
Tekstas: Kostas Slivskis
Nuotraukos: autoriaus ir iš Prano Dailidės archyvo
Per daugelį metų, kurdamas knygas apie medžioklę, jau sunkiai suskaičiuočiau, pas kokią daugybę šautuvus nešiojančiųjų teko pabūti ir pamatyti jų sukauptus trofėjus. Kai prieš ketvertą metų lankiausi Vilniuje, įspūdingame Prano Dailidės name, ir pamačiau jo trofėjus, liko neišdildomas įspūdis. Ko gero, statant namą jau buvo suplanuota vieta, kur bus eksponuojami trofėjai. Ta vieta –tiesiog menė, kurioje ne tik trofėjai, bet ir nemažai didžiulių gamtos paveikslų.
Įeini ir nebežinai, į kurią pusę spoksoti. Trofėjai ne šiaip sau sukabinti: čia – įspūdingus ragus turintys elniai, čia – stirninai, briedžiai, tarp kurių išskirtinis, Kanadoje sumedžiotas. Visa siena sukabintų šernų ilčių – ir ne bet kokių, o įvertintų medaliais.
Dauguma šio medžiotojo trofėjų – medaliniai. O jei dar įsispoksosi į didžiulę mešką, išvis žado neteksi, nes žinai, kokia pavojinga šio žvėries medžioklė. Arba į Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) sumedžiotos ir puikiai išeksponuotos įspūdingos juodosios antilopės ragus, kitus tolimose šalyse sumedžiotus trofėjus. O medžiojo jau per dvidešimtyje valstybių! Beje, antilopės medžioklėje PAR P. Dailidė buvo kartu su žmona Jolanta, kuri itin pritaria jo pomėgiui. Daugelyje medžioklių buvo kartu su daug trofėjų sukaupusiu, deja, jau a. a. Ole Garsdalu.
Neišvengiamai akys krypsta į specialiai padarytas stiklines horizontalias spinteles, kuriose eksponuojami medžioklėse pelnyti karaliaus medaliai, įvairūs apdovanojimai, medžioklinių peilių kolekcija, diplomai, padėkos, trofėjų sertifikatai…
O jei dar užsuksi į vyno rūsį ir pamatysi, kiek ten prikrauta butelių, dargi ant kai kurių net parašyta, kuriais metais jau gali paskanauti. Nežinau, ar kiekvienam, patekusiam į jo podėlius, bus įteiktas vyno butelis su etikete, ant kurios – šernas. O aš gavau ir dabar turėsiu problemą – su kokiu neeiliniu medžiotoju ragausime?..
P. Dailidė medžioti pradėjo 1984 metais. Medžioklė neabejotinai įskiepyta jo genuose – eina senelio, buvusio eigulio Broniaus Čebanausko pėdomis savo tėviškėje, Šakių rajone. Ten žino kiekvieną miškelį. Medžioklės meno mokė ne tik senelis, bet ir dėdės Albinas bei Vytautas Čebanauskai.
Neabejotina – vien tai, kad yra kilęs iš tos vietos, kur medžioja, yra itin aukšto lygio sumanus verslininkas, UAB Dojus agro įkūrėjas, buvę kolūkio pirmininkas, buvęs žemės ūkio ministro pirmasis pavaduotojas, o tėviškės nepamiršo – tai ir paskatino „Rago“ klubo medžiotojus išrinkti jį vadovu, kuriuo daug metų buvo.
Šiame klube po kiekvienos medžioklės išrenkamas karalius. Jis gauna dovaną – peilį su klubo emblema, su įrašytais metais, kada tapo karaliumi. P. Dailidė daugelį medžioklės sezonų tapo Rago klubo karaliumi.
Visa tai itin pagražina medžioklę. Buvau šiame klube medžioklėje, buvau knygos apie Rago klubą „15 metų medžioklės rago ritmu“ sudarytojas ir tikrai viską mačiau savo akimis. Šiame klube kaip svečias yra ne kartą medžiojęs Prezidentas Algirdas Brazauskas.
