Apmąstymų šia tema kilo po vienos neseniai vykusios medžioklės, kai galėjau palyginti, kaip viskas vyksta kitose šalyse ir pas mus. Aišku, ne visur, bet daug kur. Problemos yra kelios. Pirma, kai kurie medžiotojai netiki savo galimybėmis pataikyti. Antra, trūksta išmokytų pėdsekių šunų, nesvarbu, kad yra tuo užsiimančių entuziastų. Trečia, konkrečiose situacijose nėra laiko sureaguoti ar trūksta žinių, kaip tai daryti.
Čia nekalbu apie entuziastus, pasirengusius bet kuriuo paros metu padėti medžiotojams su savo gerai parengtais pėdsekiais – visada nuleidžiu kepurę prieš šiuos žmones, kurie moko ir rodo puikų pavyzdį. Gera žinia – vis daugiau medžiotojų moko savo medžioklinį šunį ieškoti sužeisto gyvūno. Nors ši tendencija pastebima, tokių atsakingų entuziastų vis dar mažai. Tai suprantama, nes šuniui reikia laiko ir daug išlaidų.
Kai kurių šalių įstatymai reikalauja kiekvieną šūvį patikrinti su šunimi, ir taškas. Priešingu atveju gali gauti nuobaudų. Taip pat turi išlaikyti egzaminą, kad oficialiai su pėdsekiu galėtum ieškoti gyvūnų. Be to, medžiotojai ir jų šunys pasitelkiami ieškant kelyje sužeistų gyvūnų.
Pirmas atvejis. Medžioklė su varovais. Kaimynas šauna į elnius, bet po šūvio jie nubėga. Iš savo vietos matau, kaip po kokių 200 metrų vienas krinta, kitas sustoja, pamindžikuoja vietoje ir bėga toliau. Pranešu per raciją, kad vienas elnias sumedžiotas, bet šovęs medžiotojas atsako abejojantis savo šūvio taiklumu. Jis bando pasakyti, kad nepataikė.
Po varymo su medžioklės vadovo leidimu nueinu ir randu sumedžiotą gyvūną. Nieko nereikia ieškoti – jis gulėjo ten pat, kur krito. Mirtiną šūvį paleidęs medžiotojas nustebęs – juk jie toliau bėgo! Jeigu nebūtų pranešimo apie laimikį, kaži ar pats būtų ėjęs ir tikrinęs rezultatą. Toks požiūris kelia pasipiktinimą. Kiekvieną šūvį būtina patikrinti, bent jau nueiti pasižiūrėti.
Kitas atvejis. Jau kita medžioklė. Šauta į šerniuką, yra kraujo. Po varymo medžiotojas prašo vadovo atsiųsti šunį, kuris padės rasti gyvūną. Atvedamas šuo, kuris visą dieną lakstė su varovais, pavargo ir ko nors ieškoti nebepajėgia. Kraujo pėdsakas staiga baigiasi, plika akimi nieko nematyti, todėl visi nusprendžia palikti ramybėje. Sužeidimas lengvas, tikina kolegos, bet iššovęs medžiotojas nenurimsta. Kol dar laikas, jis prašo mano pagalbos, nes žino, kad mano šunys irgi ieško.
Su medžioklės vadovo leidimu važiuojame ieškoti dar kartą. Jaunas šuo, kuris dar mokomas, šiek tiek sutrinka, todėl paleidžiu patyrusį, ir po poros minučių jis sužeistą šerniuką randa ir aploja. Gyvūnas dar gyvas. Po trumpo vijimosi ir puikaus šunų darbo šerniukas pagaunamas. Sužeidimas – apatinėje krūtinės ląstos dalyje, iš principo mirtinas. Gyvūnas buvo jau ir pasivartęs, pilvo turinys užspaudė sužeidimo skylę, todėl kraujo pėdsakas dingo. Be patyrusio šuns pagalbos nebūtų nei galimybės, nei jėgų gyvūną rasti.
Klaidos ieškant kraujo pėdsako
Kad šuo gerai ieškotų kraujo pėdsako, jį reikia mokyti ne tik kuriant dirbtinius išbandymus pačiam, bet ir realiomis medžioklės sąlygomis. Šuo neišmoks savaime ieškoti kraujo pėdsako vien jau todėl, kad tai sudėtingas ir turintis niuansų darbas, kurį reikia strategiškai suplanuoti. Pėdsakas ne visada bus su krauju, todėl šuo turi išmokti atskirti sužeistą gyvūną nuo sveiko.
