Pavasaris, toks apgaulingas, nenuspėjamas, pilnas kontrastų. Kiekvienais metais kovo mėnuo vis kitoks, kartais kovo aštuntą damas mes pradžiuginame pirmaisiais žibuoklių žiedais, o kartais – slidinėjame, šiais metais žibuoklės pradėjo šypsotis tik kovo antroje pusęje.
Dzūkijoje kovo antroje pusėje jau beveik niekur nebuvo sniego, o vakarinėje Lietuvos dalyje jo gausu, nors Daugų ežeras iš ledo gniaužtų visiškai išsivadavo tik kovo 25 dieną. Varnėnai rytais sveikina tekančią saulę ir ieško dar neužimtų inkilų, siūlau jiems jų pakabinti, bitės apsiskraidė pirmoje kovo mėn. savaitėje, pirma kiškučių vada rasta kovo 17 d., krankliukai jau paaugę, pirmą kiaušinį išdykėlės gervės padėjo kovo 26 d., jį Žiebiškio miške užtiko medžiotojas Juozas Miškinis, tą pačią dieną rapsų lauke rado du puikius numestus tauriojo elnio ragus.
Ežeruose ir upeliuose neršia lydekos, išsprogo lazdynų žirginiai, karklų ir blindžių pumpurai, ,tačiau visumoje gamta dar pilka ir tai natūralu, naktimis šalta, dienomis prieš saulutę šildosi būriai pempių, žasų, vieversių, bundančių varlių laukia pirmieji parskridę gandrai.Kovo mėnesį tiek visko vyksta, kad beveik neįmanoma aprašyti. Štai miške sutinkate brandų tauriojo elnio patiną, kuris be ragų atrodo juokingai , jam pačiam gėda ir jaučiasi nejaukiai. Taurieji elniai ragus pradeda mesti vasario mėn., baigia balandžio pradžioje.
Šiuo metu miškus užplūsta ragų ieškotojai, tai savotiška daktarų pateisinama užkrečiama “liga” arba malonumas. Kada nuo ryto iki vakaro blaškaisi po miškus, vedamas nuojautos ir gyvūnų paliktų ženklų (pėdsakų, kakučių, medžių trynimų ir graužimų) tam kad rasti ragą, iš esmės kaulo gabalą. Ragas, yra greičiausiai auganti gyvūno kūno dalis. Jos susiformavimas – tai savotiškas stebuklas. Isivaizduokime, ragas – tai kaulas, tam tikru laiku po rože (taip vadinam rago dalis) rūgštys išgraužia tam tikrą kaulo sluoksnį ir ragas nukrenta, lieka rago kelmelis kurį per dvi paras, praktiškai iš karto užtraukia odelė, likusioje rago dalyje (kelmelyje) atsiveria erdmės, per kurias kraujas neša medžiagas į naujai formuojamą ragą, tai sudėtinga, pilna smulkių kraujagyslių epidermio struktūra, aptraukta minkštu kailiuku (aksomu), ragas auga valandomis.
Rago augimas individualus kiekvienam gyvūnui, jo forma ir dydis priklauso nuo gyvūno amžiaus, genetikos, sužeidimų, ligų, lytinio pajėgumo ir net harakterio. Augimo stadijoje ragai yra pakamkamai minkšti ir lengvai pažeidžiami, taigi gyvūnai juos labai saugo. Nustojus ragui augti – kraujagyslės užpildomas kalciu ir vėl turime ragą (gražų kaulą). Gyvūnas nuvalydamas nuo rago apsauginę odelę , t.y. trindamas ragą į įvairius lanksčius krūmus ar medelius, suteikia jam spalvą. Tai fantastiška, nes tai kartojasi metai iš metų. Noriu priminti, kad ragus kasmet meta tik elniniai gyvūnai, dykaragiai (stumbrai, muflonai) ragus meta kartu su galva. Tačiau stirnų patinai šiuo metu jau puikuojasi augančiais gražiais ragais, senieji numesti prieš naujus metus, augantys ragai atrodo įspūdingai dideli, nes kol kas juos dar dengia apsauginis kailiukas, kurio buvimas sudaro apgaulingą rago dydžio įvaizdį, gerieji į brandūs stirninai jau pradeda ragus valytis, , jaunimus šis procesas užsitęs iki gegužio pradžios.
Interviu #2. Egidijus Gaidamavičius. Apie karą Ukrainoje ir paramos teikimą
Kovo 24 d. Varčios miške pamačiau pirmą brandų stirniną, kuris jau buvo pradėjęs valytis ragus. Primenu, miške rasti numesti ragai priklauso juos radusiam asmeniui, tačiau jeigu radote kritusį gyvūną, privalote informuoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, medžiotojus. Nekaltai atrodantis ragų ieškojimas turi ir skaudžių neigiamų pasekmių, nes gamtoje kovo – balandžio mėn. yra pats šernių gimdymo metas, taigi mes jas vaikome, išvejame iš susisuktų iš sausos žolės guolių, kuriose mamos buvo nusprendę gimdyti, be to išvarome tauriųjų elnių ir briedžių patinus iš pamėgtų vasarojimo vietų.
