Medžiotojų pastebėjimai, gyvūnų populiacijos kaitos tendencijos, įvairios išvados apie gamtoje vykstančius procesus dažnai laikomos nereikšmingomis, net kvailomis ir nenaudingomis, nes tai esą nėra moksliška, įrodyta ar pagrįsta. Tačiau dažnai tie pastebėjimai ir išvados pasirodo besantys teisingi, vis dėlto, kai galų gale mokslas pagauna medžiotojų teiktą informaciją, įrodydamas jos teisingumą, situacija gamtoje jau vėl būna pasikeitusi.
Medžiotojai dažnai pravardžiuojami žudikais, šaudytojais, vaizduojant juos šlovės nekeliančio ir perdėtai blogo būdo. Vis dėlto, vis daugiau tyrimų liudija tai, kad medžiotojai yra „žalesni“ nei patys „žaliausi“ tarp „žaliųjų“. Tvari medžioklė yra tai, kas užtikrina buveinių ir rūšių apsaugą. Nežinantiems sunku suprasti, kaip taip būna, kad medžiotojas gyvūną nužudo, bet kartu ir jį saugo. O iš tiesų tai labai efektyvus mechanizmas, nes suteikia gyvūnams net labai didelę vertę. Štai keletas pavyzdžių, kad antimedžiotojų smerkiami veiksmai iš tiesų didina biologinę įvairovę ir padeda atsigauti įvairioms nykstančių gyvūnų rūšims.
Fazanus medžioti leidžiama, bet neimanoma. Kas kaltas ir ką dabar daryti?
Ne tik antimedžiotojai, bet ir kai kurie medžiotojai į laisvę paleistų fazanų ir ančių medžioklės nelaiko tikra medžiokle. Daugelis medžiotojų net atsisako tokiose dalyvauti, nors daugelyje šalių tokia medžioklės rūšis yra gana populiari ir netgi kainuoja nemažus pinigus. Įdomu tai, kad net, pavyzdžiui, Latvijoje žuvų ištekliai atkuriami paleistomis žuvimis įvairiuose vandens telkiniuose, tačiau toks žvejų elgesys vertinamas kaip nuopelnas, o ne žala. O kai tai daro medžiotojų bendrijos – dėl įvairių priežasčių, – tai vertinama kaip blogas ir neteisingas elgesys. Daug kur į laisvę paleisti paukščiai papildo vietines populiacijas, laikui bėgant puikiai prisitaiko ir iš esmės tampa laukiniais paukščiais. Medžioklės sezonu dalis sumedžiojama ir naudojama, o dalis lieka gamtoje.
Naujausias tyrimas, atliktas Danijoje, rodo, kad tokia praktika yra labai palanki saugomoms paukščių rūšims, pavyzdžiui, kilniajam ereliui. Kaip paaiškėjo, šie metai buvo ypač sėkmingi kilniojo erelio (lot. Aquila chrysaetos) populiacijai, registruotas reikšmingas augimas po kelerių metų stagnacijos. Šiais metais kilnieji ereliai apsigyveno aštuoniose teritorijose, šešiose iš jų susiformavo stabilios lizdus sukančios poros, iš viso užauginti septyni jaunikliai. Nuo 1998 m., kai Danijoje buvo užfiksuotas pirmasis kilniųjų erelių bandymas sukti lizdą, iki šiol lizdus paliko 68 paukščių jaunikliai.
Šią teigiamą tendenciją iš dalies galima sieti su medžiotojų indėliu, ypač susijusiu su fazanų (lot. Phasianus colchicus) veisimu ir paleidimu medžioklės tikslais. Kilnieji ereliai kaip aukščiausio lygio plėšrūnai dažnai minta fazanais, o šių paukščių prieinamumas yra labai svarbus šių plėšriųjų paukščių išlikimo ir dauginimosi sėkmės veiksnys. Medžiotojų ir gamtos apsaugos organizacijų bendradarbiavimas užtikrinant pakankamą maisto bazę ir saugant kilniųjų erelių buveines prisidėjo prie populiacijos atsigavimo.
Nepaisant įvairių iššūkių, 2024 m. rezultatai liudija apie kilniųjų erelių populiacijos atsinaujinimo Danijoje potencialą. Norint užtikrinti ilgalaikį šių didingų paukščių išlikimą ir gerovę regione, būtinas tolesnis medžiotojų, gamtos apsaugos organizacijų ir visuomenės bendradarbiavimas.
Šis pavyzdys puikiai parodo, kaip tvarkomi, prižiūrimi ir medžiotojų sukurti medžioklės ūkiai dirba ne vien tik dėl medžiotojų interesų. Net jei medžiotojai dėl įvairių priežasčių sumedžioja tam tikrą skaičių fazanų, jų indėlis į saugomų rūšių apsaugą yra neginčijamas.
