Nuotraukos iš medžiotojo archyvo
Šiemet pirmasis Šv. Huberto dienai skirtas renginys įvyko spalio 18 dieną Raudonės pilyje, kur, dalyvaujant itin gausiam svečių ir dalyvių būriui, vyko keli svarbūs renginiai: nacionalinės trofėjų parodos uždarymas, Lietuvos nacionalinis medžioklės sriubos virimo čempionatas ir Europos tauriųjų elnių baubimo čempionatas.
VIDEO! Tūkstančiai svečių, elnių kvieslių čempionatas ir muzika! Tai medžioklės šventė Raudonės pilyje!
Tai jau ketvirtieji metai, kai svečiai renkasi Raudonės pilyje paminėti medžiotojų šventės. Tradiciškai renginį pradėjo medžiotojų organizacijų, klubų, garbių svečių ir svarbiausių dalyvių iškilminga eisena, kurios priekyje ant puošnių neštuvų nešamas kilniausias Lietuvos medžiojamasis žvėris ir Šv. Huberto – medžiotojų ir jų šunų globėjo – simbolis taurusis elnias.
Šiemet šio elnio sumedžiojimo istorija buvo ypatinga. Šiek tiek paslapties užsklandą pravėrė Lietuvos elnių baubimo asociacijos vadovas Daivaras Rybakovas, kuris yra ir pagrindinis Raudonės pilies šventės organizatorius bei šių metų Europos elnių baubimo čempionato iniciatorius Lietuvoje.
„Šiam momentui, kuris taip įspūdingai papildė iškilmingos eisenos ir šv. Mišių vaizdą pilies kieme, pagrindą padėjo du jaunuoliai – vaikinas ir mergina, šiemet sumedžioję šį elnią. Jaunoji medžiotoja tuo metu dar nežinojo, koks siurprizas jos laukia po sėkmingo šūvio, bet tegu apie tai papasakoja patys šio įvykio dalyviai,“ – sakė Daivaras Rybakovas.
Štai pilna istorija. Pasakoja jaunikis Donatas Kaltauskas
Su Gabriele mes jau pažįstami daugiau nei 5 metai. Kai susipažinom ji buvo vegetarė, bet į medžioklę nežiūrėjo kaip į kažkokį košmarą. Bet po išvykų į gamtą ir skanios žvėrienos dešros kvapo pradėjo keliauti su manim į medžiokles. Jau pirmoje išvykoje pavyko pamatyti daug veiksmo miške ir tarsi mano medžioklės talismanas atviliojo elnią, kuris šiai dienai vis dar yra mano asmeninis rekordas. Kad tai man skirta mergina, supratau jau seniai. Todėl jau daugiau nei metai sukau galvą, kaip pasipiršti. Ir sugalvojau, jog visai gražu būtų pasipiršti prie jos pirmo sumedžioto elnio patino.
Sekėsi ir blogai, ir gerai šitą planą įgyvendinti. Gerai, nes prie jos pernai tarsi prie medaus eidavo stambūs didelių ragų patinai, tačiau iš jaudulio ji arba nesugebėdavo sušauti, arba nepataikydavo. Todėl šiemet pasiryžau būti jos medžioklės vedliu, nes su manim ji daug ramiau reaguoja į pasirodžiusį žvėrį. Na ir dvi galvos geriau nei viena, bandant nuspręsti, ar patinas tinkamas medžioti. Šį sezoną stebėjome daug patinų ir vienas patraukė mūsų akį – tai atrankinis patinas, gyvenantis viduryje miško, nors ir ne itin įspūdingas, bet, mano galva, tinkamas kaip pirmas elnias bei piršlyboms. Mes jį praminėm Žnypliumi, nes karūnose buvo užauginęs vos po 2 šakas. Ėjom miške prie jo daug kartų, keliskart priėjom tobulai arti, bet jis rujojo tokiam sąžalyne, kad kai jis priėjo per 10-15 m nuo mūsų, Gabrielė sušaut nesugebėjo, nes matė tik ragus ir viršugalvį. Nors akmeniu mesk, o jis vis tankmėj ir tankmėj. Todėl nusprendėm laimės ieškoti kitur, bet ir kitur nesisekė.
