Patirtis

Medžiotojas: „Medžioklė – ne vien šaudymas į žvėrį“0

Nuotrauka: Arūnas Laukaitis

Bendradarbiaujant su laikraščiu Ūkininko patarėjas

Autorius: Irmina ŽUKAUSKAITĖ

Medžioklė – tema, kurią nelengva vertinti vienareikšmiškai. Dalis visuomenės medžioklę laiko atgyvenusiu reiškiniu ir net žiauria pramoga, kurios metu žudomi gyvūnai. Patys medžiotojai ir ūkininkai tą patį reiškinį mato visiškai kitu kampu – kaip būtinybę, padedančią siekti tvarkos. Pasidalinti savo patirtimi ir požiūriu Irmina ŽUKAUSKAITĖ paprašė ilgametį medžiotojų klubo prezidentą Arūną LAUKAITĮ, nuo vaikystės mėgusį gamtą ir žvejybą, kuris dar studijuodamas tapo varovu, o po 10 metų medžioklės stebėjimo – medžiotoju.

Ar galima medžioklę skirstyti į etišką ir neetišką?

Žinoma, medžioklė, kaip ir visas gyvenimas, gali būti etiška ir neetiška. Tačiau požiūris į etiką keičiasi, atsiranda įvairūs draudimai, kurie Lietuvoje labai mėgstami, ir tai ne visada neša vien gerus rezultatus. Pavyzdžiui, daugybėje pasaulio šalių medžiojama ir lankais, ir naktinio matymo prietaisais. Tai reiškia, kad medžiotojai šiuos prietaisus gali naudoti tik laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir apribojimų.

Kai kam atrodo, kad lankais būtinai žalojami ir paliekami kankintis gyvūnai, o naudojant naktinio matymo prietaisus žvėrys šaudomi be jokio saiko ir apribojimų. Naktinio matymo priemonės leidžia parinkti optimalią auką: gal mažesnis, gal sužeistas. Tiesa tokia, kad, pavyzdžiui, naktinio matymo įranga gali būti vienintelis būdas bent kiek kontroliuoti problemų keliančios rūšies populiaciją. Žinoma, jeigu nėra dar ir papildomų draudimų probleminę populiaciją medžioti.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Kokia tai populiacija?

Pavyzdžiui, vilkai, kuriuos taip aktyviai gina visuomenininkai. Pažiūrėsime, prie ko prieisime taip aktyviai saugodami vilkus. Tarkime, vien mūsų seniūnijoje 2019 metais užfiksuoti 47 atvejai, kai vilkai papjovė žmonių auginamus gyvulius. O kiek atvejų liko neužregistruota? Jeigu vilkas papjauna kokios nors močiutės neregistruotą šuniuką ar avį, tuomet niekas ir nesikreipia, nes negauna jokios kompensacijos. Tad statistika yra iškreipta.

Dar viena bėda, kad vilkai miške vaikšto bandomis, kartais ir po septynis, tad žmonės įsibaugina net eiti pagrybauti. Toks vilkų pasirodymas yra labai pavojingas, o sumedžioti vilką yra sudėtinga. Daugelį metų ir prieškario laikais, ir sovietiniais metais juos medžiodavo, net mokėdavo premijas už sumedžiotus vilkus, bet vis tiek neišmedžiojo.

Žvelgiant į kitų šalių situaciją, Europoje vilkai daug kur išnaikinti. Mano subjektyvia nuomone, Europos didžiosios šalys patenkintos pačios išnaikinusios vilkus ir tai, kad Lietuva saugo jų populiaciją. Tos šalys išvengia vilkų daromų nuostolių. Lietuvoje greičiausiai, kol neįvyks rimtas incidentas, kol nebus apdraskytas ar papjautas žmogus, tol visa tai ir tęsis.

Norėtųsi pažvelgti į istoriją. Manoma, kol nebuvo didelės žmonių populiacijos, tol gamtinė biologinė įvairovė gyveno darnoje. Tikinama, kad gyvūnų populiacijos išsikraipė dėl žmonių populiacijos šuolio, miškų kirtimo ir kišimosi į natūralų gamtos ritmą. Kokį santykį turi žmonijos plėtra su tuo, kad gyvūnijos pasaulyje daugėja neatitikimų, kuriuos galiausiai pats žmogus turi atstatinėti dar labiau kišdamasis į gamtą?

