Patirtis

Nori ragų? Šeimininkauk! Šerk stirnas protingai!0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Aukso medaliais ir didžiuoju prizu įvertinti stirninų ragai neabejotinai būtų kiekvieno medžiotojo pasididžiavimas, bet kaip rasti gerų trofėjų?

Pasirodo, galima šį tą ir nuveikti, ne tik dūsauti, kad visos stirnos išmirė. Taip pat „kol kas nemedžiojame, kad atsigautų“ ir panašių medžiotojų istorijų girdėta beveik kiekviename regione. Galbūt todėl mūsų medžioklės sistemoje reikia šiokios tokios revoliucijos, kad rastume būdą pagerinti dabartinę situaciją ir nebebūti priklausomi nuo gamtos kaprizų padarytų nuostolių.

Ar yra pagrindo teigti, kad vienas rimto pabandymo vertas sprendimas šiuo metu jau rastas? Ar įmanoma tikslingai šerti stirnas šiuolaikiniais, moksliniais tyrimais paremtais metodais? Kaip vyksta šie dalykai, kai įprastas šieno šluoteles ir grūdus pakeičia specifinis, subalansuotas pašaras, gausus vitaminų, mineralinių medžiagų, baltymų ir kitų stirnoms reikalingų medžiagų. Šį kartą pažvelkime į kaimyninės Latvijos pusę, kur vienas medžiotojas pasirengęs pasidalyti savo patirtimi.

Girtis Vėjinis jau pernai pavasarį pasakojo apie tokio pašaro poveikį stirnų vystymuisi ir šėryklose esančių gėrybių įvairovę. Latvis gali pasiūlyti specialų pašaro mišinį bet kuriam medžiotojui, besidominčiam stirnų populiacijos gausinimu ir priežiūra savo medžioklės plotuose.
Kaip nutarėte pradėti šerti stirnas šiuo specialiu pašaru?

Savo teritorijoje medžioti pradėjome prieš septynerius metus, ir faktiškai tuo metu ten nebuvo jokių gyvūnų. Šernus prisikviesti buvo lengviausia, maitinti irgi – duodi vien grūdų, ir dabar kriuksių užtenka, nors ir uoliai medžiojame. Dabar reikia medžioti dar labiau dėl afrikinio kiaulių maro. Vis dėlto reikia įvairovės.

Stirnos

Žinoma, norėjosi stirnų, todėl dėjome šluoteles, ypač smulkų šieną. Nė iš tolo nėjo! Kartą ėjo į šernų šėryklas, ėdė grūdus, bet jie stirnoms labai kenkia. Pagal profesiją esu veterinaras ir esu įsitikinęs, kad būtent šėrimas grūdais gali būti viena priežasčių, kodėl stirnos kritiškai miršta, be to, prisidėjo dvi atšiaurios žiemos.

Jei gyvūnas jau ir taip varganas, tai nuo grūdų skrandyje dar sustiprėja rūgimas, prasideda viduriavimas ir viskas baigiasi liūdnai. Vis dėlto stirnų mūsų plotuose reikia, ir viską išsprendė atsitiktinumas. Kadangi ilgai bendradarbiauju su viena Austrijos įmone, kuri tiekia mūsų ūkininkams reikiamą įrangą, pernai kolegos pakvietė į medžioklę aukštosiose Alpėse – medžioti gemzių.

Pamačiau ten tokių keistų šėryklų ir išsiaiškinau, kad jos skirtos stirnoms, o pašaro galima įsigyti bet kurioje Austrijos parduotuvėje. Žodis po žodžio sužinojau, kad tų medžioklės plotų savininkas prieš septynerius metus pradėjo šiuo specialiu mišiniu šerti 7 stirninus, o dabar jų turi 80.

Sotus stirninas – gyvas stirninas

Bet juk kada nors stirnos ėda ir žolę, ar visus metus vien iš šėryklos?

Austrijos patirtis pakeitė požiūrį į daugybę dalykų, kuriuos mes šiuo metu Latvijoje ir kaimyninėse šalyse išgyvename. Taip, šie šėrimo metai jiems prasidėjo rugsėjo 5 ir baigėsi gegužės 5 dieną, nes rugsėjo pradžioje jau yra sniego, o žiemą pusnys iki keturių metrų storio.

Taigi mums kiltų klausimas, kaipgi stirna iš viso išgyvena, jeigu negali net ant žemės išsitiesti? To jai nereikia! Jeigu stirna padoriai užkandusi, tai nesvarbu, ar ji guli sniege, ar ant žemės. Alpių medžiotojų terminologija sotus reiškia gyvas. Ir ėda šėrykloje tiek, kiek nori.

Mūsų nuomonė, kad miegui reikia liesti žemę, antraip gyvūnas suserga ir nugaišta, įsišaknijo todėl, kad niekas nenori suprasti paprasto dalyko – stirnos gaišta iš bado, o ne dėl gulto. Jeigu į gyvūnų fiziologiją pasižiūrėtume iš veterinarijos pusės, miegoti ant žemės gali būti net žalingiau nei gulėti sniege.

