Modestą pirmąsyk gyvai pamačiau prieš kelerius metus, kasmetinėje stirninų medžioklėje moterims. Vos keliais žodžiais persimetusi su naujoke supratau, kad tai ne iš kelmo spirta jauna medžiotoja. Netrukus įspūdis pasitvirtino. Paklausta, ką veikia, kai nemedžioja, atšovė, kad mokosi medicinos ir yra grožio specialistė, grožio salono bendrasavininkė. Taigi parūpo sužinoti, ar medžioklė, ar visgi grožis jai svarbiau.
Vaikystė
„Mano šeima gana didelė. Pas tėvus esame keturiese: dvi vyresnės sesės, aš ir jauniausias brolis. Kol kas šeimoje medžiojame dviese su tėčiu. Mama anksčiau svarstė tapti medžiotoja, bet ėmė lauktis brolio ir planus teko atidėti. Ji labai mėgsta būti gamtoje ir stebėti gyvūnus. Mama labai domisi įvairių rūšių paukščiais, skaito literatūrą apie juos. Broliui dabar dvylika metų, po truputį vežamės ir jį į varymines medžiokles. Tikiuosi, kad ir jis paseks mano pėdomis ir užaugęs taps medžiotoju. Vyresniųjų sesių medžioklė nesužavėjo – jos visai kitokios nei aš. Keletą kartų kvietėme važiuoti drauge į medžioklę, bet taip nė sykio ir neišvažiavome, vis atsirasdavo nenumatytų reikalų…“ – pasakojo Modesta.
Ją nuo pat mažumės traukė gamta. Gyveno kaime Mažeikių rajone, netoliese – laukai, miškai, teka upė Venta. „Pati auginau triušius, net ir ožką turėjau. Tad ryšys su gamta buvo stiprus. Mano baba (taip vadinu močiutę) mane vesdavosi uogauti, grybauti. Kartu laukuose rinkdavome įvairias vaistažoles. Ji išmokė nepasiklysti miške, orientuotis pagal gamtos reiškinius. Dabar ji jau garbaus amžiaus, tad dabar aš ją vežuosi į gamtą. Tai lyg mūsų bendra tradicija nuo pat mano mažų dienų.“
Dar vaikystėje Modesta labai mėgo filmuoti gamtą, o ypač – gyvūnus. Pokalbio metu ji sakė, kad dalis tų filmų išlikusi iki šiol.
„Vaikystėje mano draugai buvo ne mergaitės, o berniukai. Su jais tyrinėdavome gamtą, statydavome slėptuves miške, gamindavome meškeres ir žvejodavome. Nebuvau ta rami, gera mergaitė, kuriai būtų rūpėjusios vien lėlės ar kiti mergaitiški užsiėmimai. Buvau gamtos vaikas. O baba dar dabar atsimena, kaip jai kraujospūdis sukildavo dėl mano išdaigų“, – juokaudama prisiminė pašnekovė.
Medžioklės pradžia
Modestos šeimoje medžiotojas yra tėtis. „Nuo mažens buvau tėčio vaikas – visada būdavome kartu. Tėtis man ir draugas, ir tėvas. Jaučiu, kad labai manimi didžiuojasi, – sakė Modesta ir prisiminė, kaip vykdavo į pirmąsias medžiokles. – Vieną šiltą vasaros vakarą, kai man buvo dvylika, tėtis paklausė manęs, gal norėčiau kartu važiuoti į medžioklę. Kodėl gi ne? Visada buvo smalsu sužinoti, kas ir kaip vyksta medžioklėje. Taigi, kiek pamenu, atvykome į medžioklės plotus. Miško taku teko pėdinti nemažą atstumą, kol priėjome tėčio bokštelį, pastatytą tarp trijų eglių, – vaizdas iš jo nuostabus! Įlipome į bokštelį, įsitaisėme, pasiruošėme ginklą ir ramiai laukėme, kol kas nors pasirodys prie jaukyklos. Man viskas buvo taip įdomu! Belaukiant žvėrelių tėčio klausinėjau, ką galima medžioti, kokių yra medžioklės būdų, kokie ginklai naudojami. Jis man viską aiškiai ir kantriai paaiškino. Tada mačiau, kad ir jam buvo labai smagu, jog aš taip domiuosi. Besišnekučiuodami visai nepastebėjome, kad prie jaukyklos ganosi stirninas. Tėtis pasiėmė žiūronus ir pradėjo įdėmiai jį tyrinėti. Sėdėjau kaip pelė po šluota – atrodė, net kvėpuoti pamiršau. Netrukus miške kažkas trakštelėjo, stirninas pasibaidė ir pabėgo. Traškesys vis dažnėjo ir artėjo link mūsų. Sulaikę kvapą laukėme. Tėtis man tyliai pasakė: ateina šernai. Taip ir buvo. Prie jaukyklos pasipylė šernų banda, tai buvo šernė su šerniukais.“ Tokia buvo pirmoji Modestos pažintis su medžiokle.
