Aktualus pokalbis apie medžioklę su Panevėžio rajono medžiotojų būrelio Tauras nariu Rytu Papšiu.
Rytai, kaip nusprendėte tapti medžiotoju ir kiek laiko medžiojate?
1987 metais, baigęs miškininkystės mokslus, įsidarbinau Naujamiesčio valstybiniame medžioklės ūkyje. Tai ir buvo mano kaip medžiotojo pradžia. Medžiotoju tapau 1988 metais, atlikdamas karinę tarnybą Leningrade, po tarnybos planavau stoti į Leningrado institutą studijuoti medžioklėtvarkos, bet 1989 metais grįžau į anksčiau minėtą darbovietę tęsti darbų. Darbas Valstybiniame medžioklės ūkyje suformavo supratimą apie medžioklę.
Dirbome tikrai daug, turėjome mokėti viską: kalti bokštelius, įrenginėti žvėrims šėryklas, vilioti žvėris, doroti juos, remontuoti techniką ir pan. Medžioklinis šautuvas visada būdavo šalia, tiek darbo metu, tiek laisvalaikiu, kai susitikdavome pamedžioti medžiotojų būrelyje Tauras. Medžiojant būrelyje viskas būdavo paprasta ir lengva, kur kas primityviau nei darbe, todėl mielai prisidėdavau prie medžioklių organizavimo dalydamasis patirtimi.
Koks buvo pirmasis medžioklei jūsų įsigytas ginklas? Kiek jų turite dabar?
Pirmasis mano ginklas buvo 12 kalibro lygiavamzdis vokiškas Simson. Dabar turiu penkis ginklus: lygiavamzdį, tris graižtvinius ir injekcinį. Pats mėgstamiausias, kurį turiu jau 24 metus, yra pritaikytas medžioklei, trumpas, smagus, visas medyje .308 Win kalibro CZ 550. Kolegos dažnai pašiepdavo mane, kad aš tik su buože be vamzdžio vaikštau, bet po medžioklės, skaičiuojant taiklius šūvius, nukabindavo nosis, tada aš ir atsikirsdavau. Pridedu, būdavo, šalia jų šautuvų saviškį ir sakau: „Nusipjaukite štai tiek savo vamzdžius, ir jūs tada pataikysite.“
Kokiam medžioklės būdui teikiate pirmenybę?
Man nėra svarbus medžioklės būdas, ar tai būtų sėlinant, varant ar tykant. Medžioklėn vykstu tiesiog pasimatyti su bendraminčiais, organizuoju medžiokles taip, kad viskas vyktų kuo sklandžiau, saugiau ir, kas be ko, produktyviau. Pastaraisiais metais po afrikinio kiaulių maro pandemijos žymiai sumažėjo šernų. Visiškai keičiame medžioklės su varovais taktiką, nes pagrindinis medžiojamasis žvėris tampa ne šernas, kaip anksčiau, o taurusis elnias. Medžioklė su varovais tampa, sakyčiau, labiau ištempta, nes praktiškai pagrindinė ugnies linija praranda tą prasmę. Tai jau pastebi kiekvienas medžiotojas. Bet tai atskira tema.
O kokia jūsų nuomonė apie komercinę medžioklę Lietuvoje?
Jeigu yra poreikis ir interesas komercinėms medžioklėms, tai kodėl gi ne. Negalime būti užsidarę ir neįsileisti, tarkime, kitų šalių medžiotojų pamedžioti Lietuvos teritorijoje. Juk ir lietuviai medžiotojai vyksta į svečias šalis medžioti geidžiamo žvėries.
Asmeniškai man to nereikia. Mano nuomone, tokia medžioklė yra labiau šaudymas pramogaujant nei medžioklė. Vienaip tą supranta medžiojantieji, kitaip – organizuojantieji. Norint pelningai suorganizuoti komercinę medžioklę, reikia kur kas daugiau lėšų surinkti už suteiktas papildomas paslaugas ir tik iki trečdalio pajamų planuoti surinkti už sumedžiotus žvėris. Ir visa tai atlikti, kad klientai nepastebėtų. Tik tada galima tikėtis, kad visi bus laimingi.
Visokių gudrybių imamasi, kitos net juoką iki ašarų sukelia. Ne iš vieno pažįstamo esu girdėjęs, kaip meškas vykdavo medžioti. Kiek šovė, nė vienas nepataikė, ir gėda draugams prisipažinti. O vėliau paaiškėja, kad organizatorius neduodavo prieš medžioklę į taikinį sušauti ir pakišdavo šautuvą su specialiai išderintu optiniu taikikliu. O maistas, nakvynė bei visos kitos išlaidos ir būdavo komercinės medžioklės sėkmės paslaptis. Tad apie komercines medžiokles mano nuomonė dviprasmiška.