– Net ir neegzistuojant žmogui ar gyvenant jų saujelei, žvėrių pasaulyje tikrai pasitaikydavo ligų, kurių funkcija yra sureguliuoti biologinę įvairovę, kuomet ji išsikreipia ir prisiveisia per daug kokios nors rūšies individų. Bet kokiu atveju aišku viena – dabar žmonės tikrai turi įsikišti. Žvėrių populiacijas iš tiesų turime prižiūrėti, kad nedominuotų tik tam tikros rūšys, kurios daro žalą, pavyzdžiui, platina ligas.

Nuotrauka: Jake Davies, unsplash.com

Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo užveista per daug šernų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Visi pradėjo šerti, jaukinti, mažai šaudyti ir šernų prisiveisė tiek, kad viskas baigėsi maru, persiritusiu ir per Lietuvą. Dabar panaši situacija su stirnomis – jų tiek prisiveisė, kad jau ima plisti ligos.

Mano nuomone, maro stabdymas tveriant tvoras nėra naudingas. Kai kurios priemonės net buvo žalingos ir skatino maro plitimą. Maras pasirodė jau ne pirmą kartą, nors ir ne afrikinis. Buvo kiaulių maras, kuris ėjo, praėjo, kažkiek žvėrių išdvėsė, kažkiek liko. Šernų patelių palikuonių vados yra gausios ir per keletą metų populiacija atsistato, tad maras – nieko baisaus.

Prie neigiamo žmonijos indėlio priskirčiau ne medžioklę, o invazinių rūšių įvežimą. Pavyzdžiui, kanadinės audinės išnaikino europines audines, tuomet – antis. Invazinių rūšių įvežimas yra netoleruotinas. Kas savaime auga, tas ir turi būti puoselėjama. Tokios nuomonės laikausi ir stumbrų atžvilgiu. Per maža šalis, kad mes juos puoselėtume ir leistume į laisvę. Juo labiau kad tikrųjų stumbrų nelikę, jie sukryžminti su amerikiniais bizonais. Jų leidimas į laisvę vėl kiršina visuomenę su medžiotojais. Stumbrai turi būti saugomi, bet rezervatuose. Gyventi visiškai laisvai jie yra per stambūs ir per agresyvūs.

Kalbant apie medžiotojų ir visuomenės supriešinimą, gal visuomenė neturi pakankamai žinių, nes medžioklė savaime laikoma blogu dalyku. Dažnai apeliuojama į tai, kad medžioti nebūtina, nes gyvename XXI a. ir nėra badmečio. Kodėl vyksta nesusikalbėjimas tarp medžiotojų ir visuomenės?

Nereikia galvoti, kad medžioklė yra tik maisto gavimo būdas. Tiesa, kad tai vienas iš faktorių – medžiojant gaunama žvėrienos. Tačiau kiekvienas laukinis gyvūnas turi savo gyvenimo laiką. Stirninas gyvena 12 metų, kitas – ilgiau. Daugiausia medžiojami selekciniai individai, kurie yra išsigimę ir blogina bandą, taip pat – pasenę individai.

Kodėl jo nesumedžiojus kaip trofėjaus, nepasikabinus kailio ar ragų, nesunaudojus mėsos, kodėl ji turėtų atitekti kirmėlėms? Tai yra paprastas dalykas, kaip ir pjauti vištas ar kiaules. Jeigu atsisakome žvėrių medžioklės, tuomet valgykime tik rūgštynes ir rabarbarus. Nesuprantu, kodėl medžioklė laikoma didesniu blogiu nei gyvulininkystės pramonė. Pažiūrėkime, kokiomis sąlygomis auginamos kiaulės ir vištos, modifikuojami gyvūnai ir pašarai.

Medžioklė vertinama ir kaip pramoga. Iš tiesų nesmagu pagalvoti, kad pramogaujama žudant gyvas būtybes?