Jeigu kraujo pėdsakas kelių valandų senumo, jį gali kirsti ir kiti gyvūnai, bet šuo turi sekti tik reikiamą. Taip pat jis turi suprasti, kad, pavyzdžiui, iš dvidešimties skirtingų gyvūnų pėdsakų reikia rasti konkretaus – sužeisto gyvūno – pėdsakus. Tai reikalauja didelio susitelkimo – pastebėta, kad per šį procesą pakyla šuns temperatūra.
Šuo turi pasitikėti šeimininku, kad gale tikrai yra gyvūnas – už 100 ar 200 metrų, net ir po 500 metrų ar net kelių kilometrų. Jeigu šeimininkas sako „ieškot“, vadinasi, šuo turi ieškoti, eiti pirmyn. Be to, šeimininkas turi išmokti suprasti savo šunį, ką šis bando pasakyti. Vienas užtikrintai traukia į priekį, vesdamas šeimininką su savimi, kitas tiesiog atsargiai laukia šeimininko ir tikisi paskatinimo.
Nors kraujo pėdsako paieška yra viena paprastesnių mokomųjų užduočių, realiose situacijose su vis sudėtingesniais pėdsakais ši užduotis gali vis sunkėti, ir dėl to šuns darbą galima lengvai sutrikdyti. Tada viską reikės pradėti nuo pradžių.
1. Neina ieškoti
Tai viena didžiausių klaidų, kurias po šūvio daro daugelis medžiotojų. Aišku, lengva tiksliai nepataikyti, bet tai nereiškia, kad iš tiesų prašovei. Ne visada bus matyti ryški reakcija po šūvio – kaip su tuo elniu, kuris bėgo, bėgo ir staiga nukrito. Ne visada iš karto matyti ir kraujas. Todėl būtų geriausia, jeigu kiekvienas medžiotojų klubas turėtų bent vieną medžioklinį šunį, mokantį bent kiek ieškoti. Neturi būti profesionalas, tiesiog šuo, gebantis parodyti – gyvūnas sužeistas ar ne. Jeigu pėdsakas sudėtingas, tada jau galima ieškoti pagalbos. Man pačiai teko matyti ir priešingą atvejį.
Medžioklėje su varovais tikinau, kad šūvis buvo taiklus, bet vietos medžiotojas įsitikinęs aiškino, kad ne – kraujo nėra, vadinasi, ir laimikio nėra. Po dvidešimties minučių ir poros nubėgtų kilometrų mano šuo šerną rado krūmuose už 80 metrų nuo šūvio vietos. Buvo atvejis, kai medžioklės vadovas ir iššovęs medžiotojas buvo įsitikinę, kad šūvis pro šalį, bet aš su šunimi prašiau leidimo per pietus nueiti ir pažiūrėti, ir visų didelei nuostabai radome gyvūną.
2. Nepasitiki šunimi
Su kraujo pėdsakais patirties neturintys medžiotojai sekdami paskui savo šunį dažnai supyksta, jeigu šis pradeda eiti ne ta kryptimi, kuria, medžiotojo nuomone, gyvūnas nuėjo. Tikėkite šunimi! Jis jaučia geriau. Net jeigu realaus kraujo pėdsako nematyti, šuo juo gali sekti viršutine uosle, nes vėjas atpučia netoli gulinčio gyvūno kvapą. Taip pat būna situacijų, kai kraujas iš gyvūno tiek nebeteka, jo nematyti ant žemės, tačiau tai nereiškia, kad šuo nežino, kur eiti.
Su nepatyrusiu šunimi yra kiek kitaip: jam reikia dažniau priminti, paskatinti, tačiau patyręs kraujasekys tikrai geriau nei šeimininkas žinos, kur eiti ir kur yra sužeistas gyvūnas. Net jeigu po šūvio pats esate šimtu procentų įsitikinęs, kad gyvūnas nuėjo į kairę, bet šuo eina į dešinę, tikėkite juo. Kai galvoje verda adrenalinas, žiūrint į gyvūną smegenys gali pridaryti įvairiausių stebuklų, ir mums iš tiesų gali pasirodyti, kad gyvūnas į mišką įlėkė tarp tų dviejų medžių. Mes galime ir klysti, bet šuo greičiausiai neklys.