Paplitimas ir buveinės
Kilnieji ereliai gyvena plačioje teritorijoje:
• Europoje. Kalnų vietovėse, pavyzdžiui, Alpėse, Karpatuose ir Pirėnuose. Jų taip pat aptinkama Skandinavijoje ir dalyje Rytų Europos.
• Azijoje. Plačiai paplitę nuo Rusijos iki Himalajų.
• Šiaurės Amerikoje. Kalnų regionuose, pavyzdžiui, Uoliniuose kalnuose ir Aliaskoje.
• Danijoje. Retai sutinkami, populiacija ribota.
• Mūsų kraštuose kilnieji ereliai yra labai reti. Šie didingi plėšrieji paukščiai pirmenybę teikia kalnuotoms ir plačioms, uolėtoms teritorijoms, kurių šičia praktiškai nėra. Tačiau užfiksuoti keli atvejai, kurie rodo, kad gali būti migruojančių arba atskrendančių kilniųjų erelių individų. Lizdus mūsuose suka retai, štai Latvijoje – mažiau nei dešimt porų. Nedidelis skaičius keliauja pro šalį ir žiemoja.
Gyvenimo būdas ir elgesys:
• Maistas. Kilnieji ereliai yra mėsėdžiai – medžioja triušius, kiškius, smulkiuosius žinduolius, paukščius ir net roplius. Gali maitintis ir dvėseliena.
• Lizdų sukimas. Suka didelius lizdus uolose. Kai kuriuose regionuose, kur nėra kalnų ar uolų, gali rinktis aukštus medžius. Paprastai tame pačiame lizde peri keletą metų.
• Teritoriniai paukščiai. Išlaiko savo teritoriją, kurią agresyviai saugo nuo kitų erelių ar plėšriųjų paukščių.
Komercinės medžioklės poveikis biologinei įvairovei: Iberijos kurapkų medžioklės ūkių atvejis Ispanijoje
Sakalas keleivis su raudonkoju kekliku
Neseniai Ispanijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad komerciniai raudonkojų keklikų (lot. Alectoris rufa) medžioklės ūkiai sukuria tarytum rūšių apsaugos salas, skatindami biologinę įvairovę žemės ūkio kraštovaizdžiuose. Tyrėjai palygino biologinę įvairovę ir paukščių bei žinduolių populiacijas dešimtyje komercinių raudonkojų keklikų medžioklės ūkių su dešimčia žemės ūkio teritorijų centrinėje Ispanijoje. Buvo atlikti transektų tyrimai siekiant įvertinti rūšių turtingumą ir individų skaičių.
Rezultatai parodė didesnę paukščių gausą būtent medžioklės ūkiuose. Iš viso buvo nustatytos 75 paukščių rūšys, iš kurių 63 – medžioklės plotuose, ir 52 – kontroliniuose plotuose. Medžioklės plotuose buvo pastebėta didesnė paukščių rūšių gausa, ypač plėšriųjų paukščių.
Taip pat naudos gavo žinduolių populiacijos. Laukiniai triušiai (lot. Oryctolagus cuniculus) buvo septynis kartus dažniau aptinkami medžioklės ūkiuose, o nykstanti ispaninė lūšis (lot. Lynx pardinus) buvo pastebėta tik medžioklės plotuose. Iki XX a. pabaigos ispaninių lūšių populiacija sumažėjo iki mažiau nei 100 individų, todėl tai labiausiai nykstanti kačių rūšis pasaulyje. Ispaninės lūšys daugiausia minta laukiniais triušiais, o triušių populiacijų mažėjimas buvo vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių lūšių išlikimo problemas. Iki 2023 m. ispaninių lūšių populiacija išaugo iki apytikriai 1500 individų, tačiau ji tebėra trapi ir priklauso nuo tolesnių išsaugojimo priemonių. Todėl šiems gyvūnams yra nepaprastai svarbi triušių populiacija, ir nenuostabu, kad ispaninių lūšių buvo būtent tuose plotuose, kur gyveno ir daug triušių.
Raudonkojų keklikų medžioklės ūkio sukurtos šėryklos ir vandenvietės pritraukė ir kitų rūšių, įskaitant triušius (45 proc.) ir paukščius (21 proc.), skatindamos biologinę įvairovę.
Ispanijos ekosistemose triušiai atlieka svarbų vaidmenį kaip pagrindinis plėšrūnų, įskaitant ispanines lūšis ir daugelį plėšriųjų paukščių, maisto šaltinis. Tvariai triušių populiaciją kontroliuojantys medžioklės ūkiai kartu užtikrina maisto šaltinį kitoms rūšims, tokiu būdu palaikydami ekosistemos pusiausvyrą. Taip pat pastebėtas plėšriųjų paukščių populiacijos didėjimas. Plėšrieji paukščiai, pavyzdžiui, didieji apuokai (lot. Bubo bubo) ir pievinės lingės (lot. Circus pygargus), dažniau pastebimi medžioklės plotuose, nes šiose teritorijose yra stabili maisto bazė ir mažesnis antropogeninių trukdžių lygis.
