Patirtis

Parazitai kepenyse – ar labai pavojinga?0

Nuotrauka: Linda Dombrovska

Kiekvienam medžiotojui teko susidurti su medžiojamųjų gyvūnų ligomis, tačiau ne kiekvienas moka atpažinti jų simptomus ir žino, kaip atrodo parazitai. Yra ir tokių ligų, kurios išorinių požymių neturi, o parazitai tokie mikroskopiniai, kad akimi net norėdamas neįžiūrėsi. Didelė dalis gyvūnų ligų gali būti pavojingos ir žmogui. Geras pavyzdys – trichineliozė, kurią platina plėšrūnai ir visaėdžiai, pavyzdžiui, šernai. Vis dėlto šį kartą kalbėsiu apie kepenis, kuriose trichinelės negyvena.

Viena nerašytų Lietuvos medžiotojų tradicijų yra medžiotojų namelyje kepti šviežias kepenis. Bendrai valgyti gardžiai pagamintas kepenis reiškia sėkmingos medžioklės pabaigą. Kepenis stengiamasi išsaugoti paleidžiant vidurius, ir kiekvienam medžiotojui šiek tiek gaila, jeigu jos peršautos. Vis dėlto retas šį organą prieš gamindamas apžiūri. O reikėtų, nes kepenyse gali būti parazitų!

Nėra ligų?

Susisiekusi su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Viešųjų ryšių skyriumi išsiaiškinau, kad universitete neatliekami jokie su medžiojamųjų gyvūnų kepenų būkle susiję tyrimai, taigi mokslininkai neturi jokios šios srities statistikos duomenų.

Paklaususi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus specialistų sužinojau, kad vykdoma laukinių žvėrių infekcinių ir parazitinių ligų stebėsena: „Įvertinus daugiamečius sumedžiotų žvėrių poskerdiminės ekspertizės ir laboratorinių tyrimų rezultatus, galima teigti, kad infekcinių ar parazitinių elninių gyvūnų ligų rizika Lietuvoje yra labai nedidelė, nes tokių ligų keletą pastarųjų metų nebuvo registruota.“

Nuotrauka: Žurnalas Medžioklė

Vis dėlto remdamasi asmenine patirtimi abejoju, kad situacija gali būti tokia pozityvi – greičiausiai kaltas mėginių ir medžiagos trūkumas. Jeigu medžiotojai imtųsi iniciatyvos ir patys mokslininkams atvežtų kepenų mėginių, vaizdas būtų kitoks. Pasak vieno Lietuvoje gerai žinomo medžiotojo, lietuviams nesvarbu, jie net neatlieka afrikinio kiaulių maro tyrimų, sumedžiotą šerną tiesiog gamina ir valgo. O kas gi veš į laboratoriją dar ir kepenis tikrinti, ar jose yra parazitų?

Kirmėlės kepenyse!

Viena labiausiai paplitusių medžiojamųjų gyvūnų parazitinių infekcijų yra parafasciolozė, kurią sukelia plokščiųjų kirmėlių tipo siurbikių klasės parazitas Parafasciolopsis fasciolaemorpha. Nemažai šios srities duomenų turi latvių kolegos.

Daugpilio universiteto vyr. mokslininkė Muza Kirjušina teigia, kad Latvijoje patys medžiotojai rodo iniciatyvą ir atveža tyrėjams sumedžiotų gyvūnų kepenų ir kitų audinių mėginių. Iš medžiotojų gauta žodinė informacija irgi patvirtina, kad parafasciolozė yra labai paplitusi, ypač Latvijos briedžių populiacijoje. Pasak apklaustų medžiotojų, kirmėlių sumedžiotų gyvūnų kepenyse tenka rasti vis dažniau, kone kas antras briedis turi parazitų.

Laimė, žmogus negali apsikrėsti parafascioloze ar galvijams būdinga fascioloze, net jei valgytų žalias kepenis. Be to, jas valgyti būtų įmanoma tik užspaudus nosį, nes apkrėstos kepenys itin smirda – jų audiniuose pūva parazitų veiklos atliekos. Ir vis dėlto pavalgęs kepenų šiais parazitais negali apsikrėsti nei žmogus, nei šuo, nei katė. Visi žinduoliai gali būti vieno lygio parazito – kepeninės siurbikės (Fasciola hepatica) – šeimininkai, ir jų kepenyse gali parazituoti tik suaugę individai.

