Kaip kiekvienas tikras medžiotojas, ir latvių Hunt.lv komandos nariai Aivis Zavišas su Arturu Penciu rugsėjo laukia kaip kažko ypatingo. Elnių ruja medžiotojui ilgam laikui suteikia nepamirštamų įspūdžių ir teigiamų emocijų.
„Keletą pastarųjų metų mūsų medžioklės nuotykiai daugiausia buvo už Latvijos ribų, o Latvijoje organizavome medžiokles svečiams iš užsienio ir juos lydėdavome. Medžioklę užsirezervavę svečiai dėl pandemijos negalėjo atvykti, tad mums atsirado proga pamedžioti patiems. Taigi, rugpjūčio pabaigoje pradėjome tyrinėti medžioklės plotus, kad susidarytume vaizdą apie elnių populiaciją. Ruja prasidėjo ir įsibėgėjo. Pirmą rugsėjo savaitę apžiūrėjome ir įvertinome daug stiprių elnių. Daugiausia tai buvo vidutinio amžiaus elniai, bet tarp jų pastebėjome ir porą tokių, kurie galbūt pasiekė sumedžiojimo amžių (10–12 metų)“, – pasakojimą apie pernykštę elnių rujos sėkmę pradeda Arturas ir Aivis.
„Gyvenime teko sumedžioti daug elnių, nepasiekusių tinkamo amžiaus, bet tai buvo laikas, kai informacija apie tinkamą amžiaus ir trofėjaus įvertinimą buvo menka“, – sako Aivis ir priduria, kad apie selekcinės medžioklės principus ką nors sužinoti buvo beveik neįmanoma.
Dabar situacija pasikeitė. Latvijos medžioklės ūkiui vystantis ir ateinant Vakarų Europos medžioklės tradicijoms bei patirčiai, jau kelerius metus selekcinės medžioklės principai tapo labai aktualia ir plačiai aptariama tema. „Medžiotojų klubas Plauži ir medžiotojų bei žvejų klubas Zaube sudarė bendradarbiavimo sutartį, kad bendrame daugiau kaip 20 tūkst. hektarų plote galėtų efektyviai taikyti selekcinės medžioklės principus. Šią iniciatyvą su Arturu pradėjome prieš aštuonerius metus. Per šį laiką sekėsi visaip, bet rezultatus jaučiame“, – teigia Aivis.
Kalbant apie selekcinės medžioklės rezultatus, minėtuose plotuose jie akivaizdūs. Vadovaudamasis savo patirtimi, Aivis tikisi, kad ir kiti kolektyvai šiuos principus ims taikyti: „Būtų smagu, jeigu ateityje kuo daugiau medžioklės kolektyvų galėtų susitarti dėl bendrų medžioklės principų. Tai leistų sukurti tinkamą tauriųjų elnių amžiaus struktūrą daug platesnėje teritorijoje.“
Auksinis elnias. Pasakoja Aivis Zavišas:
„Buvo rugsėjo 9-os rytas, pažiūrėjau orų prognozę, susiskambinau su Arturu, aptarėme vakaro planą, kuriame buvo ir prie Krapės pelkės esančių miško pievų apžiūra. Žinojome, kad ten intensyviai baubė elniai. Apie 18 valandą su kuprine, žiūronais ir karabinu išėjau į miško masyvą stebėti elnių. Spėjau nueiti tik apie 100 metrų, kai jau išgirdau elnių balsus, ir nupėdinau ta kryptimi.
Pirmas baubikas, sprendžiant iš balso, jau buvo peržengęs vidutinio amžiaus slenkstį. Balsą girdėjau iš labai arti, bet niekaip negalėjau pamatyti jo savininko. Staiga jis pakilo nuo uždangos ir tapo man matomas. Trofėjus – stabilus sidabras. Apžiūrėjęs jį supratau, kad jam aštuoneri metai ir jis dar nepasiekęs tikslinio amžiaus. Ėjau toliau. Tą vakarą man pavyko apžvelgti dar tris elnius, visi buvo vidutinio amžiaus su gerais trofėjais.