Jeigu miške suradote šerniukus, šiukštu negalima jų liesti, nes kažkur yra mama, kuri jums suteiks neišdildomų įspūdžių. Jauniklius praktiškai gina visos vyresnės negu dviejų metų mamos, jaunesnėm – stinga drasos ir patirties. Kovo – balandžio mėnesiais, nors dėl afrikinio kiaulių maro šernai medžiojami visus metus, save ir gamtą gerbiantys medžiotojai šernų nemedžioja , nes net vienerių metų patelės jau būna besilaukiančios, taigi suteikime galimybę jaunimui išvysti šio pasauliu grožį.
Žmogus, kaip tos bitelės. Vos nutirpo sniegas, iš karto puolame tvarkyti aplinką, grėbti pernykščius lapus, karpyti vaiskrūmius ir dekoratyvinius augalus, tikram dzūkui taip ir norisi rankomis prisiliesti prie žemės, taigi šiltnamiuose jau sudygę ridikėliai, salotos, krapai, svogūnai. Neįtikėtina, tačiau ūkininkai jau pasodino ankstyvasiais bulves, tiesa , apdengė plėvele, taigi gyvenimas verda visur. Mane vis stebina žmonių nenumaldomas noras deginti pernykštę žolę, tai barbariškas veiksmas prieš bundančią gamtą.
Paskutiniu laiku Alytaus rajone pasipylė skundai dėl šernų daromos žalos (suknisimai) pievoms. Šernai sėkmingai knisa tas pievas, kur bebrai statydami užtvankas sukelia vandens lygį, tuo pačiu priversdami vabalų lervas ir sliekus apsigyventi dirvos paviršiuje, o tai šernų skanėstas. Tai didelė problema, nes daugelis melioracijos griovių yra neprižiūrimi, apaugę krūmais, tai idealios sąlygos bebrams gyventi ir pačios blogiausios sąlygos medžiotojui juos sumedžioti ar ardyti užtvankas. Alytaus rajono savivaldybė paprašė žemės ir miškų savininkų teikti paraiškas prevencinėms priemonių, kurios sumažina laisvėje gyvenančių gyvūnų daromą žalą, įgyvendinimui . Tai gali būti įvairių tvorų statyba, elektriniai piemenys, baidytuvai, kvapai , repelentai ar sistemingas bebrų užtvankų ardymas. Tai puiki pagalba žemės ir miškų savininkams , medžiotojams.
Medžioklės politikoje nieko naujo, o tiksliau ta pati velniava. Visi stengiasi ta vargšą laisvėje gyvenantį žvėrelį kaip nors partraukti į savo kiemą. Teikiamos įvairios medžioklės įstatymo pataisos, kurių tikslas supaprastinti naujų medžioklės plotų steigimo ir įteisinimo tvarką. Lietuvos medžiotojų sąjunga “Gamta” inicijavo visų medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų ir žemės ir miškų savininkų diskusijų ciklą dėl žemės ir miškų savininkų teisių į valstybės turtą – laisvėje gyvenančius žvėris ir paukščius. Diskusijos kol kas vyko draugiškoje aplinkoje, sutariama daugeliu klausimų, tačiau liko vienas atviras reikalavimas, kur kol kas turime patinę situaciją. T.y. žemės ir miškų savininkai pageidauja savo nuosavybėje medžioklės reikalus tvarkyti patys. Štai jų pageidavimai:
Žemės (miško,vandenų) savininkai sprendžia kam ir kokiomis salygomis jų valdose suteikiama teisė vykdyti ūkinę veiklą – medžioklę:
1. Įstatymų nustatyta tvarka patys turi teisę inicijuoti medžioklės plotų vieneto sudarymą
2. Sutartiniais pagrindais gali perduoti naudoti kitiems teisę turintiems asmenims/medžiotojų būreliams
3. Gali uždrausti vykdyti medžioklę iš viso.
Kaip matome, tai pakankamai griežti norai. Iš esmės kiekvienas žemės ir miškų savininkas nori turėti absoliučią teisę į valstybės turtą – laisvėje gyvenantį paukštį ir žvėrį. Tai povojingas noras, nes dar 1892 m. vasario 3 d. priimtame pirmame Lietuvos medžioklės įstatyme buvo numatyta absoliuti teisė į žvėrį privačioje nuosavybėje, ko pasekoje Lietuvoje buvo praktiškai nušluoti visi kanopiniai žvėrys. Paprastas pavyzdys, per metus briedis aplanko apie 20-25 t.ha ploto masyvą, tai per kiek savininkų valdų jam reikės pereiti ? Ir kokia galimybė išgyventi ? Manau nugalės sveikas protas ir mes sugebėsime rasti protingus gamtai ir visuomenei sprendimus.
Šiuo metu galime medžioti šernus, bebrus, fazanus, lapes, mangutus, audines, ondatras, nutrijas ir meškėnus.
Nei plauko nei tauko!
Lietuvos medžiotojų sąjungos “Gamta” prezidentas Raimondas Ribačiauskas
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
