Patirtis

Medžioklės asmenybė. Laimonas Daukša0


2009 studijų metais
2009 studijų metais
Nuotrauka: iš archyvo

Nuo ko pradėti? Gal nuo to, kad įmonės Biovela steigėją ir vadovą Virginijų Kantauską išrinkus Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) vadovu ir jam nusprendus įsteigti naujas direktoriaus pareigas, į kurias išrinktas Laimonas Daukša, daugumai medžiotojų atgimė viltis, kad senoji organizacija vėl suklestės.

Rugsėjo pradžioje įvyko LMŽD tarybos posėdis, kuriame užsibrėžti strateginiai tikslai ir patvirtinta nauja valdymo struktūra. Nuo tada naujoji vadovybė įsitraukė į teisės aktų kūrimo ir aptarimo procesą, dalyvavo kuriant planus dėl kovos su afrikiniu kiaulių maru, pradėjo vidinę reorganizaciją ir atliko dar daug kitų, plačiajai visuomenei nepastebimų darbų. L. Daukša tapo LMŽD veidu ir dėl aktyvaus darbo asociacijoje per šiuos kelis mėnesius jį jau turbūt pažino kone visi Lietuvos medžiotojai.

Žemaitis

Naujasis LMŽD direktorius kilęs iš Žemaitijos, Raseinių rajono. Ten savo šeimos dėka pradėjo ir medžiotojo kelią. „Pirmoji mano pažintis su šia veikla įvyko slankų ir ančių medžioklėje. Šeimoje medžiojo ir tėtis, ir mamos broliai, ir pusbroliai, tad galiu sakyti, kad medžioklė užkoduota mano genuose“, – savo istoriją linksmai pradeda Laimonas.

Pirmoji patirtis, pirmosios išvykos į pavasarines paukščių medžiokles giliai įsirėžė į dabar jau patyrusio medžiotojo atmintį. Kaip ir visi medžiotojai, jis su nostalgija prisimena pavasarines slankų medžiokles, kai jos dar nebuvo draudžiamos: „Man, vaikui, šios medžioklės įstrigo atmintyje. Ir ančių medžioklės rudenį, kai kartu su kitais medžiotojais eidavome iki vandens telkinių, nešdami per petį neužtaisytą ginklą, padėdami patyrusiems vyrams įsitaisyti slėptuvėse, bet kuriam vaikui padarytų įspūdį.“

Nuotrauka: iš archyvo

Laimonas pradėjo eiti varovu būdamas maždaug dvylikos. Dėl jauno amžiaus tėtis Vidas pernelyg dažnai jo neimdavo, bet tos retos dienos, praleistos medžioklėse su varovais, buvo ypatingos. Tris–keturis kartus per metus jam leisdavo dalyvauti ir kiškių medžioklėje. „Su didžiausiu nekantrumu laukdavau, kada eisime medžioti kiškių. Man, vaikui, tai buvo didžiausia motyvacija. Nereikėdavo jokių draudimų – nei telefono, nei kompiuterio, nei televizoriaus riboti nereikėdavo, nes galimybė dalyvauti medžioklėje man buvo daug svarbesnė už viską, todėl ir stengdavausi mokintis kuo geriau, kad tik mane pasiimtų kartu“, – pasakojo pašnekovas.

Šios retos medžioklės, gamtos stebėjimas, gyvūnai, buvimas su suaugusiais medžiotojais, visi nuotykiai ir potyriai giliai įsirėžė atmintyje. Vėliau, būdamas keturiolikos, Laimonas jau kiekvieną savaitgalį dalyvaudavo medžioklėje su varovais.

2005 metais, vos sulaukęs aštuoniolikos, Laimonas tapo medžiotoju. „Mano oficialus medžioklės stažas – šešiolika metų, bet patirtis daug didesnė. Stažavausi taip pat rimtai: daug metų kaupiau patirtį, dalyvavau klubo darbuose ir įrodžiau, kad esu naudingas, atsakingas klubo narys“, – sakė Laimonas ir pridūrė, kad medžioklė ir darbas su suaugusiaisiais, platus pažinčių ratas bei įvairi patirtis buvo labai gera gyvenimo mokykla.