Pirmieji šėrimo metai jūsų medžioklės plotuose praėjo. Kokios išvados?

Vizualiai stirnos, negavusios šio pašaro mišinio, yra mažesnės, sulysusios, rodos, turi mažiau jėgų. Prie šėryklų penkis mėnesius viskas buvo reguliariai fiksuojama nuotraukomis – dabar auga labai gražūs gyvūnai.

Kada praktiškai pradėjote šerti?

Padarėme šėryklas. Pirmąsias dvi pastatėme 2014 metų rugsėjo vidury, kitas keturias – spalio pradžioje. Pirmąsias lankė labai gerai, o prie keturių vėlesnių nė viena stirna net nesiartino.

Priežastis?

Esu 99 procentais įsitikinęs, kad tas keturias šėryklas pastatėme per vėlai. Ir į pirmąją šėryklą gyvūnai atėjo tik po mėnesio, bet kai pradėjo eiti, tai kasdien lankytojų daugėjo ir faktiškai visą žiemą maitinosi vienuolika. Antrojoje žiemos pusėje buvo pripažinta ir antroji šėrykla.

Ką daryti, kad pastatytos šėryklos būtų pripažintos?

Reikia jas statyti nuo gegužės iki birželio vidurio, tik jokiu būdu ne rugpjūtį ir ne rugsėjį. Stirna prie svetimo daikto turi priprasti. Pratinamasi ilgai, atsargiai, keletą mėnesių, o kai gamtoje baigiasi maisto bazė, gyvūnai šėryklos kaip tokios nebebijo, nes supranta, kad ta dėžė nešauna, nepuola, nemuša.

Žurnalas išeina birželio pradžioje, taigi norintieji pastatyti šėryklą turėtų paskubėti?

Tikrai taip, ir patariu statyti kuo anksčiau dėl minėtų priežasčių. Aišku, galima statyti ir rugsėjį, bet nėra garantijos, kad stirnų ateis.

Galbūt įmanoma pripratinti stirną nebijoti šėryklos ėdžių?

Įmanoma – ten, kur naujoje vietoje statome šėryklą, už kokių šešių metrų iškasame stulpą su druskos gabalu. Stulpas matyti iš tolo, stirna kaip gyvūnas yra smalsi ir ateina patikrinti, kas tai yra. Aišku – druska. Palaižys. Vizualiai priprantama ir prie netoli esančios šėryklos, o rudenį, kai ateis laižyti druskos, šalia užuos pašarą. Pakanka kartą įkišti nosį, ir viskas, tik spėk berti naują porciją.

Vasarą šis pašaras nedomina?

Nuo balandžio 15 dienos prie šėryklų neatėjo nė viena stirna. Kai gamta ima žydėti ir augti viskas, ko reikia ir kas stirnai skanu, niekas kitas nebedomina.

Prospektus vilioklis stirnoms

PROSPEKTUS viliokliai laukiniams gyvūnams

Kaip matematiškai apskaičiuoti žiemos pašarus?

Teoriškai stirna per vieną žiemos dieną gali suėsti pusę kilogramo pašaro mišinio, bet realiai tiek daug nesuvartoja. Ciklas toks: ateina kas 2–3 valandas ir kokias 15–30 minučių ėda, paskui nueina savo keliais į mišką ir po poros valandų vėl grįžta. Vidutiniškai per šešis mėnesius viena stirna suėda apie 60 kilogramų pašaro, o tai yra maždaug du maišai. Išlaidos – apie 20 eurų už maišą, priklausomai nuo laikotarpio ir pašaro tipo.

Ragai, mėsa, augimas, produktyvumas

Ar taip šeriant siekiama gauti puikių stirnino ragų trofėjų, ar apskritai laukiama stiprios populiacijos?

Ragų nebus be puikios anatomijos ir fiziologijos, o tokia atsiranda tik gerai maitinantis. Pašarą ėda juk ne tik stirninai, bet ir patelės, o tiesiogiai nauda perduodama palikuonims – išsivysto visavertiškesnis vaisius. Tai reiškia, kad stirniukai gimę bus stipresni nei mama, kuri ištempė žiemą ir pavasarį jau visiškai nuvargusi. Žinoma, pašaras turi įtakos ragams, ir trofėjų tikrai galima tikėtis geresnių.

Vadinasi, kad padaugėtų stirnų, kad jos būtų stipresnės, reikia šerti. Kodėl taip daroma Austrijoje, kur stirnų yra be galo daug, ir kitose šalyse, kur naudojamas toks pašaro mišinys?

Kiekvienas tikriausiai turi savo priežasčių. Taip, ragai tikrai svarbu, bet man kaip medžiotojui tikrai norėtųsi daug gausesnės stirnų populiacijos. Stirnas medžioti juk daug įdomiau nei šernus, ir galbūt dėl afrikinio kiaulių maro jų iš viso nebebus arba bus labai mažai.
Ar būtų per garsiai pasakyta, kad stirnas pribaigia ne rūsčios žiemos, o tokio pašaro trūkumas?