3. Nepasiima šautuvo
Dažnai einant ieškoti gyvūno nepasiimama ginklo, nes eiti reikia toli, o įsitikinimas, kad į gyvūną pataikyta, būna išgaravęs. Vis dėlto tai viena didžiausių klaidų, ypač einant ieškoti šerno. Šautuvą visada reikia pasiimti, nes pagal kraujo pėdsaką ar gyvūno reakciją po šūvio sunku pasakyti, ar jis bus nugaišęs. Net jeigu tingisi neštis ginklą, turite save įveikti.
4. Naudoja šunį, kuris visą dieną varė
Ieškoti kraujo pėdsako šuniui nėra lengva užduotis. Ji nereikalauja tiek daug fizinių pastangų, kiek didžiulio susitelkimo, o po sudėtingos paieškos šuo ypač pavargsta. Nereikia tikėtis, kad po sunkios darbo dienos varant kvartalus šuo galės dar kartą išdirbti šimtu procentų. Aišku, patyręs šuo įvykdys duotą užduotį, bet yra didelė tikimybė suklysti. Todėl šunis, kurie naudojami ieškant kraujo pėdsako, geriausia laikyti automobilyje arba imti kartu į kvartalą, kad sėdėtų šalia. Aišku, jeigu šuo išmokytas ramiai sėdėti. Nepaisykite mitų – to irgi galima išmokyti.
5. Supainioja pėdsakus
Paprastai po atlikto šūvio pirmiausia vietą apžiūri pats medžiotojas, tada pakviečia kolegas, paskui atsiveda kokį šunį, kuris nieko negali rasti, ir tokiu būdu kraujo pėdsakas supainiojamas. Paskiau mokytam medžiokliniam šuniui daug sunkiau atnarplioti pėdsakus, nes juos apvaikščiojo ir žmonės, ir kiti šunys. Tai tarsi nusikaltimo vietoje sugadinti nusikaltėlio paliktus batų įspaudus, principas toks pats. Be to, geriau kiek palaukti – nereikia iš karto kaip išdegusiam bėgti iš paskos. Jeigu nesate tikri, kad gyvūnas sužeistas, reikėtų palaukti bent valandą.
6. Jeigu nėra kraujo, galvoja, kad nesužeistas
Kraujas – ne vienintelis sužeidimo rodiklis. Šūvio vietoje gali būti ir kailio, bet kartais ir nieko nerandama. Priklausomai nuo sužeidimo, aiškiai matomas kraujo pėdsakas gali pasirodyti netgi tik po kelių šimtų metrų. Aišku, jeigu yra sniego, pėdsakus rasti daug lengviau, tada ir mažiausia antis bus matoma žmogaus akiai. Tačiau nesant sniego užduotis daug sunkesnė.
Mokytas medžioklinis šuo greičiausiai iš karto parodys šeimininkui, ar gyvūnas sužeistas. Tai šeimininkas pasakys pagal šuns reakciją. Mechanizmas paprastas: sužeistą gyvūną šuns nosis jaučia kitaip nei sveiką, todėl šuo, kuris iš principo „mato“ nosimi, gali rasti tai, kas žmogaus juslėms nepasiekiama. Ir tada, jeigu šūvio vietoje nėra kraujo, rezultatą reikėtų patikrinti.
7. Galvoja, kad reikia tik specialios veislės
Yra kelios veislės, skirtos būtent kraujo pėdsakams ieškoti. Yra net veislė, kurios pavadinimas nusako, kad šuo skirtas būtent kraujo pėdsakams ieškoti – bladhaundai (angl. blood hound – „kraujo medžioklinis šuo“). Mums žinomi pėdsekiai yra bavarų ir Hanoverio kraujasekiai. Jų kūno sudėjimas, temperamentas ir nosis skirti tam, kad sugebėtų kraujo pėdsaką rasti net praėjus 72 valandoms, jeigu tik šuo išmokytas šį darbą atlikti. Vis dėlto ieškoti kraujo pėdsako iš principo galima išmokyti bet kurį šunį. Aišku, kiekvienos veislės galimybės ir pajėgumas skiriasi.