Be minėtų veiksnių negalima nepaminėti medžioklės ūkių ekonominės svarbos. Komercinė medžioklė teikia pajamų, kurios reinvestuojamos į buveinių gerinimą, plėšrūnų kontrolės programas ir vandens infrastruktūros sukūrimą, naudingą visoms rūšims. Šis požiūris taip pat motyvuoja žemės savininkus laikytis aplinkai nekenksmingos praktikos. Biologinės įvairovės nauda ne medžioklės sezonu taip pat yra reikšminga, tai reiškia, kad net tada, kai medžioklė nevykdoma, infrastruktūra, tokia kaip šėryklos ir vandenvietės, ir toliau veikia kaip ištekliai kitiems gyvūnams. Tai rodo medžioklės ūkių poveikį, kuris viršija savo pradinę paskirtį.
Šis tyrimas pabrėžia būtinybę integruoti medžioklės ūkius į gamtosaugos strategijas, ypač intensyvaus žemės ūkio regionuose. Apgalvotas ir tvarus medžioklės plotų valdymas gali tapti vertinga priemone siekiant apsaugoti nykstančias rūšis ir skatinti biologinę įvairovę.
Kaip yra pas mus?
Neretai fanatiški antimedžiotojai puola smerkti komercinę fazanų medžioklę Latvijoje, kuri vyksta kiek kitaip nei kitose Europos šalyse. Nueita taip toli, kad Lietuvoje įstatymai neleidžia gyvų fazanų parduoti medžiotojams. Tai reiškia, kad mūsų medžiotojai dairysis į alternatyvas kaimynystėje. Čia galime šiek tiek pafantazuoti apie tai, kad tokie komerciniai fazanų ir ančių medžioklės ūkiai Lietuvoje būtų pradėti kurti daug didesniu mastu nei šiuo metu, jei tai leistų įstatymai.
Jeigu Lietuvoje būtų kuriami fazanų ir ančių medžioklės ūkiai, jų teigiamas poveikis galėtų apimti ne tik šias medžiojamųjų gyvūnų rūšis, bet ir skatinti kitas gyvūnų bei paukščių rūšis, kaip tai pastebima kitur Europoje. Naudos galėtų gauti plėšrieji paukščiai, pavyzdžiui, paprastasis vištvanagis (lot. Accipiter gentilis), pelėsakalis (lot. Falco tinnunculus), pelėdos, pavyzdžiui, didysis apuokas (lot. Bubo bubo). Fazanų ir ančių lesyklos pritrauktų ir mažesnius paukščius bei graužikus, kurie yra šių plėšriųjų paukščių maistas.
Stabilus fazanų ir ančių skaičius teiktų papildomų medžioklės galimybių plėšriesiems paukščiams. Ančių medžioklės ūkiuose būtų kuriamos ir prižiūrimos buveinės ir pelkės, kurios pagerintų ir kitų rūšių buveines, skatintų biologinę įvairovę, taip pat turėtų tiesioginės teigiamos įtakos ir varliagyvių populiacijoms.
Apskritai fazanų ir ančių medžioklės šėryklos ir pelkės gali pritraukti įvairių gyvūnų, kurie tampa mėsėdžių mitybos grandinės dalimi ir taip pagerina ekosistemos pusiausvyrą. Taip pat labai svarbu, kad medžioklės ūkiai sukurtų sąmoningas gamtos tvarkymo zonas, mažinančias nekontroliuojamą žmogaus trukdymą.
Žinoma, šiuo metu tai yra fantazijos, kiekvienas medžiotojas taip pat gali galvoti apie tai, kiek priimtina būtų už didelius pinigus medžioti fazanus ir antis, tačiau čia reikia paminėti dar vieną pliusą, kurio negalima pamiršti. Lietuvoje yra ribotos galimybės naudoti paukštšunius, nes nėra daug rūšių, kurias galima su jais medžioti, taip pat galima kiškių medžioklė lauke, o ji nėra pernelyg populiari.
Fazanų medžioklė su paukštšuniu
Kokios išvados? Visai paprasta! Ne viskas taip juoda, kaip vaizduojama. Pasirodo, realybėje tvariai sukurti medžioklės ūkiai ne tik tenkina medžiotojų kraujo troškimą, kaip tai piešia medžioklės priešininkai, bet ir labai reikšmingai, įrodomai ir pamatuojamai prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Ironiška tai, kad medžiotojus menkinantys žmonės, smerkiantys įvairias medžioklės rūšis, iš tikrųjų kovoja ne prieš medžioklę, o prieš biologinės įvairovės išsaugojimą. Prisiminkite tai, kai kada nors diskutuosite su tokiu „žaliuoju“!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