Mano asmenine nuomone, pojūčių, kuriuos patiri per Latvijos elnių rują, niekur kitur negausi. Klausiausi ir pusės kilometro spinduliu girdėjau šešių elnių balsus. Fantastiškas vakaras!
Lėtai ėjau iš miško masyvo, bet paskutinę akimirką pagalvojau apžiūrėti dar vieną baubiantį elnią. Pavyko prieiti prie jo per 80 metrų. Pradėjau jį tyrinėti žiūronais. Krūmų uždangoje elnio ragų masė ir dydis atrodė milžiniški, bet vis dar negalėjau įvertinti stoto, kad nustatyčiau amžių.
Kartkartėmis artinosi kitas patinas, bandydamas nugvelbti vienintelę damą, tačiau pirmasis konkurentas laikėsi saugiu atstumu.
Praėjo dar akimirka, ir pievoje pasirodė elnė, kuriai iš paskos ėjo kavalierius. Pagal visus požymius šis elnias buvo arti tikslinio amžiaus. Nusprendžiau, kad jam daugiau kaip 10 metų. Netrukus elnias su savo dama dingo tankių krūmų uždangoje ir savo tuoktuvių giesmę tęsė ten.
Galvojau eiti į kitą vietą ar trumpinti atstumą, tačiau pagal ilgametę patirtį nutariau nieko nekeisti. Užsiėmiau patogią poziciją, sureguliavau optiką, išmatavau atstumą iki vietos, kur elnią būtų galima sumedžioti.
Pažvelgęs į laikrodį supratau, kad iki saulėlydžio teliko pusvalandis. Tą akimirką staiga aiškiai suvokiau trofėjaus dydį ir mane apėmė jaudulys. Tuo tarpu elnias neskubiai baubė miško priedangoje. Iki ten, kur jis galėjo išlįsti iš miško, buvo 80 metrų.
Pradėjo dar kelios minutės ir pasikartojo ankstesnis scenarijus. Proskynoje išlindo elnė, paskui kurią sekė jos kavalierius. Ir atsistojo šūviui idealioje pozicijoje! Akimirka korekcijoms, šūvis. Taikiklyje mačiau, kaip didis gyvūnas krinta, pertaisiau karabiną ir per optiką stebėjau, kas bus toliau. Jis nebeatsikėlė.
Tik artėdamas prie sumedžioto elnio pradėjau iš tiesų suvokti, kokio dydžio yra trofėjus. Prasidėjo skambučiai ir klausimai – ką sumedžiojai, koks dydis, kurioje vietoje? Negaliu apibūdinti jausmų, pamačius sumedžiotą elnią, bet prisimenu, kad pasakiau Arturui prisėsti, kai atsiųsiu nuotraukas.
Tada atėjo sudėtingiausia medžioklės proceso dalis – išvežti laimikį iš sumedžiojimo vietos, esančios miške už 2 kilometrų nuo privažiuojamo kelio. Šį kartą teko panaudoti traktorių su hidromanipuliatoriumi. Tiksliai po 5 valandų elnias buvo nugabentas iki medžiotojų namelio ir paruoštas rytinei fotosesijai.
Noriu pridurti, kad kiekvienas medžiotojų kolektyvas ir kiekvienas jo narys yra pajėgus sukurti medžioklės ūkį, kuriame gyvūnų populiacija yra tinkamos amžiaus ir lyties struktūros, kuri ilgainiui leidžia pagerinti bendrą trofėjų lygį ir sumedžioti taip geidžiamą svajonių elnią.“
Dar vienas įspūdingas trofėjus. Pasakoja Arturas Pencis:
„Rugsėjį elnių medžioklė man truko ilgiau nei Aiviui, kuris savo trofėjų sumedžiojo beveik pačioje rujos pradžioje. Kad sumedžiočiau savo elnią, man teko miške praleisti apie 2,5 savaitės. Beje, paskutinį kartą visavertiškai per rują Latvijoje medžiojau tolimais 2006 metais, kai pavyko sumedžioti pirmą savo gyvenime rujojantį elnią – trofėjus gavo bronzos medalį.