Geriausias kraujasekys, kokį teko matyti, yra vokiečių jagdterjerė Aja, kuri su savo šeimininku medžioja Slovėnijoje ir reguliariai eina ieškoti sužeistų gyvūnų. Kitą kartą medžiotojui visiškai užtenka, kad šuo suranda aukštoje žolėje įkritusį stirniną ar nesant sniego – gyvūną, kuris nuėjo be kraujo, bet nukrito, pavyzdžiui, už 200 metrų. Todėl mažytis šuniukas – taksas, terjeras ar bet kuris kitas medžioklinis šuo gali būti išmokytas ir laikomas kaip rezervinis variantas, jeigu šeimininkui pasitaiko „prašauti“.
Kalbinės subtilybės
Bavarų kraujasekys angliškai vadinamas Bavarian Mountain Hound, ir čia vartojamas žodis hound gali sukelti keblumų, nes kitame kontekste gali turėti skaliko reikšmę. Vis dėlto medžioklės kontekste žodis hound reiškia apskritai medžioklinį šunį, ypač galintį sekti pėdsakus. Vokiškai ši veislė vadinama Bayerischer Gebirgsschweißhund. Vokiečių kalba Schweiß reiškia prakaitą ir neturi jokio ryšio su žodžiu schweißhund – kraujasekys šuo. Tai todėl, kad vokiečių kalboje medžioklės leksikonas yra labai sudėtingas, ir žodis schweißen reiškia ne tik „prakaituoti“, bet ir „kraujuoti“.
Todėl bavaras nėra nei „skalikas“, nei „prakaito šuo“, o tiesiog kraujasekys, kurio pagrindinė ir vienintelė užduotis yra ieškoti sužeisto gyvūno sudėtingomis sąlygomis. Taigi ir veislės pavadinimas reiškia „kalnų kraujasekį“, nes ji išvesta ieškoti būtent sunkiomis kalnų sąlygomis.
Ieškoti pėdsakų ir mokyti šunį
Mokyti atima laiko, bet tai nėra sudėtinga. Kiekvieną kartą, kai kas nors sumedžiota, galima eiti ieškoti gyvūno su savo šuniuku, net jeigu žvėris krito vietoje. Tai leis šuniui suprasti, ko šeimininkas iš jo nori ir kad gyvūno radimas šeimininką džiugina. Žingsnis po žingsnio galima ruošti dirbtinius kraujo pėdsakus, kai naudojamas gyvūno kraujas – jo pašlakstoma miške, liepiant šuniui ieškoti.
Taip pat galima naudoti ir specialiai šiam tikslui skirtus kraujo miltelius. Yra du būdai, kaip šuo gali pranešti apie rastą gyvūną: lojant arba kviečiant šeimininką, jeigu ieškant kraujo šuo nelaikomas ant pavadžio. Yra dar vienas būdas sekti šunį – uždėjus GPS sekimo dirželį galima labai gerai matyti, ką šuo daro ir kur yra. Šunų sekimo sistema Garmin ypač gerai parodo, kad šuo sustojo.
Einant ieškoti pėdsako su šunimi, svarbu suprasti kelis dalykus: kaip toli iššauta, kokiu kalibru, kokia buvo reakcija po šūvio, ar rasta kraujo. Pagal šūvio atstumą ir kalibrą galima apytikriai nuspėti sužeidimo sunkumą. Medžioklėje su varovais galima apeiti konkretų kvartalą, kad gyvūnas iš jo neišbėgtų. Taip pat gerai, jeigu rasta kraujo ar koks kitas parodymas šūvio vietoje.
Šviesus kraujas su burbulais reiškia pataikymą į plaučius, o tai gali rodyti, kad sužeidimas mirtinas. Vis dėlto pataikius į trachėją kraujas irgi bus šviesus su burbulais, o tai gali rodyti, kad gyvūną rasti bus sunku ir praktiškai neįmanoma, tačiau per ilgą laiką sužeidimas gali būti mirtinas. Todėl svarbu žinoti, kaip gyvūnas stovėjo šaunant.
