Jurbarkietis Vytas Girdauskas yra elnių kvieslių varžybų teisėjas, Eržvilko būrelio narys ir gamtos bei medžioklės gerbėjas, aktyviai medžiojantis 21 metus.
Kelias į medžioklę
„Medžioti pradėjau paskatintas savo vyresniojo sūnaus Dariaus. Jis varovaudavo viename iš Jurbarko rajono būrelių. Kai jam suėjo 18 metų, pasikalbino ir mane. O ir laikotarpis tinkamas tam papuolė, nes tapti medžiotoju buvo galima visiems norintiems. Nereikėjo tuomet turėti stažuočių ar kitokių dokumentų, tereikėjo tik noro, medžioklės teisė buvo suteikiama parašius prašymą… Žinoma, ta teise, kaip ir daugelis vyrų tuo metu, pasinaudojau. Paskatino ir tai, kad visada traukė ginklai. Paskui įstojome į Eržvilko būrelį“, – savo istoriją pradėjo V. Girdauskas.
Pašnekovas teigia ir iki tol itin mėgęs leisti laiką gamtoje. „Gal kad esu kilęs iš Kauno rajono, Ežerėlio miestelio, apsupto miškų. Aplink mano namus buvo miškas, o šalia – didžiausias Ežerėlio durpynas. Pamenu, kai kartą, dar būdamas jaunuoliu, paprašius vietiniams medžiotojams pagalbos, padėjau iš durpyno akies briedę išgelbėti. Vargšė, jei ne medžiotojų operatyvumas, būtų nuskendusi dumble, – pasakojo V. Girdauskas. – Visada turėjau ryšį su gamta, o visos profesijos, susijusios su ja, labai gerbtinos. Ypač miškininko. Kai atsikrausčiau gyventi į Jurbarką, žmonos broliai išmokė žvejoti. Tai taip pat tapo mano hobiu, kaip ir grybavimas.“
Aktyviai Vytas medžioja iki šiol, bet, kaip pats sako, dabar jau sveikata mažiau leidžia. „Tikiuosi, kad ir jaunesnis sūnus Audrius taps aktyvesniu medžiotoju, nes dabar medžiotojo bilietą turi, bet nemedžioja, vis sako, kad dar jaunas, suspės medžioti, – viltį perduoti medžioklės tradicijas išsakė pašnekovas. – O ir su žmona man labai pasisekė. Vilija labai palaiko visas mano veiklas. Jai tai labai patinka. Pati dalyvauja visuose renginiuose kartu su manimi, prisideda ir, žinoma, skaniai ruošia žvėrienos patiekalus“, – didžiavosi žmona medžiotojas.
Aktyvus medžiotojas teigia: medžioklė ar žvejyba – viskas yra narkotikas! „Jei žmogus užsikabina, tai niekada ir nepasitrauks. Čia pratinti ir versti nereikia. Jei tiko, tai tiko, tuomet nėra blogo oro ir niekada nepasakys, kad per brangu.“
Elnių kvieslių čempionatų teisėjas
Prieš šešerius metus Jurbarko miesto šventėje vyko ir rajono medžiotojų šventė. Viena iš programos dalių buvo Lietuvos elnių kvieslių čempionatas.
„Dabar jau nepamenu, ar tuomet neatvyko vienas teisėjas, ar susirgo… Ir Daivaras Rybakovas, Elnių kvieslių asociacijos vadovas, manęs paprašė pateisėjauti. Sutikau. Daivaras žinojo, kad elnių kvieslių čempionatų teisėjui reikia turėti klausą ir supratimą apie muziką. Mano žinios ir patirtis tam pasitarnavo. Kažkada norėjau būti profesionaliu muzikantu, nuo vaikystės grojau gitara, kurią padovanojo senelis. Ją turiu iki šiol. Dainuodavau chore, dalyvaudavau dainų šventėse. Buvau įstojęs ir į Kauno konservatoriją, bet gyvenimas taip susiklostė ir muzikantu netapau… O ir dabar muzikos beveik kiekvieną vakarą pasiklausau“, – prisiminė savo kelio pradžią teisėjas.
Pirmas Vyto teisėjavimas, panašu, nenuvylė organizatorių, tad šviežiai iškeptas teisėjas ėmė plačiau domėtis elnių viliojimu, asociacijos veikla: „Kuo daugiau gilinausi, tuo labiau tai mane žavėjo ir užkrėtė. Daug išmokau iš klausos ir medžiotojo praktikos. Kadangi turiu problemų su plaučiais, tai kviesti elnių medžioklės metu nesiimu. Paskui prasidėjo čempionatas po čempionato…“
Vėliau pašnekovui teko važiuoti ir į užsienyje rengiamus tarptautinius elnių kvieslių čempionatus. „Pernai buvome Vengrijoje. Lietuva labai sėkmingai pasirodė, laimėjome ketvirtą vietą, trūko vieno taškelio – būtume buvę treti. Manau, tai didelis pasiekimas Lietuvai. Bet nosies niekas nenuleidžia, tikimės atsigriebti šiemet birželį Vokietijoje rengiamame čempionate. Tikimės, kad kitais metais Lietuvos teisėjai burtų keliu bus atrinkti teisėjauti tarptautiniame renginyje“, – sakė V. Girdauskas.