Nuotrauka: iš archyvo

Medžioklė moko

Laimonas įsitikinęs, kad dėl anksti įgytos bendravimo patirties studijų metai ir kasdienės studento pareigos taip pat netapo jam sunkia našta: „Man buvo labai lengva užmegzti santykius su bendrakursiais, galbūt todėl ir tapau seniūnu. Su dėstytojais irgi niekada jokių problemų nekildavo. Medžioklė suteikia žinių, patirties, gebėjimą orientuotis sudėtingose situacijose ir rasti bendrą kalbą su kiekvienu žmogumi. Galima sakyti, kad medžioklė paruošia gyvenimui!“ – sakė Laimonas.

Pirmuosius dvejus, trejus metus, įgijęs oficialų medžiotojo statusą, Laimonas praleido tobulindamas savo šaudymo įgūdžius, tyrinėdamas įvairias medžioklės rūšis ir galimybes.

Dar vienas rimtas atradimų laikotarpis prasidėjo įstojus į Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškininkystės fakultetą. „Buvo tokios mokomosios praktikos. Dabar jau šviesaus atminimo Kęstutis Pėtelis dėstė medžioklėtyrą. Jis suteikė labai daug žinių ir pagilino mano supratimą, mokėjo labai įdomiai, su humoru viską pateikti. Prisimenu vieną jo posakių, kad mokomosios medžioklės rengiamos tam, kad išmoktume, ką reikia ir ko nereikia daryti. Taip ir yra. Per mokomąsias medžiokles kartais pasitaikydavo klaidų ir paskui jos visos nagrinėtos, analizuotos, kad ateityje kiekvienas studentas galėtų jų išvengti. Edmundas Bartkevičius, to meto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, irgi prisidėjo prie mano požiūrio ir žinių formavimo“, – mielai prisimindamas studijas pasakojo Laimonas.

2013 su tėčiu
Nuotrauka: iš archyvo

Pašnekovas nurodo, kad Lietuvos žemės ūkio universitetas labai paveikė ir kėlė medžioklės kultūrą Lietuvoje. Dekanui paskatinus, buvo įkurtos medžioklės rago signalų mokomosios grupės. Pirmojoje dalyvavo ir mūsų pašnekovas. Ši graži tradicija paplito visoje Lietuvoje, ir dabar jau daug medžiotojų klubų turi savo trimitininką.

Įtaką padarę žmonės ir medžioklės kultūra

„Persikėliau gyventi į Vilnių. Išlaikęs valstybės tarnautojo egzaminą, pradėjau dirbti Aplinkos ministerijoje. Turėjau galimybę dalyvauti rengiant įvairius teisės aktus, o tai irgi suteikė daug naujų žinių ir patirties“, – teigė Laimonas.

Buvo ir kitų žmonių, paveikusių jaunojo medžiotojo požiūrį. Vienas jų yra dabartinis Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Dainius Taukis. Viename interviu Delfi.lt jis sakė: „Dabartinė medžioklė turi būti ne tik akies taiklumas, bet pirmiausia gamtos puoselėjimas, faunos gausinimas, gamtoje vykstančių procesų suvokimas. Gamtoje, kaip ir visur, turi vyrauti pusiausvyra. Visi grožimės žvėreliais ir jų gailime, tačiau žvėrelių populiaciją būtina reguliuoti.“ Šie principai atitinka naujojo LMŽD direktoriaus požiūrį į pasaulį ir medžioklę.

Kitas svarbus žmogus Laimono medžioklės karjeroje – Antanas Kilčauskas, Raseinių medžiotojų ir žvejų draugijos valdybos pirmininkas. „Kadangi moku groti medžioklinius signalus, dažnai mane kviesdavo patrimituoti profesionalios medžioklės plotuose rengtose medžioklėse Raseiniuose ir Trakuose. Profesionalioji medžioklė vysto medžioklės kultūrą ir turizmą. Tai buvo aukštas lygis, kur pamačiau, kaip žmonės medžioja. Kaip jie pasirengę medžioklei, kokia apranga, kokie ginklai, kokių tradicijų laikosi. Ir tai buvo prieš dešimt metų! Dabar šios tradicijos paplito po visą Lietuvą“, – pasakojo Laimonas ir pridūrė, kad profesionalios (komercinės) medžioklės, organizacija ir darbai visada buvo puikus pavyzdys kitiems.

