Anot mokslininkų, žmonijos medžioklės praktika yra bent 2 milijonų metų senumo, nors, jeigu Darwino idėjos teisingos, reikia manyti, kad mūsų senoliai medžiojo gerokai anksčiau. Tiesiog apie tą laiką neišliko jokių materialių liudijimų. Kodėl akmens amžiaus žmogui prisireikė gaminti akmenines ietis ar strėlių antgalius? Turbūt metų metus jis bandė sumedžioti kokią mažą antilopę arba arklio protėvį eohipą (Eohippus), kuris gyveno džiunglėse ir buvo toks miklus, kad žmogui jo pagauti praktiškai nepavykdavo. Žmogus ilgai stengėsi, kol suprato, kad medžioklei reikia kokio nors įrankio. Taip yra iki šiol – alkanas medžiotojas visada sugalvos sprendimą.
Eigulio arklys su medžioklės instinktu
Kartą miško namelyje gyveno eigulys. Pats paprasčiausias vyras, nenorėjęs nei aukštesnių pareigų, nei geresnio namo, nei naujesnio automobilio. Jis turėjo arklį. Tai nebuvo paprastas darbinis gyvulys, nors ir ne žirgas ristūnas. Užtat jis turėjo paslaptį – puikų medžioklės instinktą.
Pradžioje šis arklio „pomėgis“ buvo visiškai nepastebimas, eigulys tiesiog jodavo su juo apžvelgti plotų. Su arkliu juk patogiau po mišką nei automobiliu – arklys prasiskverbs ten, kur net belarusas neįstengs.
Vieną dieną vyras išgirdo tankmėje besikaunančius šernus ir nusprendė prieiti pasižiūrėti iš arčiau. Ir stebuklas! Kriuksiai išgirdo artėjantį jojiką, bet nė negalvojo bėgti. Pasėdėjęs dešimt minučių ant ramaus arklio ir atsižiūrėjęs šernų darbų, eigulys parjojo namo.
Tylų vakarą galvoje kirbėjo mintys. Kitą rytą eigulys nusikabino nuo sienos lygiavamzdį ir vėl nusivedė savo patikimą arklį į mišką. Pririšo prie medžio, atsitraukė toliau ir iššovė…
Arklys nieko, nė ausies nepakrutino. Tad eigulys priėjo arčiau ir vėl iššovė. Ne todėl, kad būtų nepataikęs, – kokia eretiška mintis! Jis iššovė antrąkart arčiau arklio, kad suprastų, ar jis iš tiesų nebijo šūvio garso. Eigulys nutarė joti su arkliu medžioti šernų.
Pagalvota – padaryta. Aišku, ne iš pirmo karto, bet šerną sumedžioti pavyko. Kokia laimė! Maisto yra. Ilgainiui šeimininkas pastebėjo, kad arklys pats renkasi takus, uodžia orą, žemę ir kaskart medžioklė vis sėkmingesnė. Pagaliau eigulys suprato, kad arklys žino, ką daro! Tada jis leido jam pačiam žygiuoti pirmyn. Arklys kaipmat surado šernų kaimenės pėdsakus ir savo medžioklės kompanioną nuvedė prie jos, ir net į pačią patogiausią vietą šūviui!
Karvės – elnių medžiotojo padėjėjos
Kartą rugsėjį, jau prasidėjus elnių tuoktuvėms, susitiko du draugai ir nuėjo į medžioklę. Visą naktį klausėsi rujos, bet taip ir nesumedžiojo nė vieno elnio. Ką padarysi, tokia ta medžioklės sėkmė. Kitas rytas – niekuo ne geresnis.
Tirštoje migloje medžiotojai įžiūrėjo tik krūmų siluetus ir klausėsi tolumoje meilės apimtų elnių baubimo. Jau atrodė, kad medžioklę teks baigti, bet staiga oras pasikeitė – pakilęs vėjas prasklaidė miglą. Pamiškėje medžiotojai pamatė elnes ir taurųjį elnią gražiais ragais. Deja, vėjas, prieš tai medžiotojams pagelbėjęs, dabar tapo jų priešu – pūtė tiesiai į mišką. Ką darysi, pagalvojo draugai.
Netoli buvo pieninių karvių ferma, ir jos šeimininkas auštant išvarė bandą į ganyklas. Galvijai lėtai ėjo lauku. Margosios ramiai žingsniavo pirmyn, pešdamos žolę ir šnekučiuodamosi slaptąja karvių kalba.
Ką mūsų medžiotojai? Greičiau nei per sekundę jų galvose gimė planas. Vienas įsmuko tarp karvių, prisitaikydamas prie jų ramios eisenos, o kitas kaip piemuo tai su rykšte, tai sušukdamas, tai rankomis mosuodamas kreipė karvių bandą link miško. Vyrai tyliai tikėjosi, kad šeimininkas nepastebės ir nepagalvos, jog kažkas jo bandą vagia…
Margosios artėjo prie miško. Elnės sustatė ausis, bet bėgti neketino – juk viso labo tik kolegės ateina pataukšti. Tinkamu atstumu piemuo nutilo ir banda sustojo. Nereikia nė sakyti, kad medžiotojams tai buvo džiugi diena.
Su arkliu – ančių
Antys nors ir neatrodo protingos, bet apie sezono pradžią tikrai žino. Visą pavasarį kiekviename tvenkinyje ir ežere kryksi ir erzina medžiotojus, o rugpjūtį, tą antrą šeštadienį, pradingsta tarsi skradžiai žemę. O svarbiausia – būtent ketvirtą po pietų. Ir paskui rudenį prie jų prieiti labai sunku.
Kokių tik kamufliažų ir pagalbinių daiktų negaminama šiais laikais! Bet vis tiek, jeigu sujudėsi, tave iššifruos net pati bukiausia antis. Kaip prieiti prie paukščių būrio atviroje vietoje, jeigu ne valtimi? Tam medžiotojui ir galva ant pečių, kad ką nors sugalvotų.
Vienas senas medžiotojas pasakojo, kad sekliose upių ir ežerų vietose gali padėti… arklys. Paimi kurčią arklį arba išmokai jį nebijoti šūvio ir ramiai žingsniuoji greta. Pats turi pasislėpti už didelio liemens ir žengti kartu su arkliu – tarsi kojų šešėlyje. Taip gali ramiai prieiti prie ančių, kurios medžiotojo nė nepastebės.
Tokia priedanga turi dar vieną privalumą – po medžioklės turi transportą tiek sau, tiek laimikiui.
Galbūt taip ir atsirado legenda apie skandinavų dievo Odino aštuonkojį arklį Sleipnį? Tiesiog du vyrai prisidengę arkliu ėjo medžioti ančių…
PRENUMERUOK Žurnala Medžiioklė Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