Pakalbėkime apie šaudmenis. Turbūt sutiksite, kad šiandien šaudmenų pasiūla didžiulė. Koks buvo jūsų pirmasis pasirinkimas?
Pasirinkimas, kokiais šoviniais šaudyti, tikrai didelis. Labai svarbu atrasti savo šautuvui tinkamus šovinius. Būtina turėti omenyje, kad kiekvieno šautuvo vamzdis skirtingai paleidžia iššautą kulką. Daug metų šaudžiau vienais brangiausių šovinių, tvirtai įsitikinęs, kad nieko geriau ir negali būti, bet vėliau supratau, kad taip nėra. Kai antrą kartą vienu šūviu krito du žvėrys, stovėję per 10–15 m vienas nuo kito, pasidarė nebejuokinga, ir tai pastebėjau tik po 16 metų medžiodamas iki tol naudotais šoviniais. Papasakojau kolegoms medžiotojams, pradėjau nerimauti, ieškoti kitų šovinių.
Artėjo rugpjūčio 15 diena, tauriųjų elnių patinų medžioklės sezono pradžia. Aš vis dar ieškojau, kokiais naujais šoviniais šaudyti. Kolegos gimtadienio proga kaip tik prieš medžioklę man padovanojo dvi dėžutes GGG šovinių. Sako, o tu pabandyk, jei tiks tavo vamzdžiui, tikrai nenusivilsi. Jie žinojo mano medžioklės stilių, žinojo, kad esu kantrus medžiotojas, šaunu tik iki 100 m, kur .308 Win 165 gr (10,69 g) Sierra SBT kulka puikiai sudirba. Taip, šie šoviniai mano šautuvui tikrai tiko, įsitikinau, kad žvėrį sustabdo labai efektyviai. Pats turiu galimybę prieš medžioklę sušauti į taikinį vieną du kartus. Esu įsitikinęs, kad medžiojant tai man padeda visiškai pasitikėti savo ginklu, užtikrina taiklų šūvį, todėl šovinių sunaudoju kiek daugiau, nors ir jokių optikos koregavimų niekada nereikia atlikti. Tiesiog tai man padeda psichologiškai.
Rytai, į ką, jūsų manymu, turėtų atkreipti dėmesį pradedantysis medžiotojas, kad tinkamai pasirinktų šaudmenis graižtviniam ginklui?
Pradedantieji medžiotojai, kurių dažnas pirmus metus nenustygsta vietoje, nuolat ko nors ieško, renkasi kalibrus, tikisi rasti tinkamiausią variantą, bet dažnai ne iš karto pavyksta. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nemažai mano pažįstamų medžiotojų, kurie yra išbandę daug įvairių kalibrų, vis dėlto jaučia nostalgiją .308 Win. Tad siūlyčiau pradėti būtent nuo šio kalibro, o GGG .308 Win tikrai nenuvils ir leis maksimaliai priprasti prie šūvio šaudant tiek šaudykloje, tiek medžioklėje. Be to, medžiojant Lietuvoje šio kalibro universalumas yra maksimalus, jo tikrai pakanka.
Gal galite plačiau paaiškinti balistinius šaudmenų judėjimo dėsnius, kiek ir kam įtakos turi kulkos svoris ir ar svarbios aplinkos sąlygos?
Tikrai yra medžiotojų, kuriuos domina kulkų įvairovė, šovinių užtaisymas, šaudmenų balistikos dėsniai. Paprastai tai medžiotojai, kurie mažiau vertina patį gyvūną, ir jie, sakyčiau, linkę daugiau rizikuoti dėl paleisto neteisingo šūvio. Mane labiau domina gyvūnų judėjimo maršrutai, elgsena, aktyvumas, prireikus – galimybė pergudrauti medžiojamą žvėrį ir pan. Todėl man pakanka pažvelgti į šovinių lentelę ant dėžutės ir praktiškai šaudykloje įsitikinti, ar tai tiesa.
Kokį šūvį įvardytumėte kaip švarų ir taiklų?
Švarus šūvis gali būti tuomet, kaip po šūvio žvėris minimaliai kankinasi ir paskutiniais širdies dūžiais išstumia iš raumenų kuo daugiau kraujo. Tuomet ir pats laimikis kokybiškesnis. Būtent tokiam šūviui didelę įtaką turi ir pasirenkami šaudmenys.
Kas, jūsų manymu, medžiotojams šiandien rūpi labiausiai?
Vienu sakinu įvardyti niekaip nepavyktų. Šiandien turbūt nesuklysiu teigdamas, kad medžiotojų bendruomenę sudaro 18–90 metų amžiaus medžiotojai. Tai skirtingų kartų medžiotojai, kurie iš esmės ir negali vienodai mąstyti, o skirstyti į kokias nors atskiras grupes nedrįsčiau, nes medžioklėje visi lygūs.