Po šio karto ji pradėjo vis dažniau važiuoti su tėčiu medžioti. „Įsimintiniausios medžioklės tykant, kai sėdėdavau žiemą, prie −20, su paprastais drabužiais… tris valandas… Kai pagalvoju, dabar su medžiokline apranga neišsėdžiu tiek laiko, o tada buvo taip įdomu, kad nė šalčio nejusdavau. Tos žiemos buvo puikios“, – su nostalgija prisiminė pašnekovė.
Kiek vėliau tėtis ją nusivežė į medžioklę su varovais. „Kiek pamenu, truputį nejauku buvo būryje vyrų, nežinojau, kas ir kaip vyksta. Mūsų klubo vyrai greitai mane išmokė varyminių medžioklių taisyklių, aiškiai paaiškino eigą, priėmė mane į savo ratą. Kai buvau 14 metų, tėtis man nupirko Vakarų Sibiro laiką, su kuria eidavau varyti ir iki pat šiol važiuojame medžioti. Iki aštuoniolikos visada atlikdavau varovo vaidmenį medžioklėje, bet kai išsilaikiau bilietą, norėjosi pamatyti kitą varyminės medžioklės pusę, tad dabar dažniau stoviu ant linijos nei varau“, – pasakojo Modesta.
Pirmieji žvėrys
„Smagu prisiminti pirmąsias medžiokles. Dabar net juokas ima, atrodo, visai nemokėjau medžioti, bet, kaip sako, ką tik bilietą išsilaikiusiam medžiotojui patys žvėrys lipa ant galvos“, – juokėsi medžiotoja.
Pirmas sumedžiotas žvėris – šernas. „Tik man išsilaikius medžiotojo bilietą nuvažiavome su tėčiu į medžioklę. Pamenu, pirmą kartą sėdėjau viena bokštelyje su ginklu. Na ką, galvoju, pasėdėsiu sau ramiai, pasiklausysiu paukščių giesmių ir važiuosim namo. Tikrai negalvojau, kad kas nors ateis į jaukyklą. Įlipau į bokštelį, pasidėjau ginklą, užsimerkiau ir tiesiog klausiausi gamtos garsų. Sėdžiu sau nuleidusi galvą, galvoju, reikia pažiūrėti į jaukyklos pusę, o ten – šernas stovi. Širdis pradėjo plakti vis greičiau ir greičiau, kaklas nukaito, rankos ėmė drebėti. Galvoju, negali būti: tik atsisėdau, o šernas jau jaukykloje, net negirdėjau, kaip jis atėjo. Pamaniau – gudrus padaras. Susikaupiau, nusitaikiau, šūvis. Žvėris krito vietoje. Dar pamenu, tėtis labai džiaugėsi mano sėkme, nes jis, išsilaikęs bilietą, trejus metus nesumedžiojo šerno, o man atėjo iš pirmo karto“, – pirmąjį laimikį prisiminė Modesta.