Taip pat kraujo pėdsakas ant augalų gali parodyti, kur yra sužeidimas – jeigu aukštai, vadinasi, paliesta krūtinės ląsta, jeigu žemai – sužeista koja ar apatinė krūtinės ląstos dalis. Nuo to priklauso, kaip toli reikės eiti, kaip greitai gyvūnas juda, net gali būti, kad reikės palaukti kelias valandas, leidžiant gyvūnui prigulti ir nusiraminti. Kaulo atplaišos gali rodyti, kad pataikyta į koją ar žandikaulį. Tada paieška gali prailgti ir apsunkti, tad saugiausia būtų išsikviesti profesionalų ieškotoją.
Patirtis
Išmokyti ieškoti kraujo pėdsaką galima iš principo bet kurį šunį, prireikus ir čihuahuą, nes šuo turi nosį ir galimybę sekti konkretų kvapą. Aišku, čihuahua niekada nerodys tokių rezultatų, kokių gali pasiekti bavaras, bet parodyti, kur gyvūnas įbėgo į mišką, galėtų. Skamba kaip juokelis, bet iš principo šunį išmokyti ieškoti galima bet kurio amžiaus.
Pas mane apsigyvenęs Džeko Raselo terjeras buvo trejų metų amžiaus, su medžiokle neturėjęs nieko bendra. Reikėjo išspręsti daugybę psichologinių problemų, bet laikantis šuniuko mokymo principų pavyko išmokyti jį sekti pėdsakus, o paskui įtvirtinti šią patirtį realiomis medžioklės sąlygomis. Pirmiausia naudojama dešrų virvelė, kuri traukiama pažemiui, mokant žodžio „ieškot“, ir galų gale duodant šuniui pelnytą gardėsį. Tada prie dešros kvapo pridedama dirbtinio kraujo ar, pavyzdžiui, stirnos koja.
Iš pradžių pėdsakas yra tik keliasdešimties metrų ilgio, bet palaipsniui ilginamas. Visas procesas turi būti kaip žaidimas. Radus stirnos koją, su ja reikia pažaisti, leisti suprasti, kad šis procesas smagus. Vėliau žingsnis po žingsnio reikia leisti šuniui pažinti tikras medžioklės situacijas ieškant stirnos. Kai šuo supranta, ko iš jo nori, šis žaidimas pradeda jam patikti. Mokant galima naudoti tikrą gyvūno kraują, jį atskiesti vandeniu, kad išeitų daugiau – kvapas nuo to nepakis. Vokiečiai naudoja ir džiovintą kraują, kurį atskiedžia vandeniu.
Vis dėlto tai brangu, nes toks stiklainis kainuoja apie 50 eurų, nors gana efektyvu. Taip pat visada praverčia medžiojamojo gyvūno oda ar koja, norint išmokyti šunį paieškos principo. Jeigu šuo visada vedamas ant pavadžio, nereikia mokyti pranešti apie gyvūną. Jeigu per sunku išmokyti loti ar kaip nors kitaip pranešti, galima naudoti GPS sekimo sistemas, kad būtų galima matyti, kada šuo rado gyvūną.
Ekipuotė
Nors anksčiau jau daug rašėme apie GPS dirželius, vis tiek kartais prisireikia paaiškinti šių sekimo sistemų skirtumus. Šįkart palyginsiu populiariausius variantus Garmin ir Huntloc, kurių paskirtis skirtinga. Taip pat galima rasti kitokių sprendimų, pavyzdžiui, Dogtra, Sportdog ir kitų sudėtingesnių ar paprastesnių, pigesnių ar brangesnių sistemų. Įsigyjant sekimo sistemą medžiokliniam šuniui, reikia nepamiršti, kad ji turi būti mechaniškai patvari, atspari vandeniui ir dažnai turi veikti itin sudėtingomis sąlygomis. Šunims parke sekti skirti prietaisai medžioklėje gali netikti.
Garmin dirželių veikimo principas labai paprastas: augintinio antkaklyje esantis daviklis kas 4–5 sekundes siunčia duomenis, kur šuo yra, ar jis sėdi, ar bėga. Be to, iš įrenginio Garmin Astro galite gauti signalą, kad šuo pasiekė kokį nors specialiai nurodytą tašką. Tiksli šuns buvimo vieta net labiausiai apaugusiose miško tankmėse nustatoma itin jautriu GPS jutikliu. Navigacijos įrenginio ir dirželio veikimo spindulys priklauso nuo reljefo: itin tankiame miške su standartine trumpąja antena bus galima dirželio signalą pagauti iki 1,5 kilometro.