Ten visada prieš medžioklę su varovais iškeliama vėliava, aidi medžioklės ragas, pagerbiamas kiekvienas sumedžiotas žvėris. Taškai rašomi už sumedžiotus žvėris – gal tą dieną tapsi karaliumi, o gal ir viso sezono karaliumi? Jei tavo šautuvėlis šaudė pro šalį, gausi gamtos mylėtojo prizą. Ten neturi skambėti telefonas (juo gali naudotis tik medžioklės vadovas), ten po šūvio ant žemės nenumesi tūtos ir neterši gamtos – neišvengiama bauda. Ir dar (o tai itin svarbu) – klubas sugeba bendrauti su vietos gyventojais, ūkininkais.
„Medžioklės rytas Rago klubo plotuose aušta linksmas – nauja medžioklės šventė žada daug įspūdžių. Ore tvyro nenumaldomas noras susigrumti su žvėrimi. Žinia tik – kokia sėkmė lydės medžiotojus, ar laimins jų žygį šventasis Hubertas, medžiotojų globėjas? Sugaudžia ragas, į stiebo viršūnę pakyla žalia klubo vėliava – medžioklė prasideda“, – knygos įžangoje apie Ragą rašo klubo prezidentas P. Dailidė. Knyga išleista 2013 m.
Dabar jau vis dažniau medžiojama ne dėl į namus parnešamos mėsos, o derinant žvėrių skaičių tam tikroje vietoje. Dažniausiai ieškoma trofėjinio arba selekcinio žvėries – šautuvas nekeliamas į pirmąjį pasitaikiusį. Į medžioklę jau žiūrima ne tik kaip į žvėries gyvybės nutraukimą, bet kaip į gamtos pažinimą, trofėjų vertę.
Būtent gamtos pažinimas ir galimybė sumedžioti Lietuvoje negyvenamą žvėrį verčia P. Dailidę išsiruošti į tolimiausius kraštus ir neretai dalyvauti itin sunkiose medžioklėse. Jam itin sunkios medžioklės buvo Kazachstane, Kirgizijoje, Šveicarijoje.
Kiekvienas, medžiojęs kalnuose, itin patikrina savo fizinę būklę. Ne tik fizinį pasirengimą, bet ir moralinę būseną, nepalūžimą atsiradus sunkumams. Medžioklėje kalnuose kiekvienas tikrai įrodo, jog gali dalyvauti ir tokioje medžioklėje.
P. Dailidė pasakojo apie sunkią briedžio medžioklę Kanadoje. Jis daug metų turėjo svajonę sumedžioti šiaurės briedį. Planavo tokį trofėjų sumedžioti Rusijoje. Tačiau jo netenkino medžioklės servisas, saugumas, tad pasirinko Kanadą – ir šeštąją turo dieną jo šūvis į neeilinį raguotį buvo taiklus. Tik iki to teko daugiau kaip dešimt valandų joti į medžioklės vietą, o atgal parsirado jau naktį. Briedį sumedžiojo jau saulei leidžiantis.
Pasak medžiotojo, ten kalnai nėra itin aukšti. Bet kai per parą daugiau kaip dešimt valandų sėdi ant žirgo, tai jau ne kiekvieno jėgoms. Medžioklė su žirgu neretai baigiasi nelinksmu juokeliu, kai tau balnas pritrina užpakalį. Jei tavo užpakaliui tas balnas nepritinka, tai gali tapti didžiule problema. Balno kokybė būna itin svarbi. Kai savaitę per lietų, šaltį ir pučiant stipriausiam vėjui tenka sėdėti ant žirgo, tai neabejotinai tampa tikriausiu išbandymu.
Per medžiokles, neminint Kazachstane nuo balno pratrinto užpakalio, ir kituose kraštuose patirta daugybė įvairių nuotykių.
„Man medžioklė nėra tik noras sumedžioti gerą trofėjų, pabūti tolimuose kraštuose ir paguldyti ten gyvenantį žvėrį. Čia viskas kartu – bendravimas su kolegomis. Tik nerimą kelia tai, kad daugeliu atvejų eskaluojama priešprieša tarp medžiotojų ir dalies visuomenės. To išvengti vis nepavyksta, abiejose pusėse vis atsiranda priešiškai nusiteikusiųjų. Jau pakalbama, jog samdomi apie medžioklę nieko nenutuokiantys žmonės ir jiems per socialinius tinklus, per spaudą aiškinama, kokia blogybė esanti medžioklė, o tuo užsiimantys žmonės tiesiog įvardijami žudikais ir siūloma nutraukti medžioklę.