Ruja jau buvo beveik ir pasibaigus, o aš galvojau taip ir nepasipiršiu, bet Gabrielė neprarado ūpo sumedžioti elnią, nors ir nežinojo apie mano ketinimus. Spalio pradžioje važiavom dar vienam bandymui, nors vilties ir nebuvo daug. Vos atvykus nustebino tai, kad elniai tą dieną gana aktyviai baubė, nors ruja kaip ir pasibaigusi buvo, na ir ilgai nelaukus iš miško išlindo pirmas jaunas patinas ir bėgte pasileido per laukus baubdamas, tuomet kitas jaunas taip pat tarsi pabaidytas išbėgo į laukus. Jaunuoliai baubdami nubėgo tolyn, o miške dar 3 sodresnių balsų savininkai aiškinosi santykius. Na ir neilgai trukus išlindo vienas iš trijulės į palaukę kartu su viena patele ir jaunikliu. Jau iš balso atrodė, kad turėtų būti kažkas rimčiau, bet kai pamatėme gyvai, klausimų beveik nebeliko, o įvertinus karūnas buvo nuspręsta jį medžioti. Patinas, kaip dabar jau žinome iš dantų, buvo 9,5 metų ir su prastai išvystytomis karūnomis. Išlindo jis gana toli ir teko dar pasėlinti, o patelė viską akylai stebėjo, kol patinas ėdė ir protarpiais atsakydavo į kitų patinų baubimus. Buvo nuspręsta šauti iš kiek daugiau nei 200 metrų, tam, kad liktume nepastebėti. Ir tada aš turbūt pradėjau jaudintis labiau nei Gabrielė prieš šūvį, visą mėnesį nešiojau žiedą kišenėje bei šaudymo atramą ir vis tikėjausi, kad kiekviena medžioklė bus lemtinga ir tą akimirką atrodė, kad ši pagaliau bus sėkminga. Pastatau atramą, Gabrielė nusitaiko ir šauna. Nieko, jokios reakcijos, pasirodo sužemino. Sakau: „Šauk vėl, šauk, šauk, šauk!“. Ir tada elnias, nesupratęs kas vyksta, pabėgėja, sustoja dar toliau. Sakau pakelk daugiau ir šauk vėl. Sekundės dalį pagalvoju, kad vėl nepataikė, bet tada elnias krenta vietoj.
Dar bando keltis, bet mes laukiam ir po minutėlės girių galiūnas nurimsta. Einame prie jau vakaro tamsa apgaubto elnio ir Gabrielė pradeda panikuot manydama, kad gal be reikalo šovė, gal jis jaunas ir ragai pradėjo mažėti einant prie elnio. O aš einu patenkintas, žinodamas, kad elnias tikrai tinkamas ir dar sidabro medaliu bus apdovanotas. Kai prieinam, matau tą patį džiaugsmą jos akyse, kokį ir aš apturėjau, kai sumedžiojau savo pirmą elnią, nors tas džiaugsmas ir šiai dienai dar niekur nedingo ir tikiuosi nedings pas ją. Taip pat paaiškėja, jog tai tas pats elnias, kurį matėme pradžioje rujos, bet tąkart buvo per tamsu ragų įvertinimui ir palikome kaip perspektyvų, nemedžiotiną elnią. Tai tik dar kartą įrodo, kaip svarbu gerai matyti elnią šviesoje ir kaip yra sunku tinkamai atlikti atranką, nes šie žvėrys aktyviausi tamsiuoju paros metu. Na ir pagaliau pasveikinu su gražiu trofėjumi, priklaupiu paprašyti jos rankos, bet, kaip visada, kažkas nepavyksta – pametu žiedą ant žemės ir prieblandoje dar sunkiai randu, bet ji jau šaukia per lauką: TAIP, TAIP, TAIP!
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