Teisėjas teigia, kad sėkmė čempionate susideda iš daugelio dalykų, pavyzdžiui, elnio kvietimas daug priklauso ir nuo čempionato vietos – ar tai uždara patalpa, ar laukas. „Paprastai čempionatai yra priderinami prie kitų medžiotojų švenčių, todėl neretai girdisi pašalinių garsų, įvairių trikdžių. Geriau, kai čempionatas vyksta uždaroje patalpoje, kur visai kita akustika. Be to, reikia ir aparatūrą gerai suderinti, ir tinkamą atstumą nuo mikrofono pasirinkti. Atsitrauksi per daug ir teisėjai negirdės, nors kvieslys bus profesionalas. Kiekviename renginyje vis skirtingos sąlygos, o savo daro ir dalyvių jaudulys“, – atskleidė užkulisius V. Girdauskas.
Ekstra video #8 Fantastika! Kaip elnių kviesliai kovojo dėl medalio!
Teisėjui smagu, kad į tokius renginius visuomet vyksta didelė Elnių kvieslių asociacijos delegacija. „Važiuoja ne tik kviesliai, bet ir kiti asociacijos nariai – kaip palaikymo komanda, taip pat norėdami idėjų pasisemti ir į kitus pasižiūrėti, save parodyti, pabendrauti su kolegomis, pasidalyti patirtimi. Visi prijaučiantys – tarsi komanda. Tai tikrai kitas lygis… Lietuvoje čempionatas vyksta dvi valandas, o Europos – dvi dienas, – pasakojo medžiotojas ir pridūrė: – Gaila, kad iki šiol, kai Lietuvos delegacija važiuoja į Europos čempionatą, kur šalis pristatoma, skamba Lietuvos himnas, kyla Lietuvos vėliava, medžiotojus vienijančioms asociacijoms ir valdžiai tai nerūpi… Viskas vyksta pačių organizavimu ir lėšomis. O juk garsiname savo šalį. Būtų puiku, jei mus pastebėtų savi. Nes atrodo, kad be vis naujų apribojimų, draudimų medžiotojams valdžiai daugiau niekas nerūpi.“
Būti kviesliu – ne kiekvienam
Ne kiekvienam norinčiam lemta būti kviesliu, sako Vytas. „Tam reikia turėti šiek tiek supratimo apie muziką, klausą, o ir fizinis pasirengimas šioks toks reikalingas. Į Lietuvos čempionatus pastaraisiais metais suvažiuoja išties nemažai dalyvių, atvyksta naujų veidų, gaila, bet ne visi įveikia atranką į Europos čempionatą.“
Žmogus dažnai pats jaučia, ar turi klausą, balsą. Jei turi, tuomet būtina pasimokyti, teigia pašnekovas: „Visus norinčius asociacija mielai priima, rengia specialias pamokas, mokymus, suteikia pagrindus. O jau paskui laisvu laiku praktika namuose. Turi laiko – ir puti. Ir negalima to užmesti. Prieš varžybas reikia gerą mėnesį pasitreniruoti. Turint įgūdžių nesunku atskirti, kur pradedantysis kvieslys, o kur jau pažengęs. Elniui prisikviesti miške kartais užtenka mokėti gerai kviesti jauną patiną, o čempionatai yra visai kas kita. Čia jau reikia mokėti prišaukti ir brandų, ir elnią su patelėmis, du kovojančius brandžius elnius.“
Vytas apgailestavo, kad Lietuvoje nėra nė vienos moters kvieslės. O labai norėtųsi, kad vyrų gretas papildytų ir damos medžiotojos, jo nuomone, tai išties papuoštų šią veiklą.
„Medžioti elnius kviečiant atrodo gražu ir paprasta, bet reikia išties nemažų fizinių pastangų gražiam patinui prisivilioti. Norint sumedžioti gražų elnią, tenka ir miegmaišį į mišką neštis, ir laiko nepagailėti. Kartais gerai ir dviese medžioti: vienas kviečia, kitas įvertina trofėjų ir sumedžioja“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.
Apie medžioklę
„Įsiminė pirmojo stirnino, kurį gavau tapęs medžiotoju, medžioklė. Vėliau – šerno, kurio labai gražus, tankus sodrios spalvos kailis ir dabar puošia sodybos sieną. Sumedžiojau ir elnio patiną, kuris gavo sidabro medalį, – tai didžiausias mano trofėjus. Tykojau visą naktį, o man užsnūdus jis pasirodė jau kitą rytą, prašvitus. Dabar svajoju sumedžioti rimtą trofėjinį šerno patiną, kurio iltimis norėčiau papuošti sieną. Vis tikiuosi, kad jau šiemet“, – lūkesčiais dalijosi medžiotojas.
Jei medžiotojas neturi išskirtinių elnio ragų ar vilko trofėjaus, dažnai mano esąs prastas medžiotojas, sako Vytas. „Yra medžiotojų, kurie medžioja 40 metų ir vilką matę tik kartą, o yra vos kelerius metus ir jau sumedžiojusių ne vieną. Jei tau pasisekė sumedžioti, tai pasisekė, jei ne – tikrai nereikia dėl to nusiminti. Juk ne trofėjai medžioklėje svarbiausi. Tuomet pasimėgaukite gamtos grožiu, bendravimu su kolegomis, gerai praleistu laiku – tai juk taip pat neįkainojamas turtas“, – tikino V. Girdauskas.
„Visus rengiamus kursus, kuriuos organizuoja draugijos ir kur tikri specialistai dalijasi savo žiniomis, moko, medžiotojams rekomenduoju išklausyti ir pasimokyti. Laukuose visi žvėrys labai gražūs, gražiais ragais, visi trofėjiniai, bet kai sumedžioji, pasirodo visai kitaip. O ir gerų trofėjinių elnių nėra tiek jau daug. Be to, ir taiklią ranką reikia turėti, ir nevengti pasipraktikuoti“, – pokalbį patarimu visiems kolegoms užbaigė medžiotojas.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