Pašnekovė pamena ir pirmojo stirnino medžioklę: „Kartą su drauge važiavau į medžioklę (dabar jau ir ji – medžiotoja). Visada medžiodavau tykodama, bet tąsyk, važiuodamos į bokštelį, pamatėme toli laukuose prie miško stovintį stirniną. Nutariau, kad bandysiu sėlinti. Neturėjome atraminės lazdos. Greit sugalvojome pasinaudoti gamtos ištekliais – nusilaužėme medžio šaką ir pasidarėme atramą. Galvoju, bandysiu sėlinti – bus, kas bus. Draugė pasiliko stovėti prie automobilio ir su nekantrumu stebėjo, kaip viskas vyks. Tą kartą laukai jau buvo nukulti, tad stirninas lengvai galėjo mane pastebėti. Pamaniau, bandysiu ropoti. Užsidėjau gaubtą ir pasileidau stirnino pusėn. Pamenu, kaip buvo sunku: ropoju, sustoju, kojos skauda, uodai puola, o stirninas po truputį tolsta. Galvoju, reikia kažkaip greičiau prie jo eiti. Pusiau stovėdama, pusiau ropodama paspartinau žingsnį. Ėjau ir stebėjau jį: kai stirninas pakeldavo galvą – sustodavau, kai nuleisdavo – eidavau link jo. Kai priėjau reikiamą šūviui atstumą, pasidėjau lazdą, atidžiai apžiūrėjau ragus, nusitaikiau ir taip sumedžiojau pirmąjį savo stirniną.“
Vėliau Modestos gyvenime atsirado daugiau bendraminčių, draugai išmokė naujų medžioklės subtilybių. Ji atviravo, kad sėdėti bokštelyje tapo neįdomu, tad galiausiai pradėjo vaikščioti, o dabar mielai prasėlina po daug kilometrų.
„Gamtoje jaučiuosi laisvai, atrandu ramybę. Tai lyg langas į kitokį pasaulį. Kai esu pavargusi, liūdna ar pikta, visada važiuoju į medžioklę. Tiesiog sėdžiu bokštelyje ir klausausi įvairių gamtos garsų. Tai mane ramina, džiugina. Atrodo, lyg pasikrauni geros energijos, – tikino pašnekovė. – Dažnai per darbus skubam, nieko nebespėjam, nematom gamtos grožio, o medžioklėje visko pamatai. Kai buvau dvyliktoje klasėje, namuose vyravo šurmulys, šeima – didelė, negalėdavau susikaupti mokslams, egzaminams ruoštis. Tai pasiimdavau visas knygas ir važiuodavau į bokštelį mokytis. Mokydavausi kalbas, egzaminams ruošdavausi, namų darbus darydavau, o kai pradėdavo temti, imdavau medžioti. Norėdavosi pabėgti nuo visko, o gamtoje rasdavau ramybę. Tai lyg antri mano namai.“
Moteris medžiotoja
Išsilaikiusi medžiotojo bilietą Modesta tapo oficialia medžiotojų klubo Bugeniai nare. „Savo klube buvau pirma moteris medžiotoja, tad net aplinkiniams klubams buvo keista ir įdomu. Pastebėjau, kad kai kolektyve yra moteris medžiotoja, vyrai labiau pasitempia, nesikeikia. Mūsų klubas nėra didelis, bet labai draugiškas ir vieningas. Čia jaučiuosi lygiavertė medžiotoja.“
Daug kas mano, kad moteris ir medžioklė yra nesuderinami dalykai. Modestos nuomone, taip nėra: „Moterys medžiotojos atsakingiau žiūri į pačią medžioklės prasmę. Man kaip medžiotojai svarbus medžioklės etiketas, tradicijos, kultūringas žvėrių pagerbimas, taisyklės, saugumas.“
Bendraamžiams buvo keista, kad Modesta pradėjo medžioti: išvažiuoji naktimis, kaip tau nebaisu vienai miške? Bet dabar, teigia pašnekovė, jau palaiko, klausinėja, kaip sekėsi, prašo papasakoti apie pačią medžioklę ir pasidalyti medžioklės istorijomis.