Šioje srityje turi susiformuoti kultūra, suvokimas, jog medžioklė yra žvėrių skaičiaus reguliavimas iki reikiamo, priimtino vienai ar kitai teritorijai. Kita bėda – vis kaitaliojamos Medžioklės taisyklės, įvairūs įstatymai. Aš esu Medžiotojų ir žvejų draugijos valdybos narys ir visiškai įsitikinęs, jog dėl žvėrių skaičiaus viską turi spręsti konkretus medžioklės klubas, būrelis – jie turi būti tikrieji šeimininkai.
Apie tai mes daug diskutuojame Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos taryboje. Pastebiu, jog daug kas keičiasi į gerąją pusę. Antai be draugijos vadovų pastangų vargu ar būtų priimtas nutarimas, medžiotojams leidžiantis turėti naktinio matymo prietaisus. Išspręstas medžioklės plotų naudojimo sutarčių pratęsimas. Be dabartinio draugijos pirmininko Virginijaus Kantausko lyderystės, vargu, ar tai būtų pavykę.
Po tokio nutarimo supranti, kaip būtina visų Lietuvos medžiotojų vienybė. Gi neretai skyriai tiesiog verda savo sultyse, kai kurie net neturi skyriuje esančių medžiotojų sąrašų. O juk čia dar ir finansiniai reikalai, tad neretai būna neaišku, kur pradingo kokia suma, kam atiteko pinigėliai už nuomojamas draugijos skyriui priklausančias patalpas.
Bet kokia medžiotojų veikla turi būti savanoriškumas, žinojimas, ką turi nuveikti draugijai, gamtai. Čia negali būti jokios prievartos. Dar būtini medžiotojams tinkami įstatymai. Kiekvienas medžiotojas turi žinoti, kad jis jaučiasi normaliai, medžioja teisėtai.
Džiugu, kad daug teigiamų pokyčių atsirado, kai Aplinkos ministerijai vadovauja Simonas Gentvilas. Medžiotojai ir aplinkosaugininkai turi bendradarbiauti! Turime apie visa tai diskutuoti. Medžiotojai patys kviečiasi aplinkosaugininkus, kad nustatytų brakonieriavimą. Daugeliu atveju ne aplinkosaugininkai, o medžiotojai nustato brakonierystę, tereikia tik kuo artimesnės draugystės tarp medžiotojų ir aplinkosaugininkų.
Gi neretai, tikrindami kurios nors medžioklės eigą, aplinkosaugininkai prikimba prie kokio menko netikslumo, neįrašyto žodžio medžioklės lape. Juk visa tai nieko nekeičia – nei medžioklės esmės, nei jos saugumo. Tai neartina tarpusavio santykių. Manau, kad aplinkosaugininkai savo veiklą geriau nukreiptų į miškuose vis atsirandančių šiukšlynų problemą, įvairias slaptas nuotekas. Pagal mano turimą informaciją, daugelyje šalių aplinkosaugininkų skaičius net mažesnis nei Lietuvoje, o nuo to žvėrių skaičius nemažėja – jų net daugėja.
Pabaigai būtinai turiu pasakyti: jei šiandien mano gyvenime neliktų medžioklės, aš labai daug prarasčiau. Man nebūtina medžioklėje paleisti šūvį ir kuriam nors žvėreliui atimti gyvybę. Galiu tiesiog džiaugtis gamta, klausytis ošiančio miško, stebėti žvėris ir bendrauti su medžiotojais“, – tokias mintis žurnalo skaitytojui išsakė Pranas Dailidė, kuris tikrai jau nesuskaičiuotų, kiek saulėtekių praleido medžioklėse. Nelengva jam būtų suskaičiuoti ir medžiokles įvairiose pasaulio šalyse. Tik eksponuojami trofėjai parodo, kokio tai aukšto lygio medžiotojas.
Patogu ir greita! Prenumeruokite arba pirkite žurnalą internetu!
