Žanas Vaiduoklis
Vilis buvo medžiotojas iš tų senų gerų laikų, kai žolė esą buvo žalesnė, o medus – saldesnis. Per Kalėdas liesas kaip nendrelė vėjy, bet kupinas parako. Ir taip, skirtingai nei daugelis jo kartos šaulių, jis griebdavosi visko, kas tik nauja ir prieinama medžiotojui. Kitaip tariant, per pastaruosius metus termovizinį taikiklį jis buvo pamilęs kaip savo trečią akį!
Buvo šiltas liepos vakaras. Kelias dienas nelijo. Kviečiai – pieninės brandos, o tai visos apylinkės šernų gaujoms – kaip ženklas renkamės čia. Vietinis ūkininkas Jonas net bažnyčioje buvo uždegęs žvakelę, kad medžiotojų, naktimis saugant jo laukus, miegas neimtų ir medžioklės deivė būtų maloninga.
„Na, šįvakar reikės užmesti akį į tą Jono kviečių lauką“, – pamąstė Vilis, užsimesdamas ant peties savo ištikimą karabiną. Į kuprinę susikrovė termosą su kava, elektrinį uodų baidymo prietaisą, kurį dar prieš savaitę padovanojo anūkas, pakrautą išorinę bateriją. Žinoma, nepamiršo ir atsarginių kojinių… Gyvenimo išmokytas, jis puikiai prisiminė, kaip sykį prisėmė batus ir pusę nakties svajojo, kaip maunasi šiltas, sausas kojines.
Kelias į bokštelį vedė per nedidelį griovį. Nedidelį, tiesa, bet klastingą – pastarosiomis dienomis taip pylė, kad net žiurkei gelbėjimosi liemenė praverstų! Vilis sustojo ant griovelio kranto, įbridęs viena koja, ir… žengė platų žingsnį. Tą akimirką pasigirdo išdavikiškas garsas ir… batas liko aname krante, o Vilis su kitu batu – jau šiame. Jis tik spėjo pamatyti, kaip batas pamažu ima svyruoti, o į vidų kapsi vanduo… Teko bristi atgal ir vaduoti daug ko mačiusius guminius iš purvo glėbio. „Gerai, kad tas kojines pasiėmiau“, – pagalvojo Vilis, kai pagaliau su abiem batais atsidūrė kitoje griovelio pusėje, jau prie bokštelio.
Į bokštelį jis įsliuogė kiek sušlapęs, bet savimi patenkintas. „Daug nereikia, kad būtum laimingas“, – pagalvojo, stebėdamas uodų eskadrono ataką, ir įjungė repelentą. Melsva lemputė sumirksėjo ir… po minutės užgeso, pranešdama, kad prietaisas pats išsijungė! Uodai nelaukė nė sekundės – puolė iš visų pusių! Šį vakarą kraujasiurbiai buvo ypač įkyrūs. Vilis nusišluostė prakaitą ir užsismaukė gobtuvą – kaip sakoma, į kovą iki ausų!
Vakaras slinko lėtai ir apie dešimtą valandą kviečių lauko priešingame pakraštyje kažkas juodo sukruto… Vilis sukluso. Atrodė, kad net uodai akimirką nutilo aplink gobtuvo kraštus. Jis įsistebeilijo per žiūronus. „Kuilys kaip tankas“, – sušnabždėjo sau. Atrodė, kad šernas tyliai slenka, kas kartą pradingdamas kviečiuose ir vėl pasirodydamas: tai nugara, tai ausis – nieko ryškaus. Tada visai dingo. Galiausiai tas juodulys sustingo ten, kur javai buvo žemesni.
Vilis pakėlė karabiną ir žvilgtelėjo į termovizinį taikiklį. „Nebus, nebus…“ – tyliai sumurmėjo ir šyptelėjo. Atėjūnas buvo ne gigantiškas kuilys, o šernė su maždaug dešimčia šerniukų, kurie kaip partizanai slydo per javus. Mažylių siluetus buvo įmanoma įžiūrėti tik termovizoriumi. Vilis prisiminė laikus, kai tokio žaisliuko neturėjo. Tos nakties jis niekaip negali pamiršti. Tada jis taip ir nepamatė šerniukų ir iššovė. Tik po to suprato, kas nutiko…
Praėjo viena valanda, paskui kita. Jau buvo visai sutemę. Nepaisydamas uodų, Vilis prisnūdo. Jį pažadino garsus šnarėjimas. Kažkas visai šalia bokštelio gardžiai ėdė!
Jau blėso naktis ir netoli bokštelio ganėsi būrelis pernykščių šerniukų! Miegas – kaip ranka nuimtas! Vilis skubiai nusitaikė ir ankstyvą rytą nuaidėjo šūvis. Trys pernykščiai nurūko, bet vienas liko ten pat, lauko pakrašty.
„Ne veltui Jonas tą žvakelę, matyt, uždegė, – pagalvojo Vilis, iš termoso gurkšnodamas dar šiltą kavą. – Na, metas sutvarkyti laimikį. O vakare – atgal į bokštelį. Tik vietoj to prakeikto elektrinio prietaiso – senos geros priemonės nuo uodų!“
Gauk 80 puslapių kiekviename numeryje ir 2 priedus! Prenumeruok žurnalą 2026 metams!