Kad susirgtum, turi suvalgyti adaliskarijų – priešpaskutinės vystymosi stadijos parazitų. M. Kirjušina teigia, kad parazitų gyvenimo ciklas vyksta pagal griežtas taisykles ir parazitui reikia visų tarpinių šeimininkų, kad išeitų visus vystymosi etapus. Mokslininkė aiškina, kad kepeninės siurbikės yra mažesnės už Parafasciolopsis fasciolaemorpha ir gali patekti į siauresnius tulžies kanalus, tačiau vizualūs ir iš kvapo nustatomi parazito buvimo ženklai bus panašūs į parafasciolozę. Kepeninės siurbikės atskirais atvejais gali įsiveisti ir žmogaus kepenyse, bet parafasciolozė mums nėra pavojinga.

Bruceliozė – irgi iš kepenų

Valgant nepakankamai termiškai apdorotas ar net žalias kepenis galima susirgti brucelioze, kurios vienas simptomų – sutinusios sėklidės. Bruceliozė sukelia lytinių organų patologijas. Ji pavojinga ne tik vyrams, bet ir moterims, kurios gali tapti nevaisingos ar patirti persileidimą. Abiejų lyčių atstovams bruceliozė gali pasireikšti kaip sąnarių uždegimas, artritas ir širdies veiklos sutrikimai. Gydyti įmanoma, ypač ankstyvų stadijų, bet nėščiosioms stiprūs antibiotikai ir pati infekcija kelia didelių problemų.

Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, šioje šalyje aptinkama tik Brucellus suis bakterijų, kurios kiek mažiau pavojingos žmogui. Paskutinis bruceliozės atvejis nustatytas naminėms kiaulėms 2010 metais Talsuose. Vėliau Latvijoje valstybės lėšomis atlikta nedidelė stebėsena – imti maru apsikrėtusių šernų audiniai ir ieškota bruceliozę sukeliančios bakterijos. Mokslininkai ištyrė kelis šimtus mėginių ir pagal gautus duomenis nustatė, kad 5 proc. šernų Latvijoje serga ir brucelioze.

Infekcijų požymiai

Anot M. Kirjušinos, atpažinti ankstyvos stadijos bruceliozę gali būti sunku. Jeigu nėra išorinių požymių – padidėjusių sėklidžių, reikia įvertinti kitus, pvz., atpažinti Brucellus suis infekciją galima ir iš pūlių kepenyse.

Kitą pavojingą medžiojamųjų gyvūnų ligą – echinokokozę (kaspinuotį) – rodo pūslelės ant vidaus organų ir skrandyje. Tai pusiau permatomi, gana ploni maišeliai su drumstu skysčiu. Pūslelės yra viršuje ir jas galima lengvai išpjauti kartu su šalia esančiais audiniais, bet tokių kepenų vartoti vis tiek nepatariama.

Parafasciolozės sukėlėjų buvimą organizme rodo pailgi, stori dariniai kepenyse, parazitai tulžies kanaluose ir blogas kvapas. Perpjovus tokią pūslę, kuri gali būti net kelių centimetrų ilgio ir centimetro ar daugiau storio, išspaudžiamos baltos 2–4 milimetrų ilgio kirmėlytės (pirmoji vystymosi stadija). Svarbiausia nepamiršti, kad parazitų gali būti ir iš pažiūros neinfekuotuose audiniuose.

Yra daug įvairių parazitinių ir kitokių ligų, veikiančių kepenų kokybę, išvaizdą, struktūrą ir kvapą. Ligą rodo bet kokios pūslės, ataugos, sankaupos, pakitusi struktūra, skystis ar parazitai tulžies kanaluose. Vis dėlto kartais kepenys iš išorės gali atrodyti visiškai sveikos. Vienas saugių įvertinimo kriterijų – kvapas. Nesveikos kepenys itin smirda – aštriai ir nemaloniai.

