Redakcijos kvietimas
Jeigu turite informacijos apie panašius vilkų užpuolimus prieš medžioklinius šunis Lietuvoje, arba, neduok Dieve, toks atvejis nutiktų jums patiems medžioklės metu, kviečiame apie tai pranešti redakcijai elektroniniu paštu: murkata.sterna@gmail.com.
Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje kilo emocinga diskusija po to, kai Latvijoje, Ramatos apylinkėse, vilkų gauja medžioklės metu mirtinai sužalojo medžioklinį šunį. Tai buvo skaudus smūgis ne tik konkrečiam šeimininkui, bet ir visai medžiotojų bendruomenei. Tokiais atvejais visuomenė tikisi supratimo, empatijos ir faktais pagrįsto paaiškinimo.
Savo sudraskytą šunį išnešti iš miško ant rankų. Medžioklės metu vilkai sudraskė medžioklinę laiką
Deja, dalis socialinių tinklų komentatorių pasirinko kitą kelią. Vietoje analizės ir konteksto viešojoje erdvėje vėl pasirodė seni, sovietmečio laikus menantys mitai apie medžioklinius šunis. Jie pateikiami kaip savaime suprantama tiesa, nors neturi nieko bendra su šiuolaikine realybe.
Iš socialiniuose tinkluose išplatinto komentaro, kuris buvo paviešintas kartu su šiuo tekstu, matyti tipinis požiūris: medžioklė esą savaime yra pavojinga ne tik medžiotojui, bet ir šuniui, todėl šeimininkas iš anksto turėtų susitaikyti su mintimi, kad jo šuo nežus nuo senatvės. Teigiama, kad šunys žūsta spąstuose, po automobiliais, nuo šūvių, kad juos sudrasko vilkai, o vilkai šunis laiko konkurentais. Išvada pateikiama kategoriška: bijai vilko, neik į mišką ir atsisakyk medžioklės.
Po pranešimų apie vilkų užpuolimus prieš medžioklinius šunis portale Medžioklezurnalas.lt ir socialiniuose tinkluose pasirodė komentarai, kuriuose kaltė automatiškai perkeliama medžiotojams. Dalis komentatorių atvirai teigia, kad žmonės apskritai neturėtų eiti į mišką, o už bet kokias pasekmes yra atsakingi patys.
„Vilkai gynė savo teritoriją, o mes esame didžiausi jų plotų okupantai.“
„Žinojai, kur eini, kokiu tikslu ir ką vediesi. Tai ir pasekmės.“
„Kaltink save, ne vilkus.“
Ypač radikalūs komentarai peržengia bet kokias etikos ribas ir atvirai demonstruoja neapykantą medžiotojams.
„Labai gaila, kad ne medžiotoją sudraskė, o nukentėjo šuo. Tikiuosi, kitą kartą vilkams pasiseks labiau.“
„Gaila šuniuko, bet medžiotojams nejaučiu jokio gailesčio.“
Taip pat dažnai kartojama mintis, kad žmonėms apskritai nėra ko „lįsti į gamtą“, esą jų vieta miestuose, o miškas turi priklausyti tik laukiniams gyvūnams. Tokia pozicija ignoruoja faktą, kad Lietuva yra tvarkomas kultūrinis kraštovaizdis, kuriame žmogaus ir laukinės gamtos sambūvis be aktyvios apskaitos ir reguliavimo nėra įmanomas.
Šie komentarai atskleidžia ne rūpestį gyvūnų gerove, o ideologinį priešiškumą pačiai medžioklei ir žmonėms, kurie dirba miške kartu su savo šunimis.
Medžioklinis šuo yra partneris, o ne vienkartinis išteklius
Šiuolaikinėje medžioklėje medžioklinis šuo nėra įrankis ar vartojimo prekė. Tai sąmoningai veisiamas, kruopščiai rengiamas ir aukštos kvalifikacijos darbo šuo, kuris išlaiko darbo bandymus, dalyvauja varžybose, vertinamas parodose ir dažnai naudojamas veislei.
Tokio šuns vertė neretai siekia dešimt ar net penkiolika tūkstančių eurų, o veislei naudojamų šunų vertė dar didesnė. Vien tik šuniuko įsigijimas iš atsakingo veisėjo kainuoja nuo tūkstančio iki kelių tūkstančių eurų, nes prieš veisimą tėvams atliekami sveikatos tyrimai, patvirtinamos darbo savybės ir atitiktis veislės standartui.
Tačiau pinigai nėra esminis dalykas. Svarbiausia yra ryšys tarp šuns ir žmogaus. Medžioklinis šuo šiandien yra šeimos narys, kasdienis palydovas, vaikų draugas ir ilgamečiu pasitikėjimu grįstas partneris.
Rūpestis, saugumas ir atsakomybė
Priešingai nei teigia kai kurie komentatoriai, medžioklinių šunų saugumas šiandien vertinamas itin rimtai. Naudojamos veterinarinių išlaidų draudimo sutartys, GPS sekimo įranga, apsauginės liemenės ir kitos priemonės, kurios prieš kelis dešimtmečius net neegzistavo.