Kalbant apie elgesį medžioklėse ar atvykstančiųjų pamedžioti lūkesčius, galėčiau pasakyti, kad vieniems tai atitrūkimas nuo kasdienių rūpesčių ir turiningo laiko praleidimas. Pradedantieji medžiotojai dažnai atvyksta kupini azarto ir idėjų, nori kuo aktyviau ir daugiau gyvūnų sumedžioti. Dar kiti pamėgę žvėrieną kaip maistą ir jiems aktualu namuose visada turėti žvėrienos atsargų, tad visada stengiasi grįžti namo su laimikiu. Dar kitus būtų galima pavadinti medžiotojais, kuriems rūpi jų medžioklės plotai, jie vyksta medžioti siekdami gerinti medžiojamųjų gyvūnų populiacijų būklę, atrinkti atrankinius gyvūnus, stebėti jų gausą ir ieškoti optimalių sprendimų, tenkinančių žemių savininkus, žemdirbius.
Kokią medžioklę laikote sėkminga?
Kaip medžioklę organizuojantis vadovas visada jaučiu jaudulį ir atsakomybę. Man sėkmė pirmiausia asocijuojasi su saugia medžiokle. Labai džiugina gera medžiotojų nuotaika ir pagarba vienas kitam. O jei dar ir laimikių būna… Kur kas laimingesnis būnu ne tuomet, kai pats asmeniškai ką nors sumedžioju, bet kai kolektyve būna kuo daugiau savo lūkesčius patenkinusių medžiotojų. Tuomet medžioklė man yra labai sėkminga.
Per daugybę medžioklės metų turbūt yra visko nutikę. Gal galite papasakoti įdomiausią jums nutikusį nuotykį?
Vieną rugpjūčio popietę organizavome palaukiminę medžioklę. Kilnojamasis bokštelis, į kurį ruošiausi sėsti vakare, stovėjo vidury lauko šalia melioracijos griovio. Nusprendžiau palikti automobilį miške, kiek apeiti laukus, pažiūrėti, kur veda žvėrių takai.
Po truputį, po truputį ir atsidūriau prie savo kilnojamojo bokštelio. Šiek tiek jį pataisęs perlipau griovį ir pradėjau eiti automobilio link pasiimti kuprinės su fotoaparatu, šilčiau apsirengti ir vėl grįžti į bokštelį. Su savimi turėjau tik savo smagųjį .308 Win kalibro šautuvą. Nuo bokštelio nutolęs apie 50 m, sustojau visiškai atviroje vietoje ir pamačiau, kad maždaug už 300 m iš miško išlenda trys elniai patinai.
Pirmiausia pradėjau mąstyti, kaip neišbaidant gyvūnų nueiti likusius 250 m iki automobilio pasiimti fotoaparatą, nes jaučiau, kad jie ateis būtent pas mane. Tada nufotografuočiau ir parodyčiau savo kolegoms medžiotojams, kokie gražuoliai čia ateina. Visai pamiršau, kad esu medžiotojas. Užvaldė mintis, kaip galėčiau juos nufotografuoti.
Įvertinęs situaciją supratau, kad nepastebėtam nueiti ir grįžti atgal nepavyks, todėl nusprendžiau tiesiog stovėti ir mėgautis vaizdais. Tie elniai netrukus ir atėjo iki manęs. Likus kokiems 80 m pradėjo domėtis, kas čia per stulpas stovi, bet smalsaudami priėjo dar arčiau, liko apie 60 m. Visi trys be galo gražiais ragais, jų šakos ilgos, galvoju, gaila, kad neturiu kuo nufotografuoti.
Papasakosiu medžiotojams – vėl sakys, kad aš ne medžioti važiuoju, o fotografuoti. Stoviu, visokios mintys galvoje sukasi, bet kad galiu sumedžioti trofėjinį auksinį elnią, vis dar į galvą nešauna. Kiek vėliau pagalvojau, kad keistas esu. Gal 10 minučių jie demonstravosi prieš mane, žiūriu, du barsukai atkliuksi mūsų link. Atbėgo tarp manęs ir elnių ir pradėjo pjautis. Mane nuo barsukų skyrė kokie 30 m, elniai irgi priėjo pasižiūrėti.
Tad stovėjom ir žiūrėjom vieni į kitus. Na ne, pagalvojau, Dievas man atsiuntė „karvelį“ ir dabar juokiasi visa tai matydamas. Pagalvojau, kad daugiau tokios progos galiu ir neturėti, todėl vis dėlto reikia medžioti, o ne stovėti užburtam tokių vaizdų. Juo labiau, kad nuostolio populiacijai nepadarysiu, nušovęs vieną iš trijų idealaus grožio brandžių patinų.