„Žinoma, sutikau ir daug žmonių, nusiteikusių prieš medžioklę, kurie ir į akis pavadindavo mane žudike. Anksčiau tai mane labai skaudindavo ir keldavo pyktį, stiprų norą jiems paaiškinti, kas toji medžioklė yra iš tiesų. Dažniausiai tai būdavo beprasmis burnos aušinimas žmonėms, nesistengiantiems viso to suprasti. Laikui bėgant tiesiog atsiriboji, nebekreipi dėmesio, ką žmonės sako, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Tačiau vis tiek stengiuosi, kiek įmanoma, savo pavyzdžiu ir pasakojimais šviesti aplinkinius, kad medžioklė nėra blogis. Matyt, dėl tos pačios priežasties ir drauges, kurios nėra medžiotojos ir nieko bendro su tuo neturi, kviesdavausi į medžioklę“, – apie nemaloniąją medžioklės pusę pasakojo Modesta.
Medžioklė nemedžiotojoms
„Smagi istorija nutiko su draugėmis nemedžiotojomis. Vežiausi jas medžioklės subtilybių parodyti. Sakau: einam tyliai, nes šėrykloje jau gali būti šernų. Kaip sakiau, taip ir buvo: tolumoje išgirdau šernų kriuksėjimą ir žviegimą jaukykloje. Savo draugėms pasakiau likti čia, kur sustojome, o aš einu link bokštelio. Buvo prieblanda, tad merginoms palikau prožektorių, kad būtų jaukiau stovėti miško takelyje. Jei kas, sakau, pasišvieskit, o pati pasileidau link šernų. Priėjau prie bokštelio, bandžiau tyliai užlipti kopėčiomis, bet kaip ir visada, kuo tyliau bandai kažką padaryti, tuo garsiau išeina. Šernai išgirdo mane ir pasibaidė. Įlipau į bokštą. Girdžiu, vėl jie pareina. Greit puoliau skambinti savo draugėms, pasakyti, kad dar pastovėtų. Ir kaip tyčia, ryšio nėra. Galvoju, ką tos mano draugės pagalvos – atsivežė ir paliko stovėti miške. Pakeliu akis – danguje blykčioja su prožektoriumi, galvoju, ką jos ten daro… Kaip vėliau draugės sakė, kad man taip pat negalėjo prisiskambinti, tad tokiu būdu davė signalą, kad ateina į bokštą. Tuo metu šernai vis artėjo ir artėjo, net miškas tratėjo. Aš jau laukiu pasiruošusi, kol jie pasirodys jaukykloje, ir staiga girdžiu – mano draugės jau prie bokšto, stovi išsigandusios. Dar tyliai pasakiau: stovėkit, kur stovit, ir nejudėkit, nelipkit į bokštą. Kaip tik šernai išlindo iš miško ir nurūko prie jaukyklos – ten žviegia, žaidžia, stumdosi. Draugės nebuvo girdėjusios tokių garsų ir iš tos baimės greit užlipo į viršų, judindamos visą bokštelį. Aš nusitaikiau į šerniuką ir šoviau. Iškart draugėms išrėžiau moralą, kad per jas netinkamai nusitaikiau. Pasėdėjome kiek, sakau, eisim, merginos, ieškoti šerno… Kraujo buvo, tad teko eiti ieškoti į mišką. Prožektorių gerų tada neturėjome, pasijungėme telefonus, pradėjo snigti. Merginos miške ėmė jaustis nejaukiai, staiga sumanė, kad šalta, kad eis į mašiną. Prasidėjo eglynai, sako, o jei jis gyvas ir mus užpuls? Raminu, kad nieko nebus. Kiek paėjau, žiūriu – laimikis po eglutėmis guli… Draugės labai apsidžiaugė. Tačiau dar ne viskas – reikėjo jį iš ten ištempti. Pasikeisdamos ir parsitempėme. Toks nuotykis joms paliko daug įspūdžių, iki šiol prisiminusios vis pasijuokiame iš šios mūsų istorijos“, – pasakojo pašnekovė.
Į medžioklę ji vežasi ir savo sužadėtinį, kuris nors ir nėra medžiotojas, bet visada Modestą palaiko ir ja didžiuojasi.