Manau, kad taip, bet mes juk apie šį pašarą nieko nežinojome, todėl dabar nelogiška save dėl to plakti. Nežinojimas nėra nuodėmė, ir galva skirta tam, kad mokytumėmės ir įgytume pasaulio patirties. Taip pat mano tikslas dabar nėra kiekvieną medžiotoją įkalbėti pastatyti tokią šėryklą ir pirkti pašarą. Kiekvienas turi rinktis, kaip elgtis, ką nutarti. Jeigu bent penki procentai medžiotojų šiuo reikalu susidomės, bus labai gerai.

Stirnos dažnai paišdykauja prie atžalynų, ir tai labai nepatinka miškininkams. Jeigu joms duosite šio specialaus pašaro, ar galima garantuoti, kad stirnos nelįs prie medelių?

Remiantis Austrijos patirtimi, jeigu ėdama iš šėryklos, kur gaunama visokių mineralinių medžiagų, pušaičių pumpurai tikrai mažiau domina.
Kas šio pašaro sudėtyje?

Grūdai, obuolių išspaudos, melasa, kukurūzai, sezamų sėklos, mineralinės medžiagos ir dar daug kitko. Pašaras skiriasi pagal laikotarpį: nėra taip, kad tas pats duodamas rudenį ir šeriamas iki pavasario. Pirmasis pašaro mišinys, kuriame daug baltymų, šeriamas po rujos, kad gyvūnai sukauptų jėgų. Antras mišinys, kuriame vėl atitinkami stiprinamieji produktai, skirtas gruodžio mėnesiui. Vėliau, kadangi stirnos sulėtina visas fiziologines funkcijas, duodama kitokio pašaro mišinio, kuriuo tiesiog palaikomos jėgos. Kvaila žiemą priberti šėryklas baltymingų kviečių.

Šis pašaro mišinys atrodo sausas. Kur stirna žiema gali atsigerti?

Niekur, bet kad nesustiprėtų troškulys, žiemą būtina pašalinti druską. Vasarą taip, nes tada galima ir atsigerti. Bet faktiškai tas mišinys taip subalansuotas, kad gyvūnas gauna ir organizmui būtinos drėgmės.

Tvora neprašytiems svečiams

Ar stirnų šėryklos domina ir kitus miško žvėris?

Briedžių nedomina, bet tauriuosius elnius tikrai. Kad pašaras atitektų tik tai rūšiai, kuriai skirtas, dabar šėryklų vietas aptversime 2,5 metro aukščio ir 15 centimetrų pločio pinučių tvora. Stirnos pripranta ir lengvai pereina, o didieji žvėrys nepralenda. Dar po šios žiemos supratome, kad šėryklas reikia statyti hermetiškai uždaras, kad į šėryklą nepatektų nei lietaus, nei sniego. Taip, šernus šėryklos irgi traukia – kvapą jaučia, bet neprieina. Užtat bandė nugraužti šėryklos kojas ir gauti gardumynų iš apačios, todėl dabar konstrukciją pagerinome – metalinė.

Rūsčios žiemos, maisto trūkumas ir nekokybiškas pašaras. Jūsų nuomone, tai yra vienintelės priežastys, kodėl daugelis būrelių stirnų vis dar nemedžioja – jų tiesiog tiek mažai, kad dar vertėtų patausoti?

Priežasčių daug ir priklauso nuo to, kurios svaresnės, bet didžiausias stirnų, ypač mažų stirniukų priešas yra lapės ir šernai. Taip, taip, būtent šiedvi rūšys, o ne vilkai ir lūšys, kaip priimta manyti.

Auksinės šėrimo taisyklės

Susiję straipsniai

– Šerti pradėtina rugsėjo viduryje, kai gamtoje sumažėja stirnoms reikalingo maisto.
– Jeigu pradėta šerti, reikia tęsti be pertraukų.
– Šėrykla turi būti gana atviroje vietoje, pageidautina ant kalvos, kad gyvūnas jaustųsi drąsiai ir matytų toli, galėtų kontroliuoti situaciją.
– Šėrimo vietą reikia įrengti laiku, geriausia jau pavasarį, kad per vasarą gyvūnai priprastų prie naujo objekto.
– Tinkamiausias yra lengvai virškinamas, subalansuotas pašaro mišinys, turintis daug skaidulų.
– Šėryklos visada turi būti švarios. Sugadintas pašaras, ypač po lietaus, pašalintinas. Bent kartą per metus šėryklą ir jos apylinkę patartina dezinfekuoti.
– Nuo rugsėjo iki gruodžio pradžios stirnos suvartoja 40 procentų bendrojo maisto medžiagų kiekio per metus. Tokios medžiagų apykaitos pagrindas yra tai, kad šiuo metu gyvūnai kaupia riebalus žiemai, todėl, kad jie sukauptų pakankamai atsargų, labai svarbu šerti regionuose, kur intensyvus žemės ūkis ir menka vegetacija.
– Naudojant specializuotą stirnų pašarą ne tik staigiai pasisavinamos maisto medžiagos ir susikaupia riebalų atsargos, bet ir kompensuojamas skurdžios rudeninės mitybos poveikis.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.