Iš 70 m paleidau GGG .308 Win kulką. Po to dar vieną. Kokius 50 m pabandęs bėgti, elnias atsigulė. Mąsčiau, kodėl taip viskas nesudėtingai įvyko ir kodėl taip ilgai dvejojau. Gal ir gerai pasielgiau vien dėl kolegų, nes mano pasakojimai ir nuotraukos juos būtų įsiutinę.
5–2 tūkstantmetyje prieš Kristų medžioklė buvo dominuojantis dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių verslas ir maisto šaltinis. Taigi, medžioklė buvo terpė, kurioje plito visa to meto materialinė bei dvasinė kultūra ir gyvensena. Akivaizdu, kad laikui bėgant keitėsi medžioklės kultūra, medžiotojo vaidmuo, įvaizdis. Kokie jūsų pastebėjimai?
Teko bendrauti su archeologais ir, kiek tai įmanoma, prisidėti prie jų darbų, kurie turėdami iškastinės medžiagos bandė palyginti rastus kaulus su šių dienų medžiotojų žvėrių po pirminio apdorojimo paliekamų kaulų liekanomis. Man buvo kiek netikėta išgirdus, kad kapojamų kaulų vietos sutampa, bendri mėsos atskyrimo nuo kaulų pjūvių kampai tokie patys.
Iš esmės, pradedant nuo žvėries sumedžiojimo būdo ir įnagių, gabenimo į apdorojimo vietą iki visiškai šiandien pasikeitusių įrankių, naudojamų medžioklėje apdorojant laimikius, – viskas skiriasi kardinaliai. Laikui bėgant kitaip ir negali būti, nes visada ieškoma sprendimų, kaip kiekvieną veiksmą padaryti malonesnį, o tai galima tik atrandant naujų būdų, kaip lengviau atlikti su tuo susijusius darbus. Kartu keičiasi ir medžioklės kultūra, tradicijos ir medžiotojo vaidmuo bei įvaizdis. Visa tai susiję su civilizacijos vystymusi, bet pamatiniai pagrindai, pasirodo, lieka tie patys.
Kokių ypatingų medžioklės tradicijų laikomasi jūsų medžioklės klube? Gal, pavyzdžiui, skamba medžioklės ragas ar puoselėjamos žvėrių pagerbimo ir išguldymo tradicijos?
Medžioju Panevėžio rajono medžiotojų būrelyje Tauras. Jau penkti metai esu šio būrelio pirmininkas. Medžiojame beveik 12 tūkst. ha plote, ir iki šiol medžiojame nesusiskaldę į atskiras mažesnes grupeles. Tai ir laikau puikiausiu gero būrelio rodikliu išlaikant senąją tradiciją. Be to, ankstesnis šio medžiotojų būrelio pavadinimas ir buvo Draugystė.
Todėl iki šiol į medžiokles renkamės visi vienoje vietoje, aptariame rūpimus klausimus, pasidžiaugiame džiaugsmais, pasiguodžiame rūpesčiais ir tai mus labai vienija. Labai smagu girdėti, kai vieną kartą svečiuose pas mus pabuvę medžiotojai mūsų būrelį įvardija kaip draugišką, kuriame malonu svečiuotis.
Didelį dėmesį skiriame tradicijų puoselėjimui. Itin akcentuojame pagarbą sumedžiotiems laimikiams, pagerbdami tiek sumedžiojusįjį, tiek sumedžiotąjį. Atitinkamais prizais skatiname medžiotojus pasitempti kiekvienos medžioklės metu, atliekant švarius ir taiklius šūvius, o pasibaigus medžioklės sezonui išrenkame viso sezono medžioklės karalių, kuriam kaip prizas būna atleidimas nuo metinio būrelio nario mokesčio.
Ar minite Šv. Huberto dieną?
Daug metų nusistovėjusi tradicija medžiotojų būrelyje Tauras medžioklių su varovais sezoną pradėti būtent paminėjus Huberto dieną. Panevėžio krašto medžiotojai turi tradiciją ta proga rinktis į šv. Mišias bažnyčioje, po kurių vakarieniaujame degustuodami įvairius patiekalus iš žvėrienos ir pan. Pastaraisiais metais pastebiu kiek mažėjantį medžiotojų aktyvumą, tačiau manau, kad tai jau graži tradicija mūsų krašte.
Ir paskutinė jūsų mintis baigiant šį pokalbį: apie ką jums yra medžioklė?
Dievas sukūrė žemę, medžius, gyvūnus, o tuomet – žmogų, kad žemėje tvarką palaikytų. Apie tai ir yra medžioklė.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