Rizika egzistuoja, bet ji nėra ignoruojama ir juo labiau nėra laikoma norma.
Darbinė veislė turi dirbti, o ne gyventi ant sofos
Viena didžiausių šiandienos gyvūnų gerovės problemų nėra medžioklė. Didžiausia problema yra darbinės veislės šunų laikymas sąlygose, kurios visiškai neatitinka jų prigimties. Stipriais instinktais pasižymintys šunys įsigyjami tik dėl išvaizdos, aprengiami drabužėliais ir visą gyvenimą praleidžia ant sofos.
Skandinavijos specialistų vertinimu, apie aštuoniasdešimt procentų medžioklinių veislių šunų, laikomų tik kaip naminiai augintiniai, kenčia nuo elgesio ir psichologinių problemų. Tuo tarpu šuo, kuris gali daryti tai, kam buvo sukurtas, dažniausiai aktyviai dirba miške iki devynerių ar dvylikos metų, o vėliau ramiai mėgaujasi užtarnautomis senatvės dienomis.
Daugelis tokių šunų net ir būdami garbaus amžiaus mielai grįžtų į mišką ne iš prievartos, o todėl, kad tai yra jų prigimtis.
Medžioklinių šunų reikšmė šiandien
Medžiokliniai šunys šiandien yra svarbi visuomenės saugumo ir gamtos tvarkymo dalis. Jie naudojami sužeistų gyvūnų paieškai po eismo įvykių, sužeisto medžiojamojo gyvūno suradimui, populiacijų reguliavimui, invazinių rūšių kontrolei, žemės ūkio ir miškų ūkio žalos mažinimui, afrikinio kiaulių maro židinių paieškai, taip pat gamtos apsaugos projektuose.
Tai nėra pramoga. Tai tikslinis ir atsakingas darbas, kurio metu šuns gebėjimai naudojami su pagarba ir aiškiu tikslu.
Apie vilkų riziką ir nutylėjimus
Vilkų išpuoliai prieš medžioklinius šunis nėra teorija. Tokie atvejai pastaraisiais metais fiksuojami Latvijoje ir Skandinavijoje, ypač Suomijoje, kur vilkai ilgą laiką nebuvo medžiojami. Ten kasmet užregistruojama kelios dešimtys vilkų užpuolimų prieš medžioklinius šunis.
Lietuvoje tokie atvejai viešai minimi itin retai, nors medžiotojų bendruomenėje žinoma, kad jie egzistuoja. Dėl įvairių priežasčių apie juos dažnai nepranešama, todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad problemos nėra.
Vilkai puola ne tam, kad atbaidytų. Jie puola tam, kad nužudytų. Šios realybės ignoravimas ar suvedimas į paties šeimininko kaltę yra neetiškas ir žeidžiantis.
Apie atsakomybę viešojoje erdvėje
Viešai skleidžiami teiginiai, normalizuojantys šuns žūtį kaip neišvengiamą medžioklės pasekmę, neatitinka faktų ir menkina šiuolaikinį požiūrį į gyvūnų gerovę. Jei gyvūnai pripažįstami jaučiančiomis, jautriomis būtybėmis, toks požiūris tiesiogiai prieštarauja šiai idėjai.
Pabaigai
Šiemet Latvijoje jau užfiksuoti trys vilkų užpuolimai prieš medžioklinius šunis, ir tai tikai sausio bei vasario notikumi. Vienas žiauriausių atvejų, apie kokius pastaruoju metu teko girdėti, įvyko pirmosiomis šių metų dienomis, kai varyminės medžioklės metu Aknystės apylinkėse keturi vilkai sudraskė patyrusią, dar neturėjusią dešimties metų Vakarų Sibiro laiką. Dar vieną tos pačios veislės kalytę plėšrūnai sunkiai sukandžiojo, tačiau šis šuo išgyveno.
Ši tragedija, kaip ir daugelis kitų, tikėtina, galėjo neįvykti, jei vilkų populiacija Latvijoje būtų tvarkoma remiantis realia situacija lauke, o ne teoriniais skaičiavimais.
Kaimyninėje valstybėje šiuo metu vyksta aktyvios diskusijos dėl vilkų medžioklės limito didinimo galimybių. Tai didžiąja dalimi priklauso nuo vilkų apsaugos ir valdymo plano atnaujinimo, nes ankstesnė jo versija buvo parengta prieš daugelį metų ir pritaikyta tuometinei situacijai.
Šiandien vilkų populiacija Latvijoje yra ženkliai išaugusi. Tai patvirtina ne tik vilkų užpuolimai prieš medžioklinius šunis, bet ir vis dažnesni vilkų pastebėjimai dienos metu šalia gyvenviečių, taip pat išpuoliai prieš naminius gyvulius.
Sudraskyta gyva. Tragedija Aknystėje. Keturi vilkai sudrasko medžioklinę kalę, leidimų neišduoda
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