Aišku, tuo metu apie selekciją nusimaniau menkai. Tada buvo visai kitokie – dar tarybiniai – medžioklės principai. Mano bronzinis elnias buvo jaunas, tik kokių 5–6 metų. Prieš 15–20 metų elnių tankis buvo penkiskart mažesnis nei dabar, patinų buvo mažai, o vyriausi jų – gerai, jeigu bent 5 metų amžiaus.
Prisimenu, kad pirmą kartą Plauži plotuose baubiantį elnią išgirdau 2005 metais. Tada klubo nariu buvau jau penkerius metus. Iš patirties pasakysiu, kad tikrai užtruko, kol vyresni klubo nariai pradėjo klausytis jaunų vaikinų ir pripažino, kad teiginys „jeigu elnias baubia, jis savo nugyveno“ yra neteisingas.
Nustatę selekcinės medžioklės principus, sutvarkę populiacijos amžiaus ir lyties struktūrą, pasiekėme, kad Plauži medžioklės plotuose kas metus rujotų apie 30 patinų. Per šiuos 14 metų kiekvienoje rujoje apžiūrėjau labai daug elnių. Deja, dažnai tuos patinus, kuriuos aš patausodavau, kas nors kitas sumedžiodavo varant ar tykant. Populiacija vystėsi labai prastai tol, kol jaunesni klubo nariai pagaliau pasiekė elnių medžioklės draudimą per medžioklę su varovais. Tai įvyko prieš 4–5 metus. Iškart pasijuto progresas.
Taigi, grįžtu prie pasakojimo. Kaip minėjau, miške praleidau 2,5 savaitės ir apžiūrėjau labai daug elnių. Viename lauke pastebėjau du stiprius, apie 10 metų amžiaus elnius: vienam iš jų raguose buvo iešmai, o kitam – šis tas daugiau. Lemtingąją dieną prisėdome kartu su draugu lauke tykoti to jo iešmaragio.
Sutemus už 300 metrų lauke išėjo patinas su patele ir vienu jaunikliu. Iš toli supratau, kad tai vienas iš anksčiau matytų elnių. Kai jis priėjo iki 130 metrų, apžiūrėjau trofėjų dar kartą ir supratau, kad vis dėlto tai ne iešmaragis. Jis nebuvo atrankinis, tad sumedžioti turėjau aš – toks buvo susitarimas.
Stebėjau elnią porą minučių ir supratau, kad jam maždaug 10 metų. Prieblandoje mačiau, kad ragai buvo dideli, bet negalėjau įvertinti jų storio. Galvoje kirbėjo visokių minčių, ir pagaliau priėmiau sprendimą šį patiną sumedžioti.
Po šūvio elnias nukrito, atsistojo ir nubėgo į mišką. Dar kartą iššoviau, o patinas dingo ilgoje pamiškės žolėje. Iš patirties žinau, kad labai blogas ženklas, jei po pataikymo gyvūnas atsistoja ir nubėga.
Sužeisto elnio ieškoti išsikvietėme medžiotoją su šunimis – ačiū Zaube nariui Nikui Zeimului. Pasirodo, šunų nereikėjo, nes patinas gulėjo ten pat aukštoje žolėje ir abu pataikymai buvo tikslūs. Aišku, po Aivio trofėjaus, kuris iškart po apdorojimo svėrė 13,7 kg, visi kiti ragai atrodė mažyčiai. Vis dėlto aš palauksiu mėnesį ir vešiu savo trofėjų įvertinti.
Šiemet Plauži plotuose sumedžioti penki elniai. Du iš jų – trofėjiniai, trys – selekciniai patinai.
Kad trofėjus pasiektų 13,7 kg, elnią reikia tausoti bent 9–10 metų, per kuriuos, manau, daug medžiotojų šį gyvūną matė ir susilaikė, nenuspausdami nuleistuko.
Noriu labai padėkoti Plauži ir Zaube nariams už supratimą ir gebėjimą susilaikyti. Dėl tokio požiūrio kasmet rezultatai gerėja, gyvūnai tampa vyresni, labiau subrendę, o ruja – stipresnė ir intensyvesnė.
Šaukite pro šalį!“
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