Nuotrauka: iš archyvo

„Medžioklės kultūra, kaip mes ją suprantame ir norime matyti, atėjo iš profesionalių medžioklių. Ten dirbantys žmonės – didelės kompetencijos, kai kurie turi tarptautinės patirties. Šiuo metu medžioklės turizmas priklauso nuo pandemijos apribojimų. Dėl to dabar daugiausia tik lietuviai važinėja vienas pas kitą arba į komercines medžiokles. Anksčiau kasmet Lietuvoje apsilankydavo daug medžiotojų iš Lenkijos, Vokietijos ir Skandinavijos. Tam tikra prasme šios srities verslininkai ir valstybės profesionalūs medžioklės plotai pristato mūsų šalį užsienio turistams“, – sakė Laimonas.

LMŽD direktorius yra vienareikšmiškai prieš profesionalių medžioklės plotų sunaikinimą, kaip anksčiau buvo siūloma. Jo nuomone, perdavus šiuos plotus verslininkams, dešimtmečius palaikytas medžioklės ūkis sunyks. „Šiuose plotuose puoselėjamos gyvūnų populiacijos, vyksta griežta atranka ir gyvūnų skaičiaus kontrolė. Kas medžioja ar gyvena šalia šių plotų, mato, kiek daug ir kokių žvėrių eina į laukus maitintis ar ateina į kaimyninius klubus iš profesionalių medžioklės plotų. Pavydėtina!“ – sakė Laimonas.

Medžioklės kultūra Lietuvoje neabejotinai kyla. Dauguma medžiotojų užaugo su kamufliažu, bet dabar jau atsisako armijos stiliaus medžioklinės aprangos. „Vienspalvė apranga, skrybėlė su plunksna, koks nors ženkliukas, kaklajuostė ar kita atributika medžioklėje matoma vis dažniau ir tampa gražia tradicija. Kečiasi požiūris ir į ginklus: daug kas stengiasi įsigyti kokybiškų ir tikslių ginklų, renkasi gerus šaudmenis ir eina treniruotis, kad pagerintų savo šaudymo įgūdžius“, – dėstė Laimonas ir teigė manantis, kad viena pagrindinių medžiotojo užduočių yra sumažinti gyvūno kančias ir užtikrinti staigią ir garantuotą gyvūno mirtį.

Yra kelios priežastys, dėl kurių žmogus tampa medžiotoju. Kai kurie patys savyje randa medžiotojo instinktą ir eina mokytis, kitus patraukia draugai ir giminaičiai. Laimonas yra iš tų, kurie gimė turėdami medžiotojo liepsnelę akyse, paveldėtą iš savo tėčio: „Mano tėtis ir brolis medžioja. Kažko aš juos išmokiau, bet ir jie mokė mane. Pirmosios mano patirtys buvo būtent medžioklėse su tėčiu, už ką jam esu labai dėkingas. Mano pirmasis klubas Raseinių rajone irgi man labai daug davė. Dar prieš penkiolika metų tai buvo pažangus, demokratiškas ir atviras naujoms idėjoms klubas, kur medžiojo labai atsakingi, teisingi medžiotojai. Ir jo vadovas buvo labai išmintingas. Aišku, čia yra vietos sentimentams – gimtasis kraštas, kur žinomas kiekvienas medis ar takelis, – bet ir objektyviai žiūrint mano pirmasis klubas, kur kartais dar medžioju, puikiai susitvarkęs savo medžioklės ūkį.“

Dalintis patirtimi

Analizuodamas savo patirtį, Laimonas pripažįsta, kad pagrindinis jo patirties ir pasaulėžiūros kalvis vis dėlto buvo D. Taukis. „Įdomu, kad jo šeimoje nebuvo nė vieno medžiotojo. Dainius yra tas vėlyvosios stadijos medžiotojas. Jis jau buvo subrendęs vyras, dirbo Aplinkos ministerijoje Miškų ir saugomų teritorijų departamente, išlaikė egzaminą ir įstojo į medžiotojų klubą. Dainius turi labai teisingą požiūrį į medžioklę“, – pasakojo Laimonas. Jis pripažįsta, kad gyvenime turėjo kelis žmones, iš kurių buvo ko pasimokyti, ir pabrėžia, kad medžiotojams tikrai nereikėtų drovėtis dalintis patirtimi, mokyti jaunimą ir tuos, kurie dar tik galvoja tapti medžiotojais.

