Visą straipsnį skaitykite Delfi.lt
Didelė dalis mūsų šalies gyventojų apie medžiotojų veiklą žino nedaug – išgirsta atkeliavus meškai arba susisiekia partrenkę gyvūną kelyje. Tačiau medžioklės tradicija Lietuvoje gyvavo nuo neatmenamų laikų, kai ragų gausmu į ją kviesdavo kunigaikščiai ir didikai. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Virginijus Kantauskas sako, kad šiais laikais požiūris į medžiotojus, deja, neigiamas, mat jį pakeitė okupacijos metais į šalį nustumtos tradicijos ir sumedžiotų žvėrių pardavinėjimas. Jis papasakojo, kaip šiais laikais vyksta medžiotojų klubų veikla ir ką jie veikia, kuomet draudžiama medžioti. Anksčiau medžiotojų būreliai Lietuvoje laikyti galimybe vyrams susitikti prie bokalo. Kaip jie atrodo dabar?
Žmonės medžioja nuo pirmykštės bendruomenės santvarkos. Mūsų šalyje tai yra kultūrinis paveldas, nes didikai, ir Radvilos, ir Tiškevičiai, ir visi kiti dvaruose turėjo medžioklės menes. Jose vykdavo susiėjimai po medžioklių, būdavo pakeliama ir vyno taurė žvėriui pagerbti. Ir tada, ir dabar ginklas su alkoholiu nėra suderinama, tad švęsti galima tik po medžioklės. Į gamtą einame ne tam, kad vartotume alkoholį.
Tarybiniais laikais medžioklė buvo jau kitokia. Lietuvoje medžiotojų klubai įsteigti atgavus nepriklausomybę. Tradicija pagerbti žvėrį atkeliavo iš laikų, kai medžioklė buvo išgyvenimo klausimas, o gavę maisto žmonės džiaugdavosi. Tai išlikę iki šiandien. Kokias tradicijas puoselėja dabartiniai medžiotojai, galbūt vyksta šventės, bendruomenės susitikimai ar pan.?
Tarybiniais laikais kai kurie dalykai buvo primiršti, ne visi laikėsi medžioklės pradžios tradicijos – rago pūtimo kviečiant ir pabaigus ją, šunų, arklių naudojimo medžioklėje, žvėries pagerbimo šventės. Okupacijos metais sumedžioti žvėrys buvo pardavinėjami, kaip prekės, todėl tradicijos užsimiršo. Buvo vykdomi valstybiniai užsakymai. Šiuo metu tradicijos stipriai puoselėjamos, sugrąžintas kvietimas į medžioklę trimitu ar ragu, po jos vyksta kiekvieno žvėries pagerbimas su eglės ar kito medžio šakele, žvėrys suguldomi šalia vienas kito, iš abiejų jų pusių sustoja medžiotojai, trimitininkai pučia instrumentus, pranešdami apie pabaigą.
Negalima užmiršti ir vaišių stalo, pasibuvimo kartu, kaip po bet kokio renginio. Vyno taurė keliama ne siekiant apsvaigti, o labiau kaip sakralinis veiksmas prie stalo. Stiprieji gėrimai nevartojami, nemažai medžiotojų, kaip ir aš – abstinentai, tad kelia kitokių gėrimų taures.
Kokios taisyklės galioja medžiotojams, ką jiems leidžiama ir neleidžiama daryti medžioklės metu? Taisyklės yra aprašytos ir jų gana daug, tad gal neverta apsunkinti visuomenės. Turbūt svarbiausios iš jų – griežtai draudžiamas alkoholis ir brakonieriavimas. Galima palyginti su šviesoforu, kurio spalvų turi laikytis kiekvienas eismo dalyvis, tik medžioklėje nėra geltonos spalvos – arba žalia, arba raudona. Tai stipriai kontroliuojama veikla, nes susijusi su ginklais, šūviais, žmonėmis aplinkui ir rūpesčiu gamta.