Medžioklės higienos svarba

Vienas svarbiausių veiksnių ribojant parafasciolozės, helmintozių, įvairių kitų ligų, įskaitant afrikinį kiaulių marą, plitimą yra laikytis medžioklės ir mėsos tvarkymo higienos. Jeigu mes, medžiotojai, paliekame gyvūno vidurius ar smulkiųjų plėšrūnų kūnus miške, ten lieka ir visi kenkėjai, gyvenantys žvėries organizme. Parazitai patys iš briedžio į briedį nepereina. Aišku, ateina mangutas, ateina dar koks tokio maisto gerbėjas ir suėda šias liekanas bei toliau platina infekciją savo aplinkoje. Daugelio parazitinių organizmų vystymosi cikle yra du ar keli tarpiniai šeimininkai, tai gali būti mangutai, sraigės, pelės.

Kiekviename sumedžiotame gyvūne gali būti net dešimtys įvairių parazitų, bakterijų, virusų ir grybelinių ligų sukėlėjų, kurie kartu su miške išmestais viduriais laisvai prieinami maitėdoms ir plėšrūnams. Yra gausybė kenkėjų, apie kuriuos net nepagalvojame, nes jie neįžiūrimi. Mėsą iškaitiname ir apie parazitus pamirštame. Taigi, palikdami gamtoje sumedžioto gyvūno vidurius ar net visą skerdieną, pvz., niežuotą lapę ar mangutą, medžiotojai skatina infekcijas plisti. Medžioklės liekanas užkasus galima ne tik apriboti kiaulių marą, bet ir sumažinti įvairių parazitų dauginimosi galimybes.

Nenormalios kepenys: nemalonus kvapas, matomi parazitai, pūslelės, pūliai, įvairios sankaupos, pakitusi audinių spalva, plokšti pilkšvi ar tamsūs sukietėjimai, pabrinkimas, trapumas, pakitusi forma ir kt. Pastebėję tokių požymių paklauskite savęs, ar tikrai tokias kepenis norite valgyti!

Sveikas kepenis valgyti sveika

Mitai apie kepenis yra tik mitai. Gastroenterologų manymu, kepenų kenksmingumas yra tik moksliškai nepagrįstos pasakos vaikams. Visi esame girdėję, kad kepenys neva sunkus maistas, jose daug kenksmingų medžiagų, nes šis organas atlieka organizmo valymo funkciją, jame kaupiasi sunkieji metalai, radiacija… Vis dėlto kepenys tiesiogiai į mūsų kraują nepatenka. Jos virškinamos mažais gabaliukais, perdirbamos ir pašalinamos. Šiame procese organizmas gauna daug reikalingų medžiagų.

Kepenų maistinė vertė puiki – tai ne tik geležies šaltinis, kaip įprasta manyti. Kepenyse yra ir vitaminų, ir mineralinių medžiagų, ir labai vertingų baltymų bei įvairių aminorūgščių. Tinkamai pagamintos kepenys išsaugo didelę dalį šių žmogaus organizmui būtinų medžiagų. Aišku, vien kepenų neužtenka, bet nereikia ir jų vengti. Pagrindinė kepenų vertė – žmogaus kaip visaėdžio maistinės bazės įvairovė, nes žmogus negali visą gyvenimą maitintis tik kokiais nors vienais produktais. Kepenys gerai – kaip ir pienas, mėsa, kava ir visa kita.

Medžiojamųjų gyvūnų kepenų maistinės vertės lentelių rasti nelengva, bet palyginti galima galvijų kepenyse esančių mikroelementų ir vitaminų sąrašą. Su tam tikra paklaida jas galima laikyti panašiomis į briedžio kepenis. Galvijų kepenų 100 g maistinė vertė: 73 proc. baltymų, 13,2 proc. riebalų, 13,95 proc. angliavandenių, 135 kcal. Cheminė sudėtis: vitaminai (A, B1, B2, C, E), kalis, natris, kalcis, magnis, fosforas ir mikroelementai – geležis, jodas, manganas; varis, selenas, cinkas, chromas, floras.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.