Nuotrauka: iš archyvo

„Pats daug žmonių mokiau medžioti. Turiu vieną vaikystės draugą, kuris tapo medžiotoju besimokydamas universiteto trečiame kurse. Jis neturėjo nė vieno giminaičio ar draugo, kas galėtų pamokyti, suteikti praktinių žinių apie medžioklę. Tad aš jį dažnai kviesdavausi kartu pamedžioti. Prisimenu vieną pirmųjų kartų, kai jis atvažiavo į šernų medžioklę. Šernams išėjus, sako nesuprantąs, kur taikytis, kaip atskirti pagal lytį ir dydį. Jis priėmė labai teisingą sprendimą nešauti ir paskui aš jam viską paaiškinau. Pirmą šerną jis sumedžiojo kartu su manimi. Žinokite, didžiausias džiaugsmas ir euforija matyti, kaip tavo kolega sėkmingai ką nors sumedžioja. Todėl noriu kreiptis į medžiotojus: nešykštėkite žinių ir pagalbos, auklėkite, mokinkite jaunuosius medžiotojus, padėkite jiems tobulėti. Taip visi tapsime geresni medžiotojai, o visuomenė į mus žiūrės kitaip!“ – tikino pašnekovas.

Medžiotojų klubai ir jaunoji karta

Naujasis LMŽD direktorius nesutinka su kai kur nuskambėjusiu teiginiu, kad Lietuvos medžiotojų klubai yra labai uždari, nieko nepriima ir stengiasi savo reikalus tvarkyti už uždarų durų.

Aišku, jaunųjų medžiotojų pastangos rasti klubą ne visada sėkmingos, bet per pastaruosius metus situacija pakito: „Vis daugiau medžiotojų supranta, kad reikia naujų vėjų, naujų narių. Medžiotojų bendruomenė sensta. Vidutinis medžiotojų amžius Lietuvoje yra 50 ir daugiau metų. Antra didelė problema – vis mažėjantis jaunų medžiotojų skaičius. Daugiausia medžiotojais tampa tie, kurie jau ir taip su šia veikla susiję. Jaunų medžiotojų, kurie medžiotojais tapti nusprendė dėl kokių nors kitų priežasčių, vis mažiau. Galbūt tai susiję su visuomenės suformuotu neigiamu požiūriu.

LMŽD rajoninės draugijos rengia medžiotojų kursus ir matome, kad susidomėjusių vis mažiau, todėl turime stengtis populiarinti medžioklę ir kviesti jaunimą tapti medžiotojais. Kartu jaučiama, kad klubai pradeda suprasti jaunimo vertę, jų potencialą ir laukiamą indėlį“, – pastebėjimais dalijosi Laimonas ir priminė, kad jis pats vadovauja vienam iš medžiotojų klubų. Linki klubams priimti jaunuosius medžiotojus ir mėgautis gausesne darbo jėga, atsinaujinusiomis tradicijomis, įgytomis žiniomis, kurias įneša į medžiotojų kolektyvus įsilieję jauni medžiotojai.

Šviežias žvilgsnis į senąją organizaciją

Medžiotojų kursai ir mokymai yra viena iš LMŽD veiklos sričių, tačiau pagrindinės pastangos šiuo metu nukreiptos kitur: „Esame susitelkę į atstovavimą medžiotojų interesams, dalyvavimą politiniame gyvenime ir rengiant teisės aktus, gerinant valdžios struktūrų ir medžiotojų bendravimą. Manau, kad medžioklės sritis Lietuvoje šiuo metu yra labai nuodugniai reglamentuota. Baudos net už nereikšmingus pažeidimus labai rimtos – iki ginklo, automobilio ir kitų įrenginių konfiskavimo, o tai daugumai medžiotojų yra labai skausminga. Ne visi pažeidimai yra piktybiniai ar šiurkštūs.