Brakonieriavimu vadinama medžioklė draudžiamu laiku, tačiau su tokiais žmonėmis dažniausiai susitvarko patys klubai, nes neregistruota medžioklė yra vagystė iš savo draugų, bendruomenės, kitų klubo narių.
Už kokius pažeidimus medžiotojai gali netekti šios teisės? Už alkoholio vartojimą medžioklės metu ar prieš ją bei brakonieriavimą. Už kitokius pažeidimus galima gauti baudą ar prarasti pažymėjimą keleriems metams.
Kaip vyksta medžiotojų būrelio veikla – kaip nusprendžiama, kas, kur, kada medžios? Svarbu suprasti, kad medžioklė iš esmės yra gamtos reguliavimas, kad nebūtų per daug, per mažai vienokių ar kitokių žvėrių. Anksčiau tai kontroliavo valstybė, o dabar sprendžia patys medžiotojai. Jeigu rūšies atstovų padaugėja 3-4 ar daugiau kartų, klubai turi atsakomybę jų sumažinti. Klubai kasmet moka valstybei išteklių mokestį už jiems priskirtą plotą nepaisant to, ar jame yra žvėrių.
Šis mokestis vienam klubui vidutiniškai siekia 7000 eurų per metus. Vienas klubas įprastai atsakingas už 7000 hektarų, klubų yra kiek daugiau, nei 500. Klubas gali medžioti tik savo teritorijoje įstatymų nustatytu metų laiku – maždaug 3 mėnesius. Plėšrūnus medžioti leidžiama visus metus, o kitiems taikomi apribojimai, pavyzdžiui, kai laukiasi ar augina jauniklius – nuo vasario iki rugsėjo. Nepaisant to, mokestį vis tiek reikia mokėti, jo valstybei kasmet sumokama apie 4 mln. eurų.
O ką veikia medžiotojai, kai medžioti draudžiama? Tuo metu, kai medžioti negalima, prižiūrime žvėris savo plote. Ardome bebrų užtvaras, šeriame žvėris, tvarkome bokštelius, puoselėjame gamtą. Žiemą turime pareigą globoti žvėris, kad nežūtų. Taip pat surenkame žvėris, susidūrusius su automobiliais. Papildomai rengiame edukacijas, mokymus, lankomės mokyklose. 4-5 klasių mokinius supažindiname su gamta. Vaikai tuo labai džiaugiasi, išmoksta mylėti gamtą, gyvūnus. Matome, kad mokyklose trūksta pamokų apie gamtą, mūsų edukacijų poreikis – didžiulis.
Mūsų visuomenės požiūris į medžiotojus vis dar yra neigiamas, jis susidarė tarybiniais laikais. Tai iš dalies yra ir pačių medžiotojų bendruomenės kaltė, tad stengiamės pakeisti požiūrį. Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Suomijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Vokietijoje, gyventojai net neįsivaizduoja, kad šalyje gali nebūti medžiotojų. Juos remia vyriausybės, vyksta šventės, gyventojai, net jei patys nemedžioja, rengiasi medžiokliniais drabužiais.
Pavyzdžiui Norvegijoje 9 iš 10 gyventojų mano, kad medžioklė yra reikalinga ir privaloma. Teko būti valstybėse, kur einant gatve žmonės net atiduoda pagarbą. Anglijos medžioklės tradicijos, apskritai yra senos, kaip pati valstybė. Mūsiškes, deja, sugadino okupacijos metai.
Taip pat stengiamės įdiegti kultūrą dalintis žvėriena su pažeidžiamomis grupėmis, tarkime, su seneliais, neturtingais žmonėmis įvairių švenčių proga. Tikiuosi, kad tai taps tradicija visuose klubuose, nes medžiotojai privalo dalintis.
Jokių interpretacijų! Kaip turi būti gabenami duslintuvai ir įvairūs taikikliai
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