Darbas grožio srityje
Modestos darbe klientės – vien moterys, jų reakcija į šį hobį būna labai įvairi. „Dažnai dirbdama išsišneku, kad daug veiklos turiu gamtoje, kad medžioklėse dalyvauju. Kai kurios stebisi, kad aš – medžiotoja. Sako, tokių švelnių bruožų mergaitė, o medžioja… Drąsiai atsakau: man labai patinka! Pradedi pasakoti iš toli, kitos labai susidomi, kas tai per procesas. Visada pasakoju, kad medžioklė – tai ne vien gyvūno sumedžiojimas, kad yra ir kultūra, ir gamtos apsauga. Ir daugelis išgirdusių pakeičia nuomonę, nes dažniausiai galvoja labai klaidingai. Būna, kad ir pečiais patrauko“, – dalijosi Modesta.
Pašnekovė teigia visada norėjusi studijuoti veterinariją, bet nepakako balų įstoti. „Norėjau dirbti medicinos srityje, tad pasirinkau tapti kineziterapeute. Taip pat domėjausi grožio sritimi. Nuo vaikystės patiko sesėms plaukus pinti, makiažus daryti ir kitos moteriškos paslaptys. Tuo pačiu metu mokiausi ir plataus profilio kirpėjos amato, o vasaromis lankiau makiažo kursus. Sukaupusi medicinos žinių vis dėlto pasirinkau grožio specialistės kelią. Su seserimis įkūrėme grožio saloną „Trys sesės“, kuriame kartu dirbame.“
Modesta sako, kad darbe su žmonėmis esi ir specialistas, ir psichologas. „Nors darbas pirmoje vietoje, bet kartais po darbo šoku tiesiai į medžioklinius batus ir – į mišką. Jei visą savaitę dirbu, tai savaitgalį būtinai turiu išvažiuoti pailsėti miške. Dažnai vakarais po darbo pakeli akis, pasižiūri į laukus – toks gražus oras, nuostabi gamta, na, kaip nevažiuosi… Pasivaikštai, pasėdi. Rodos, ir nuovargis dingsta, ir mintys kitokios, ir galva pailsi. Per dieną tiek istorijų išgirsti, tiek psichologinės pagalbos suteiki, kad vakare ir pačiai jos prireikia, – juokėsi pašnekovė. – Gamta tam puikiai tinka.“
Šaudymas
Modesta taip pat užsiima ir sportiniu šaudymu. „Kaip šaulė sportininkė esu dar labai jauna – pradėjau tik praeitą rudenį. Buvau pakviesta į Plungės rajono medžiotojų šventę. Šventėje rinko Plungės rajono medžiotojų moterų komandą atstovauti LMŽD 100-mečio taurės varžybose. Medžiotojai vyrai pasiūlė ir mes su drauge sutikom pabandyti. Nuvykome į treniruotes Šiauliuose, paskui – Plungėje. Neblogai sušaudžiau ir šį mano gebėjimą pastebėjo šaudymo treneris Edmundas Samulionis, kuris pasiūlė treniruotis ir toliau“, – pasakojo pašnekovė.
Paskui įvyko LMŽD kombinuotojo šaudymo varžybos. „Komandoje buvome keturios damos ir rungtyniavome su moterų komanda iš Vilniaus. „Bėgančio šerno“ rungtyje (atstumas – 35 metrai) šoviau lygiavamzdžiu šautuvu. Šioje rungtyje asmeninėje įskaitoje laimėjau pirmąją vietą. Antroji rungtis buvo iš graižtvinio šautuvo nuo lazdos šauti į „stovinčią stirną“, atstumas – 100 metrų, ir atsigulus ant grindinio šauti į „tupinčią lapę“, atstumas – taip pat 100 metrų. Šioje rungtyje taip pat asmeninėje įskaitoje laimėjau pirmąją vietą. Trečioji rungtis – skriejančios lėkštelės. Šioje rungtyje laimėjau antrąją vietą. Komandinėje įskaitoje LMŽD 100-mečio taurės varžybose mūsų Plungės moterų komanda užėmė pirmąją vietą“, – pirmojo bandymo sėkme pasidalijo Modesta.