Negalima bausti medžiotojo, medžiojančio teisėtai, vienoda bauda kaip, pavyzdžiui, už tyčinį, piktybiškai suplanuotą neteisėtą žvėries sumedžiojimą. Siekiame, kad LMŽD būtų pripažinta modernia, atvira ir demokratiška organizacija, ginančia medžiotojų teises, kad galėtume įtikinti valdžios atstovus supaprastinti administracinę bausmių sistemą medžioklėje, paskatinti kitus naudingus įstatymų pakeitimus ir ilgainiui pasiekti, kad šių pakeitimų būtų vis mažiau. Nenormalu, kad įstatymas ar taisyklės keičiamos 5–7 kartus per metus“, – nurodė Laimonas.

Nuotrauka: iš archyvo

LMŽD direktorius pripažįsta, kad į pačią organizaciją reikia įpūsti naujų vėjų ir priimti jaunų žmonių, kurių požiūris atitinka šiuolaikinę situaciją ir dinamišką besivystantį pasaulį.

„LMŽD gyvuoja jau per šimtą metų. Turime 47 rajonų skyrius. Kartu su medžiotojais ir žvejais LMŽD turi daugiau kaip 22 tūkst. narių. Tai tiek pat, kiek žmonių gyvena Jonavoje ar Utenoje. Turime tapti pastebima ir įtakinga nevyriausybine organizacija, – dabartinius tikslus aiškino Laimonas. Jis teigia, kad jo iniciatyvumas, gebėjimas džiaugtis gyvenimu ir noras pagerinti medžiotojų įvaizdį visuomenės akyse, teisinę bazę, kultūrą, bendradarbiavimą su mokslininkais ir daugelį kitų sričių yra ta paskata, verčianti jį dirbti. „Be to, nesu vienas! Turiu daug padedančių kolegų, o aš tik rūpinuosi, kad visos šios didelės organizacijos dalys veiktų darniai, visi laiku gautų patikimą informaciją, būtų suspėta dalyvauti medžioklės ūkio vystymosi, teisės aktų rengimo ir bendradarbiavimo su įvairiomis valstybinėmis struktūromis procesuose,“ – pasidžiaugė pašnekovas.

Su žmona
Nuotrauka: iš archyvo

Medžioklės svajonės

Per visus šešiolika medžioklės metų Laimonui teko medžioti tik Lietuvoje. „Turiu kelias slaptas svajones. Norėtųsi nuvykti pamedžioti į Sibirą ar Kamčiatką. Ir labiausiai norėtųsi eiti ne į individualią medžioklę, o sudalyvauti medžioklėje su varovais. Tai mano mėgstamiausia medžioklės rūšis. Mano supratimu, ne trofėjus ar mėsa yra svarbiausia. Didžiausia dovana ir nauda yra patirtis, nauji įspūdžiai ir nuotykiai, kuriais gali pasidalyti su naujais draugais kitoje šalyje. Kai baigsis visa COVID situacija, tikiuosi nuvykti į Lenkiją, nes ten organizuojamos aukšto lygio ir kultūros medžioklės su varovais. Lietuvoje esu medžiojęs labai daug. Esu buvęs įvairiuose klubuose, sutikęs įdomių žmonių ir manau, kad mano pažintis su Lietuvos medžiotojais tęsis toliau, ypač turint omenyje mano dabartines pareigas. Mano tikslas – per metus bent vieną kartą apsilankyti medžiotojų šventėje, tradicijų puoselėjimo medžioklėje, šaudymo varžybose ar kokiame nors medžiotojų kultūros ar sporto renginyje kiekviename Lietuvos rajone“, – sakė Laimonas.

Iš trofėjų Laimonas turi po kelerius gražius tauriųjų elnių ir stirninų ragus, bet didžiausia jo kaip ir kiekvieno medžiotojo svajonė – sumedžioti vilką. Kalbėdamas apie šį svajonių trofėjų pašnekovas atsidusęs sako: „Tris kartus buvau kartu su sėkmingais medžiotojais. Kartą net stebėjau, kaip šalia stovintis medžiotojas sumedžiojo vilką, bet pačiam kol kas tokios situacijos nebuvo. Tikiuosi, fortūna ir man kada nors duos tokią progą, ypač žinant, kad vilkų populiacija nuolat gausėja.“

Egzotiškų gyvūnų trofėjai Laimono nevilioja. „Mane žavi Lietuvos gamta. Buvau įvairiuose kraštuose, įskaitant Skandinaviją. Ten labai graži, kvapą gniaužianti gamta, bet tokio grožio kaip Lietuvoje retai kur teko matyti, ir iš tiesų džiaugiuosi, kad turiu progą medžioti čia!“ – pripažino Laimonas.

