Buvo įprastas vakaras. Kartu su draugėmis patraukėme pasivaikščioti su šunimis. Mudvi, du veimaraneriai ir biglis Odis žingsniavome dirbtine damba, juosiančia Liepojos ežerą. Besileidžiančios saulės apšviestos užliejamos pievos vienoje pusėje, sudžiūvusios ežero nendrės su jaunais ūgliais ir želiančia pavilne – kitoje.
Toje vietoje tarp dambos ir ežero yra kanalas, kuriuo galima persikelti valtimi ir pasiekti kitus kanalus, išžvalgyti nendrynus arba nusiirti į atvirą vandenį. Tačiau mūsų mėgstamoje vietoje labai retai pasitaiko sutikti žmonių, ir tie paprastai būna žvejai, tylutėliai stovintys nendrėse kaip kokie garniai, laukdami didžiojo laimikio. Medžioklių paprastai čia nevyksta, bent jau bebrai čia tikrai nemedžiojami. Turbūt todėl man taip tą vakarą ir pasisekė.
Mes jau traukėme atgal, iki automobilio buvo likę kokie penkiasdešimt metrų, kai pastebėjome iš vandens kyšančią bebro galvą.
Bebras plaukiojo pirmyn atgal ir tiesiai prieš mus plakė vandenį uodega. Kaip visada, kai tik pasitaiko geras kadras, neturi su savimi fotoaparato. Šiek tiek pastebėjome gyvūną ir patraukėm namop. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jei būčiau turėjusi su savimi fotoaparatą, būčiau nufotografavusi tik keletą vienišo bebro nuotraukų. Pakeliui į namus susimąsčiau, kad grįšiu atgal su fotoaparatu. Taigi, po pusvalandžio jau vėl buvau prie kanalo.
Buvo aštuonios valandos. Kokias dešimt minučių nieko nevyko, o tada išplaukė vienas bebras. Jis praplaukė pro mane kelis kartus su nedidelėmis pertraukomis ir tada pradingo ilgesnį laiko tarpą.
Jau buvau pradėjusi galvoti, kad nieko įdomaus nebenutiks. Pasivaikščiojau damba į vieną, į kitą pusę, tikėdamasi pamatyti kokią antį ar kitą bebrą. Ir nieko. Grįžau į savo stebėjimo postą – vietą, kurioje, ko gero, įprastai stovi koks vietinis meškeriotojas. Stoviu, laukiu. Fotoaparatas įjungtas. Staiga kitoje pusėje pamačiau didelę bebro galvą, greitai slystančią link manęs. Bebras priplaukė nendrių sieną kitoje kanalo pusėje ir pradingo. Pasukau galvą ir tiesiai prieš save išvydau išties milžiniško dydžio bebrą, tupintį ant kupsto ir vartantį akis.
Tuomet išgirdau garsą. Jis sklido iš anksčiau stebėto bebro pusės. Tylutėlis cakt, cakt, cakt… Tada jau ir prieš mane tupintis ėmė caksėti ir aš supratau, kad šitas garsas – tai dantų kaukšėjimas.
Panardinęs snukį į vandenį bebras kaukšėjo dantimis. Ritmiškas žandikaulių judesys raibuliavo vandenį.
Kartkartėmis jis pakeldavo galvą ir imdavo klausytis, bet greit vėl pradėdavo gąsdinti kaimyną. Kitas bebras kaži kur tolėliau tebekaukšėjo šį kovos šūksnį, o paskui viskas nutilo ir gyvūnas pasirodė vandenyje, greitai slysdamas mano kompanjono pusėn. Tas irgi pasileido plaukti.
Mesdamiesi plačiu ratu jiedu ėmė artėti vienas prie kito, kol susitiko vandenyje. Prasidėjo arši kova. Mažomis letenėlėmis bebrai bandė vienas kitą įveikti.
Po aršios kovos stojo tyla, tik vandens paviršių protarpiais sujudindavo žuvyčių šokis. Bebrai dingo iš akiračio.
Kitą vakarą buvo tylu ir bebrai visai nesirodė. Tikriausiai konfliktas brendo jau seniai, man tik pasisekė pamatyti atomazgą. Dabar gali tęstis įprastas gyvenimas.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