Medžioklė nėra vien šaudymas į žvėrį. Medžioklė turi savo tradicijas. Tai ir susiėjimas, šventė, šaudymas į lėkštutes, laikas su šeima, laikas gamtoje. Yra medžiotojų, kurie gali pusę nakties sėdėti bokštelyje ir klausytis pelėdų, tačiau nieko nenušauti ir jaustis labai patogiai tiesiog būdami naktį gamtoje. Man asmeniškai sutemus neįdomu ir labiau patinka medžioklės su varovais: vaizdai, garsai, apmokyti šunys.

Apskritai pramogų miške yra daug: pabuvimas gamtoje, stebėjimas, klausymas, fotografavimas, ne vien medžiojimas. Pažįstu daug medžiotojų, kurie net nenori šauti. Tai panašu į kareivį, kuris nenori imti į rankas ginklo. Kiekvienas žmogus turi savo prigimtinį tikėjimą.

Pati medžioklė medžiotojų veikloje yra tik maža detalė?

Tikrai taip. Medžiotojų klubuose organizuojame susirinkimus, pildome įvairias ataskaitas, sudarome planus, kiek sumedžiosime, kiek leistina (kartais leistino skaičiaus net nesumedžiojame).

Norime, kad žvėrys neitų pas ūkininkus ir nedarytų jiems žalos, nes medžiotojai prisiima didelę atsakomybę už žvėrių padarytą žalą. Įkuriame aikšteles su pasėliais, kurios skirtos specialiai žvėrims, kad eitų į ją, o ne į ūkininkų plotus. Žiemomis žvėrims sušeriame daug pašarų, kad atsivestų pakankamai palikuonių, nežūtų. Dabar šėrimai yra labai dideli. Yra kas kalba, kad „pašėrei ir sumedžiojai“.

Nieko panašaus – juk nesėdime bokštelyje kasdien. Lengviausia kalbėti tiems, kurie niekada nėra buvę medžioklėje. Žvėrys turi gerą uoslę, jeigu vieną kartą iššovei, jie gali kelias savaites ar mėnesį prie to bokštelio nesirodyti.

Koks skirtumas tarp medžiotojo ir brakonieriaus? Vienu atveju teisėta veikla, kitu – nelegali? O kaip yra su medžiotojais, kurie priklauso klubui, tačiau laužo taisykles?

– Brakonierių veikla nelegali. Jie nenori į klubus, kad nereikėtų mokėti mokesčių. Tačiau dabar brakonieriavimas yra minimalus, nes taikomos didelės baudos, o medžiotojai šalinami iš klubų, į kuriuos patekti nėra lengva. Laužyti taisyklių tiesiog neverta. Mane išrinko klubo prezidentu 1996 metais. Iš 45 medžiotojų buvo palikti tik 15. Mažiausias nusižengimas lėmė pašalinimą. Kiekvienas klubas nusistato vidaus taisykles. Turime savo baudas, mokesčius, dalyvavimą talkose, yra brakonierių gaudymas. Nesilaikai to – retinamos gretos. Dabar turime 21 narį.

Ar medžiotojų skaičių lemia tai, kiek gyvūnų reikia nušauti siekiant palaikyti sveikas populiacijas?

Žvelgiant per prizmę, kad medžioklė yra dėl mėsos, tai medžiotojų gali būti labai daug. Bet žvėrių kiekis yra ribotas arba licencijuotas, taigi, medžiotojų bus 10 ar 100, sumedžioti leistina tiek pat žvėrių. Pasikartosiu, kad sumedžiojimas – ne pagrindinis kriterijus. Esmė – būti gamtoje. Štai vakar vyko medžioklė, buvome devyni medžiotojai ir nieko nenušovėme, tačiau visi grįžo patenkinti.

Apskritai daug kam atrodo, kad į medžioklę einama norint parsinešti pigios mėsos, kad vyksta perteklinis vartojimas. Bet, jeigu sudėtume visas išlaidas ir mokesčius, tampa aišku, kad žvėriena atsieina labai brangiai. Dabar dar ir apranga medžioklei perkama labai brangi, norima pasipuikuoti apavu, striuke, peiliu ar šautuvu.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.