Šiek tiek apie save

Laimonas gimė 1987 m. gegužės 31 d. Raseinių rajone, kur užaugo ir pradėjo savo medžiotojo kelią.

„Pagal išsilavinimą esu miškininkas, aplinkosaugininkas. Teko dirbti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, Aplinkos ministerijoje, kur įgijau teisėkūros žinių, ir VĮ Valstybinių miškų urėdijoje, kur teko būti atsakingu už valstybinių miškų apsaugą bei prisidėti organizuojant profesionaliąsias medžiokles. Medžioju nuo 2005 metų ir esu aktyvus medžiotojas, priklausau trims medžiotojų klubams: Verybių, Girių ir Medėjo (pastarajam tenka vadovauti). Kolektyvinių medžioklių neįsivaizduoju be medžioklės rago, todėl labai dažnai medžioklės rago gausmas lydi mane medžioklėse. Medžioklė man asocijuojasi su gamta, bendraminčiais, medžioklės tradicijomis ir pareiga reguliuoti medžiojamųjų žvėrių populiaciją. Labiausiai mėgstu kolektyvines su varovais ir tauriųjų elnių patinų medžiokles. Giminėje medžioja tėtis, brolis, dėdės, pusbroliai ir netgi viena teta. Šiais metais medžiotoja tapo ir žmona Reda, kuo labai džiaugiuosi. Auginame aštuonerių metų sūnų Jokūbą ir ketverių metų dukrą Barborą. Dėl dukros nežinau, bet sūnus tikrai turi užkoduotą geną tapti medžiotoju.
Apskritai kalbant apie moteris medžiotojas, jos mane žavi ir labai džiaugiuosi, kad jų vis daugiau, o tai rodo, kad medžioklės procesas traukia dailiąją lytį ir medžioklė nėra kažkoks baubas. Moterys medžiotojos vyrų kolektyvuose įneša drausmės, pasitempimo ir kultūros. Taip pat sveikinu Lietuvos medžiotojas, kad jos geba susiburti, organizuoti specializuotas moterų medžiokles, renginius ir pasibuvimus. Mielos moterys, taip ir toliau!“

Su Dainiumi Taukiu
Nuotrauka: iš archyvo

Paklaustas, kokia jo nuomonė apie vaikus medžioklėje, Laimonas atsako, kad saviškiams ūgtelėjus, tikrai juos ims kartu. „Nematau čia nieko blogo ar pavojingo. Svarbiausia paruošti juos, apie viską pasikalbėti ir viską jiems papasakoti. Prieš pačią medžioklę reikia sutarti, ar gyvūnėlius tik stebėsime, ar, esant progai, ką nors ir sumedžiosime. Jeigu sėdint kartu bokštelyje sūnus pamato atėjusius šernus ir susijaudinęs šnibžda, kad tėtis sumedžiotų, tuomet abipusiu sutarimu galima bandyti sumedžioti žvėrelį. Vaikai suvokia medžioklės procesą visiškai normaliai, ypač kalbant apie medžiotojų vaikus, kurie jau iš anksto turi žinių apie medžioklės pradmenis“, – savo mintimis dalijosi Laimonas.

Kas medžioklėje svarbiausia?

„Medžioklėje svarbiausia bendrystė. Be abejo, einame į medžioklę pailsėti. Ten, kur vyksta konfliktai tarp medžiotojų, klubų nesutarimai su žemės savininkais, ginčai dėl pastatytų medžioklės bokštelių ar kitų klausimų, yra labai nesmagu. Mano šūkis: į medžioklę reikia eiti tik su tikrais bendraminčiais, tada kiekviena medžioklė, kiekvienas prie laužo praleistas vakaras ir įvykis liks atmintyje visiems laikams. Na, o trofėjai… Vieną kartą pasiseka vienam, kitą kartą – kitam. Aišku, smagu parnešti namo žvėrienos, paruošti kokį patiekalą ir pavaišinti draugus, bet mėsa nėra svarbiausia. Nesuprantu tų klubų, kurie atsisako kolektyvinės medžioklės ir medžioja tik individualiai. Esu kolektyvinės medžioklės šalininkas.“

Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?

LA.lv