo pavogti, nugabenti į kitą regioną ir vėliau iš jų teisėtų savininkų buvo reikalaujama išpirkos. Nors yra posakis, kad be dūmų nėra ugnies, tačiau kalbantis su Ispanijos medžiotojais ir lankantis Monterijos tipo medžioklėse su varovais, kuriose naudojama daug šunų, buvo aiškiai matomas savininkų rūpestis, dėmesys ir ryšys su savo gyvūnais. Tai kelia rimtų abejonių dėl teiginių, kad šie šunys masiškai paliekami ar nužudomi. Medžiotojų organizacijos remiasi oficialia policijos statistika apie į prieglaudas atvežtus ir paliktus šunis, kur masinio naikinimo požymių nėra. Panašu, kad čia turime reikalą su tiksline kampanija prieš medžioklę ir pačius medžiotojus, pasitelkiant skambius naratyvus neigiamam viešajam įvaizdžiui kurti. Problema ta, kad tokie lokalūs klausimai – ar net mitai – dažnai pasiekia Briuselį, kur pagal juos rengiami pasiūlymai, turintys įtakos ir kitoms šalims, pavyzdžiui, Latvijai, kur tokios problemos apskritai nėra. Todėl svarbu tęsti dialogą su medžiotojams atstovaujančiomis organizacijomis, remtis faktais ir neleisti, kad neįrodyti įsitikinimai taptų teisės aktų pagrindu visoje Europos Sąjungoje.
Kas yra šuns dokumentai ir kaip įrodyti nuosavybę ir šuns kilmę? Šunų voljieras #3
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