Tada moteris įstojo į Lietuvos medžioklinio šaudymo federaciją. Per šį laiką jau teko sudalyvauti varžybose ir užimti prizinių vietų: Marijampolės mero taurėje – antrąją vietą moterų grupėje, Medžiotojų sostinės taurėje – pirmąją vietą, Grand Prix of Lithuania – trečiąją vietą moterų grupėje. Šis naujas hobis ją taip pat suvedė su daugybe puikių žmonių, su kuriais smagu leisti laiką.
Vilniuje vykusiose varžybose Lietuvos didysis prizas Compak Sporting 200 reitinguojami FITASC pasaulio šauliai. Modesta čia rungtyniavo su moterimis šaulėmis, atvykusiomis iš Latvijos. „Varžybos vyko dvi dienas, per jas šovėme į 200 skriejančių taikinių. Pirmą kartą rungtyniavau su kitos šalies šaulėmis. Buvo labai šaunios varžybos. Šiose varžybose tarp moterų užėmiau trečiąją vietą.“
„Man labai patinka šaudymas, nes atrodo, kad išsijungia smegenys. Nieko negalvoji, tik apie taikinį, tikslumą. Mano tėtis taip pat stipriai įsitraukė į lėkštelių šaudymą. Dabar su tėčiu kartu važiuojame ir į treniruotes, ir į varžybas. Jis mane visada palaiko ir labai didžiuojasi mano pasiekimais“, – nauju pomėgiu džiaugėsi pašnekovė.
Treniruotis Modesta važiuoja į Šiaulius, Plungę, Telšius, bet labiausiai patinka treniruotis Kėdainiuose esančiame Shooting Club šaudymo centre. „Ten dirba labai šaunus kolektyvas, visada turi paruošę daug smagių ir įdomių skrydžių. Pradedantiesiems siūlau nuvykti į šį šaudymo centrą, ten yra šaudymo trenerių, kurie padeda šauliams išmokti šaudyti į skriejančius taikinius“, – patarė šaulė.
„Kai pradėjau šaudyti į lėkšteles ir paskui nuvykau į ančių medžioklę, tiesiog apsidžiaugiau, kad pasiekiau daug geresnius medžioklės rezultatus. Kai pradėjau medžioti, iš pradžių nesupratau, kaip teisingai šauti į antį. Kiek paleista šūvių Dievui į langus… O dabar tikrai nemažai sumedžioju. Jau yra praktikos ir suvokimo, kaip tiksliai atlikti šūvį. Taip ir su karabinu – šaudyklos praktika daug duoda. Kiekvienam medžiotojui prieš sezoną reikėtų apsilankyti šaudykloje – įsitikinau iš savo patirties. Juk medžioklėje varovai vargsta, šunys dirba, išbėga žvėris, o netaiklus medžiotojas prašauna arba sužeidžia gyvūną… Vadinasi, reikia treniruotis. Tuomet šūviai bus taiklesni ir žvėrys sveikesni.“
Modestai medžioklėje nėra svarbiausia sumedžioti, jai patinka pats procesas, jausmas, kai miške girdi tratant šernus, temstant padangėje išgirsti perkūno oželį ar anksti ryte auštant – baubiant elnius. „Žinoma, patinka ir sumedžioti, bet tai darau tik tinkamai apžiūrėjusi ir įvertinusi žvėrį, pasirenku tinkamą akimirką. Norisi tiksliai paleisti šūvį, nesužeisti žvėries, nes tai gyvas padaras.
Linkiu gražaus laiko gamtoje, atraskite laiko sau, išmokite džiaugtis gamtos reiškiniais. Taikos, santarvės ir gero laiko, kolegos. Taiklių šūvių ir gerų trofėjų. Nepaleiskit to, kas jums patinka!“ – linkėjimais pokalbį pabaigė medžiotoja, šaulė ir grožio specialistė Modesta.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