Retesnėse teritorijose spindulys padidėja iki 5 kilometrų. Gaudymo kokybę stipriai sumažina medžių lapai vasarą, o ne sniegas. Jeigu medžioklės plotuose yra griovų ir slėnių, ryšys gali būti prastesnis. Navigacijos įrenginys dirželio nepagaus, pavyzdžiui, jeigu tarp šuns ir šeimininko yra kalnas, nors jie ir būtų tik per 200 metrų. Vos šuo ar šeimininkas užlipa į kalną, ryšys atsinaujina. Ši problema pastebima ir su klasikinėmis racijomis. Veikimo spindulį galima padidinti pailginta standartine antena – su ja šunį jau bus galima pagauti 20–25 proc. toliau. Na, o su rankine teleskopine ir automobilio magnetine antena spindulys padidės dar 35–40 proc.
Garmin šunų sekimo dirželio privalumai:
– rodo nubėgtą atstumą, šuns judėjimo greitį, vietą žemėlapyje;
– sistema rodo, ar šuo sustojo, palypėjo, ar loja;
– dirželio veikimas nepriklauso nuo interneto ar telefono;
– labai patikimas įrenginys, siekiant nustatyti šuns buvimo vietą.
Minusai:
– jeigu šuo išeina iš dirželio veikimo zonos, signalas dings, todėl atstumas nuo navigacijos įrenginio iki dirželio ribotas;
– į dirželį negalima paskambinti ir duoti komandų.
Huntloc ir kiti panašaus principo dirželiai veikia su interneto ryšiu. Jeigu ryšio nėra, dirželis nematomas. Reikia išmaniojo telefono su programa. Priklausomai nuo nustatymų, dirželis kas 5 ar 10 sekundžių siunčia šuns buvimo vietą, kuri prisijungus prie interneto matoma žemėlapyje telefone. Didelis pliusas, kad neribojamas atstumas iki dirželio. Jeigu tik yra mobilusis ryšys, programoje dirželis visada bus matomas. Dar vienas pliusas, kad galima į dirželį paskambinti ir girdėti, ką šuo daro – loja, bėga, šnopuoja.
Pagrindinis sistemos minusas – jos veikimas priklauso nuo mobiliojo ryšio. Lietuvoje daugumoje vietų problemų nebus, bet kai kur dirželis bus beprasmis. Dar vienas minusas, kad kasmet reikia atnaujinti programos prenumeratą, nes ši paslauga nėra nemokama. Taip pat nematyti, ar šuo sustojo, ar bėga. Nors šiai sistemai nereikia papildomo navigacijos įrenginio, vis tik telefonas gali išsikrauti, todėl reikia turėti išorinę bateriją.
Asmeninė patirtis
Garmin naudoju daugiausia kraujo pėdsakui ieškoti, nes šuo niekada nebus labai toli, o svarbiausia – matyti, kad šuo sustojo. Huntloc naudojamas šuns buvimo vietai nustatyti ir kaip atsarginis variantas, jeigu Garmin išsikrauna, nes Huntloc baterija laiko daug ilgiau ir dirželio nereikia taip dažnai krauti. Sudėtingesnėmis sąlygomis pirmas pasirinkimas visada būna Garmin, ypač jeigu reikia ieškoti pėdsakų.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad Huntloc kelis kartus tiesiogine žodžio prasme išgelbėjo šunis, nes buvo galimybė paskambinti ir girdėti, kas vyksta. Vieną kartą šuo įkrito į pelkės akivarą ir dėl dirželio galėjau išgirsti beviltišką šuns kaukimą. Kad ir kokią sistemą naudojate, su ja šunį rasti daug lengviau. Aišku, kai kuriose situacijose ir tai nepadės – jeigu baterija išsikraus, nebus signalo ar koks piktadarys šunį pavogs ir dirželį nuims.
Todėl nepamirškite visada po medžioklės dirželius įkrauti ir įsigykite automobilinį kroviklį. Taip pat pravartu pridėti prie šuns navigacinio įrenginio žetoną su savo telefono numeriu ar jį tiesiog užrašyti ant dirželio. Dirželiui išsikrovus galbūt tai padės šunį radus kolegoms.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
